NEREGYS IR VISUOMENĖ | |
Andrius VAINORAS VAISTŲ KAINOS - MONITORIAUS EKRANE | |
Gegužės viduryje Neįgaliųjų reikalų departamento interneto svetainėje www.ndt.lt pasirodė gana įdomaus turinio pranešimas. Jame rašoma: "Nuo 2010 metų gegužės šalies vaistinėse privalo būti pirkėjui skirti kompiuteriniai monitoriai. Prieš išduodant kompensuojamuosius vaistus ar medicinos pagalbos priemones, juose turi būti pateikiama gerai įskaitoma informacija apie tos pačios grupės vaistų, medicinos pagalbos priemonių mažmenines kainas, jų dalį, priemokas, kad klientas galėtų tai palyginti ir pasirinkti jam priimtiną. Tokie monitoriai vaistinėse turėtų būti įrengti kiekvienoje vaistininko darbo vietoje." Toliau dokumente smulkiai apibūdinama, kas ir kaip tame monitoriaus ekrane turi būti rodoma: pirmoje eilutėje vaistas, už kurį reikia primokėti mažiausiai, brangesnieji išvardijami toliau - kainos didėjimo tvarka. Pacientas iš analogiškų vaistų sąrašo visuomet gali pasirinkti tą, kurio kaina mažesnė. Vaistinėje, monitoriaus ekrane, taip pat turi būti pateikiama informacija ir apie nekompensuojamųjų vaistų kainas. Visų šių priemonių prireikė tam, kad nuo birželio 1 d. gydytojai, skirdami vaistus, receptuose turi nurodyti ne konkretaus gamintojo prekinį, o tik bendrinį preparato pavadinimą. Taigi, kokį preparatą (vaistą) pirkti, remdamasis monitoriuje rodoma informacija, gal dar konsultacijomis su vaistininku ar greičiau vaistininke, turės nuspręsti pats pacientas. Dokumente sakoma, kad šiuo žingsniu "siekiama paskatinti vaistų gamintojų konkurenciją, mažinti medikų galimą finansinį suinteresuotumą bei suteikti pacientams platesnį vaistų pasirinkimą". Argumentai, švelniai kalbant, atrodo keistoki, bent jau šių eilučių autoriui. Ar gali žmogus, neturintis medicininio išsilavinimo, tik iš aprašymo ar kitos informacijos nuspręsti, koks vaistas jam labiausiai tinka? Ar pašalinus priežastį, skatinančią "gydytojų finansinį suinteresuotumą", neįduodamas tas pats svertas į rankas vaistinėms ir vaistininkams? Klausimų, matyt, atsirastų ir daugiau, bet visi žinome ar bent nujaučiame, kad yra dalykų, reiškinių, kuriuos galime pakeisti ar bent jiems daryti įtaką, o yra ir tokių, kuriuos pakeisti - ne paprasto žmogaus jėgoms. Anaiptol netvirtinu, kad biurokratiniai, šiuo atveju - Sveikatos apsaugos ministerijos, sprendimai šventi ir nediskutuotini. Vis dėlto pūsti prieš vėją, tegu ir biurokratinį, sunku, o dažnai - tiesiog beprasmiška. Matyt, todėl žmonija jau keli tūkstančiai metų, užuot pūtusi priešais, bando jį pasitelkti savo reikalams... Tad šiuo atveju mums labiau rūpi ne tiek vaistų gamintojų ir medikų tarpusavio santykiai, finansiniai srautai ir svertai, kiek vaistų kainos monitoriaus ekrane... Nesunku atspėti, kodėl. Kaip tas kainas įžiūrės ir perskaitys nematantis ar kad ir silpnai matantis žmogus? Kaip nusipirks reikalingą vaistą? Su šiais ar labai panašiais klausimais į redakciją jau kreipėsi keletas žurnalo skaitytojų. Telefonu pakalbinta "Eurovaistinės" darbuotoja didelės problemos nematė: "Monitoriaus ekrane esančios informacijos gali neperskaityti ar nesuprasti ne tik neregys ar silpnaregis, o ir bet kuris kitas žmogus ar vyresnio amžiaus bobutė. Ką žmogus tokiais atvejais daro - klausia vaistininko, o šis turi suteikti reikalingą informaciją tiek monitoriaus nematančiam neregiui, tiek jį matančiai, bet nesuprantančiai, kas parašyta, kaimo bobutei. Prieš įsigaliojant šiam potvarkiui, žmonės irgi klausdavo, teiraudavosi, o vaistininkai jiems privalėjo atsakyti ir paaiškinti. Iš esmės nėra nieko nauja." Tam tikra prasme išsakytoms mintims galėtume pritarti. Neregiui tikrai nieko nauja: tos informacijos jam visada trūkdavo, visada turėdavo teirautis pardavėjo, paslaugos teikėjo ar bent jau šalia esančio žmogaus kas, kiek ir už kiek. Skirtumas gal tik toks, kad, nusipirkęs brangesnės nei tikėjosi ar norėjo dešros, žmogus gal supyks, mintyse ar pusbalsiu keiktels, kitas - iš savo apsirikimo gardžiai pasijuoks, o įsigijęs ne tą ar ne visai tą vaistą, gali ir į aną pasaulį iškeliauti ar bent pats sau smarkokai pakenkti. Teisybė ir tai, kad vaistininkai žmones konsultuoja, bet vienokia konsultacija, kai vaistinėje esi vienas ar beveik vienas, ir visiškai kitokia, kai už nugaros laukia dar dešimt ar dvidešimt žmonių. Viena, kai vaistininko klausi konkrečių dalykų ar nori išsiaiškinti tai, kas tau neaišku, ir kita, kai reikia beveik akimirksniu suvirškinti informaciją apie preparato ar kelių skirtingų preparatų kainą, savybes, poveikį, šalutinį poveikį ir dar bala žino ką. Taigi vizito į vaistinę su parduotuve ar kokia paslaugas teikiančia įmone turbūt nereikėtų lyginti - panašumų esama, bet yra ir skirtumų.
