GYVENIMO AKTUALIJOS

Pranas PLIUŠKA

SMŪGIS ŽEMIAU JUOSTOS

Pastaruoju metu viršum neįgaliųjų, o, tiksliau sakant, virš sunkesnę negalią turinčių žmonių galvų kyla dar vienas "Damoklo kardas". Pradžioje apie tai buvo tik užsimenama žodžiu, o dabar jau gaunami oficialūs raštai, kad ruošiamasi panaikinti slaugos ir priežiūros (pagalbos) socialines išmokas. Ši virvė ant sunkią negalią turinčių žmonių kaklo jau ne pirmoji ir, sakyčiau, gerokai "išmuilinta". Ši lazda trenks abiem galais ne tik neįgaliesiems, bet ir pačiai valstybei. Tiesa, šį paprasčiausią pinigų atėmimą bandoma pateisinti: atseit žmogus gaus jam reikalingas socialines paslaugas. O šventas naivume! Tokias pasakas gali sekti tik visiški teoretikai, nesuvokiantys, kad gyvename Lietuvoje - kartoju Lietuvoje! - taigi ne kokioje išsivysčiusioje Vakarų Europos valstybėje. Svarbiausias skirtumas yra tas, kad Lietuvos neįgalieji gauna kelis kartus mažesnes neįgalumo pensijas, ir slaugos ar priežiūros socialinės išmokos yra kaip gelbėjimosi ratas, leidžiantis sunkesnę negalią turinčiam žmogui tiesiog išgyventi. Apie sąlygas, užtikrinančias žmogaus orumą, garsiai nekalbėkime, o dar geriau - kol kas net ir negalvokime. To nebuvo, nėra ir artimiausius kelerius metus nebus. Logiškai mąstant, kitas žingsnis bus neįgalumo pensijų panaikinimas ir visų neįgaliųjų pasiuntimas "šunims šėko pjauti"! Iš tėvelių pasakojimų ryškėja vaizdai, kai luošiai ar akli keliauja po gimtinę su ištiesta išmaldos ranka. Ką gali žinoti - gal ir mūsų kartai teks kažką panašaus patirti. Su tokiu požiūriu į neįgaliuosius visko gali tikėtis. O visų blogybių blogybė yra ta, kad daugelis gyvybiškai svarbių neįgaliesiems klausimų sprendžiama be pačių neįgaliųjų. Gal kas galėtų pasakyti, kiek neįgaliųjų dirba Neįgaliųjų reikalų departamente, jau nekalbant apie pačią Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją? Sprendžiant iš to, kaip mes esame ginami pastaruosius dvejus metus, tikriausiai tokių asmenų galėtume suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o aklųjų, ko gero, visai nerastume. O juk ruošti sprendimų projektus, neišklausius pačių neįgaliųjų nuomonės, - tai tas pat kaip aklam apžiūrinėti paveikslų galeriją be gido. 

O dabar apie konkrečius dalykus. Pati idėja dėl socialinių paslaugų vietoje išmokų nėra bloga. Tą patvirtina kai kurių kitų valstybių patirtis. Tačiau, jei šis sprendimas būtų priimtas 2012 metais, ar net ir 2015 metais, nebūtų tinkamai pasiruošta. Tai pripažįsta ir savivaldybės. Slauga ar priežiūra gydytojų yra skiriama todėl, kad žmogui būtų padedama atlikti, ko jis pats dėl sveikatos būklės negali. Slaugomam žmogui reikia priežiūros 24 valandas per parą. Taigi, artimieji, slaugantys neįgalųjį, atlieka trijų socialinių darbuotojų pareigas. Didesnę pusę, o sunkesniam ligoniui gal ir visą skiriamą sumą ir dalį pensijos, reikia skirti vaistams ir slaugymo priemonėms. Vadinasi, giminaitis prižiūri ligotą žmogų "už ačiū". Finansiniu požiūriu valstybei tai naudingiau nei samdyti socialinius darbuotojus ar įkurdinti žmogų globos įstaigoje. Jei slaugos išmoka būtų panaikinta, nukentėtų ne tik pats slaugomasis, bet ir artimieji, kurie dėl nuolatinės neįgaliojo priežiūros negalėjo ieškoti darbo. Dirbti jie ir dabar negalėtų, o išmokos neliktų. Pažįstu kelis vienišus neįgaliuosius su judėjimo sutrikimais, kuriems yra paskirtas socialinis darbuotojas, bet jis pasirodo vos po kartą kitą per savaitę, be to, atlieka tik kai kuriuos, pasak pažįstamų, "kosmetinius" darbelius, o pagrindinė našta tenka kaimynams, kuriems ir vėl reikia atsilyginti. Sakau "vėl", nes beveik visi neįgalūs, pas kuriuos lankosi socialiniai darbuotojai, jaučia prievolę atsilyginti už paslaugas. Nuo to, kiek pasiūloma "arbatpinigių", dažnai priklauso paslaugos kokybė ir net apsilankymų skaičius! 

