LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

 


* * * 

Tu mane išdainavai, 

Lūpas vasarai pravėrus, 

Sodo rasvynio prigėrus, 

Tu mane išdainavai. 

 

Bet jau rengė laumės klastą, 

Juodu debesiu užkrito. 

Aštrų akmenį užrito. 

Ak, jau rengė laumės klastą. 

 

Ne tokios manęs tikėjais! 

Kur kaktelėje žvaigždelės? 

Kur rankelėse grėblelis? 

Ne tokios manęs tikėjais. 

 

Vai, ringavo pempės raudą 

Apie viltis išbarstytas, 

Apie širdis surakintas, 

Vai, ringavo pempės raudą. 

 

Jei tik būtumei įstengus 

Pasidžiaugti tuo, kas duota, 

Saulė auksintų mūs luotą, 

Jei tik būtumei įstengus. 

 

Bet tikriausiai taip reikėjo. 

Sielos nuskaustos - gražėja. 

Praustos ašarom - skaidrėja. 

Ak, tikriausiai taip reikėjo. 

 

* * * 

Kam svajas šermukšnėlės išsinešei - 

Šilkavilnį saulės zuikutį! 

Nuraškei juozapinę leliją - 

Angelėlio sapnų sesutę! 

 

Neviltis ant saulėgrąžos skruostų... 

Ak! Paliko gandrai paskutiniai! 

Voro kopėčiom painiai vingiuotom 

Įsirangė ruduo krūtinėn. 

 

* * * 

Lekia dienos vėjais raitos 

Pro tave, pro tave. 

Kam stebuklo vis dar lauki, 

Te sau lieka svajone. 

 

Bet svajoti - ne dejuoti, 

Kas uždraus, kas uždraus. 

Iš jurginų dvelksmo mielo 

Saulės puokštę voras aus. 

 

Rudenio žiedeliai švelnūs 

Nubyrės, nubyrės, 

Bet širdis, pažinus džiaugsmą, 

Jį lyg perlą sau turės... 

 

Valentino AJAUSKO piešinys

* * * 

Jei staiga prisireiktų per šniokščiančius 

Vandenis visa girdėti - 

Gal jausmai lyg gryniausioji muzika imtų skambėti? 

Tiktai kiek išturėtų širdis, 

Kibirkštim lyg dantim žebenkšties 

Įsprausta į siauriausiąjį plyšį?! 

O jei kartais prireiktų regėti per tamsą - 

Gal jausmai sužibėtų švenčiausiosios žvakės liepsna? 

Tiktai kiek išturėtų širdis, 

Nuolat dvokiančių smalkių nuodais aptaškyta?! 

Šermukšnėlė tvirta... Tik truputį išblyškus, išblyškus... 

 

* * * 

Taip jauties, tarsi gervės grakščiausiąjį kaklą apglėbusi, - 

Vis sklendi ir sklendi ten, anapus dangaus ežerų. 

Slėpiningi ten nuojautų vandenys srūva ir srūva, 

Smilksta niekad anksčiau gerumu nepatirtu aukurai baltutėliai kalnų. - 

 

O pralėkdamas vėjas krūtinėje ilgesį budina, 

Jis iš ten... Iš vilioklių kalnų! - 

Sniego deimantuos saulė kerėjimus amžiams susmaigsčiusi. 

O! Kalnai! O! Kalnai! Ar jūs girdite šauksmą rūkais užleistų žemumų? 

 

Tik užmerkti akis ir tuos kalnus širdin įsileisti, 

Kad ilgiau, kad visam prisimintum spurdėjimą gervės sparnų - 

Dar tas vėjas! Pralėkdamas ugnį krūtinėj vis kursto ir kursto. 

O! Kalnai! Kaip ilgu! Kaip ilgu! Ir tebūna ilgiau neramu! 

 

* * * 

Tau neilgu nieko, kas praėjo, - 

Nė pavasario su pienės vaikišku pūku. 

Vasaros su lelija juodąja - 

Argi tokių būna? O! Klaiku! Baugu! 

 

Bet ruduo... Švelnusis sielos riteris, 

Jis aistra pagirdys byrančias gėles. 

Visos spalvos, kur kadais tarp bėgių geležinių išsitrynė, 

Vėl naujai sužibs ir saulėj nesudegs... 

* * *
[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]