Turime būti supažindinti Gegužės pabaigoje prašydami paaiškinimo dėl neregių atžvilgiu gana nepalankios situacijos kreipėmės į Sveikatos apsaugos ministeriją. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo, jis gautas iš ministerijai pavaldžios įstaigos - Valstybinės ligonių kasos. Raštą pasirašė šios įstaigos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Kriauza. Rašto pradžioje kalbama apie tai, ką jau žinome: siekiant geriau informuoti gyventojus apie vaistų, medicinos priemonių kainas bei priemokas, atitinkama informacija nuo gegužės 1 d. turi būti matoma monitoriaus ekrane, o monitoriai - įrengti kiekvieno vaistininko darbo vietoje. Mums įdomesnė ir svarbesnė rašto dalis, kurioje kalbama apie vaistus išrašančių gydytojų ir vaistininkų prievoles. "Gydytojų prievolę informuoti gyventojus apie kompensuojamųjų vaistų ar medicinos pagalbos priemonių kainas ir priemokas reglamentuoja Vaistų receptų rašymo ir vaistų išdavimo (pardavimo) gyventojams taisyklės, patvirtintos LR sveikatos apsaugos ministro 2002 metų kovo 8 d. įsakymu. Taisyklių 62 punkte nustatyta, kad gydytojas, išrašydamas kompensuojamųjų vaistų ar medicinos pagalbos priemonių, turi informuoti pacientą apie kompensuojamųjų vaistinių preparatų ar kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių kainynuose įrašytų to paties bendrinio pavadinimo vaistų kainas ir priemokas. Taisyklių 93 punkto pirmoje pastraipoje numatyta, kad vaistininkas, išduodamas kompensuojamuosius vaistus, turi informuoti gyventoją apie įrašytų į kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną to paties bendrinio pavadinimo ir tos pačios farmacinės formos (atsižvelgiant į stiprumą) vaistų kainas bei priemokas ir pasiūlyti jam pigiausią iš jų, kurio priemoka būtų mažiausia. Jei recepte šalia kompensuojamojo vaisto bendrinio pavadinimo nurodomas ir vaisto prekinis pavadinimas, vaistininkas išduoda nurodyto prekinio pavadinimo vaistą. Taisyklių 93 punkto antroje pastraipoje numatyta, kad vaistininkas, išduodamas kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones, turi informuoti gyventoją apie visas tos pačios grupės medicinos pagalbos priemonių, įrašytų į kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių kainyną, kainas bei priemokas ir pasiūlyti jam pigiausią priemonę, kurios priemoka mažiausia. Minėta informacija vaistinėje gyventojui turi būti pateikiama ir monitoriaus ekrane. Jei gyventojas negalėtų perskaityti informacijos kompiuterio monitoriuje ar jos nesuprastų, vaistininkas jį turi suprantamai informuoti žodžiu. Šis reikalavimas, taip pat Taisyklės, įpareigojančios gydytoją ir vaistininką žodžiu suteikti informaciją apie kainas ir priemokas, leidžia užtikrinti šios informacijos prieinamumą taip pat ir akliesiems bei silpnaregiams asmenims." Taigi informacija pacientams, tarp jų ir turintiems regėjimo negalią, turi būti suteikta visais prieinamais būdais ir problemų čia neturėtų kilti. Gal ir neturėtų, gal ir nekils, bet ramybės vis tiek neduoda mintis, kad vaistai - ne dešra ir kad žmogus, juos rinkdamasis, turėtų žinoti, išmanyti šiek tiek daugiau, nei tuo metu jam informacijos suteikia net pats geranoriškiausias vaistininkas. Būdami objektyvūs turime pasakyti, kad Valstybinė ligonių kasa nenusiplauna rankų, bent jau cituoto rašto pabaigoje skaitome: "Suprasdami, kad šalies vaistinėse aklieji (silpnaregiai) turi būti kuo geriau informuojami apie kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių kainas bei priemokas, maloniai prašome pateikti siūlymus (jei jų turite) Sveikatos apsaugos ministerijai ir Valstybinei ligonių kasai prie SAM dėl šio prieinamumo gerinimo." Ar bus pasiūlymų, priklausys nuo mūsų pačių, o jeigu bus - tikėkimės, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga sugebės juos solidžiai ir tinkamai pateikti. Žurnalo puslapiuose ką nors siūlyti būtų pernelyg skubota ir atrodytų nelabai įtikinamai. Šiaip ar taip, viso šio reikalo sumanytojams reikėtų rimtai pagalvoti apie tai, kad informacija apie vaistus, jų grupes, veikliąsias medžiagas turėtų būti aiški, kaip galima labiau suprantama, prieinama įvairioms socialinėms grupėms, pateikiama įvairiais būdais. Tarkime, kad ir telefonu, nemokamu numeriu, įrašyta ar teikiama gyvu balsu. Bet, kaip ką tik pastebėjome, pasiūlymai, ką ir kaip daryti, - jau šiek tiek kita tema. Neabejotina viena: vaistininkai, Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkai su šiame rašinyje minimomis problemomis susidurs dar ne kartą ir ne tik todėl, kad pirmieji jas pradeda kelti aklieji ir silpnaregiai.
|