Teko išgirsti argumentą: pradėjus mokėti solidesnę slaugos išmoką, savo tėvais staiga pradėjo rūpintis vaikai, kurie anksčiau to nedarė. Išvada - jie tai daro tik dėl pinigų, o ne iš meilės. Tik kas čia blogo žiūrint paties neįgaliojo akimis? O kas pasakys, kad žmogui buvo geriau, kai jį prižiūrėjo svetimi? Jei įsigilintume, tai suprastume, kad net ir pikti savo vaiko žodžiai yra malonesni už svetimo tylėjimą ar bereikšmę paguodą. Ir tai tik pavieniai atvejai. Štai čia ir prieiname prie vienos nepaprastai svarbios, o neįgaliam žmogui gal net ypač reikšmingos teisės - pasirinkimo teisės. Žmogui, gyvenančiam demokratinėje valstybėje, turi būti užtikrinta teisė pasirinkti, kas jam teiks gyvybiškai svarbias paslaugas, - ar socialinis darbuotojas, ar giminaitis. O gal kaimynas? Nepamirškime, kad į paslaugas save aptarnauti negalinčiam žmogui įeina gana daug finansinių reikalų. Reikalingas žmogus, kurį neįgalusis gerai pažinotų ir juo visiškai pasitikėtų. Bandyti ligų prispaustam žmogui ieškoti teisybės, jei pasitaikytų nesąžiningas socialinis darbuotojas, tolygu plaukioti šulinyje. Dar vienas svarbus dalykas yra psichologinis faktorius. Kol pinigai slaugai ar priežiūrai patenka į paties neįgaliojo rankas, jis jaučiasi padėties šeimininkas, o jei jie bus atimti, jaus nuvertinimą ir net pažeminimą. Čia kalbu apie tuos, kurie jau gauna šias išmokas ir kurie staiga jų netektų. Dar vienas svarbus pasirinkimo pranašumas yra natūrali konkurencija. Jei socialiniai darbuotojai teiks kokybiškesnes, kvalifikuotesnes, geriau tenkinančias paties neįgaliojo lūkesčius paslaugas nei jo artimieji, giminaičiai ar samdyti žmonės, tai geros naujienos netruks pasklisti ir neįgalieji rinksis socialinius darbuotojus. Laisvo pasirinkimo teisė priverstų gerokai "pasitempti" ir pačius socialinius darbuotojus.  

Dar vienas iš pateikiamų argumentų yra tas, kad atseit nepagrįstai daug žmonių, gaunančių socialines išmokas. Esant tokiai korupcijai visiškai tuo tikiu, tačiau ar tas akmuo turi kristi į neįgaliųjų, kuriems ta išmoka tikrai priklauso, daržą? Juk kontrolierius, sučiupęs keleivį be bilieto, nesiūlo bausti visų maršruto keleivių, o tik tą - prasižengusį ir nesąžiningą. Turi būti nubausti tik prasikaltusieji, o ne visi. Tuo turėtų pasirūpinti specialios tarnybos. Būtina sugriežtinti komisijų, suteikiančių neįgalumą ir skiriančių socialines išmokas, darbą. 

Girdėjau dar vieną argumentą, kuris mane, kaip neįgalųjį, tiesiog pribloškė. Neįgalieji kaltinami tuo, kad socialines išmokas naudoja ne pagal paskirtį. Įdomu, kaip tada suprantama sąvoka "socialinės paslaugos"? Gal prikaustytas prie lovos žmogus išmoko nesimaitinti ir, atsiprašau, nesituštinti? Gal jo drabužiai ir patalynė patys kasdien po kelis kartus išsiskalbia, išsidžiovina ir išsilygina? Gal jis pats nusiperka vaistų, juos susileidžia? Apie tokių žmonių slaugą beveik 24 valandas per parą jau minėjau, taigi turėtų būti viskas aišku net ir buožgalviui. 

Pakalbėkime apie gaunančius priežiūros (pagalbos) išmoką. Ji yra tik simbolinė, palyginti su tuo, kiek toks žmogus negali padaryti pats. Štai kad ir aklasis. Pirmiausia šalia jo turi būti kitas žmogus, kad užtikrintume paprasčiausią fizinį saugumą. Įvairiausių traumų tikimybė aklam žmogui didžiulė. Jei žmogus aktyvesnis, stengiasi nepasiduoti, kabintis į gyvenimą, iš visų jėgų bando jį padaryti nors kiek panašesnį į sveikųjų, veiklos ir erdvės padaugėja, bet padidėja ir rizika. Be palydovo paslaugos niekaip neišsiversi tvarkydamas būtinus reikalus įvairiose įstaigose ir organizacijose, lankydamasis pas gydytoją ar pirkdamas maistą parduotuvėse, vaistus - vaistinėse. Informacinė aplinka tokia, kad daugelį sąskaitų, dokumentų, informacinių leidinių gauname popieriuje. Reikia prašyti, kad juos perskaitytų. Sąskaitoms apmokėti taip pat reikalinga kito žmogaus pagalba. Elektroninė bankininkystė aklam žmogui sunkiai prieinama. Kad pailiustruočiau, jog neįgalus žmogus turi daugiau išlaidų už sveikąjį, pateiksiu vieną pavyzdį. Aš labai mėgstu bulvių plokštainį, bet pats dėl negalios jo pasigaminti namie negaliu. Reikia prašyti kito žmogaus, kad jis palydėtų mane iki maitinimo įstaigos, užsakytų patiekalą, palauktų, kol pavalgysiu, ir palydėtų į namus. Namie, jei nebūčiau neįgalus, galėčiau tą patiekalą pasigaminti už du ar net tris kartus mažesnę pinigų sumą, be to, reiks atsilyginti mane lydėjusiam žmogui, dar užsakyti ir jam ką nors, kol aš mėgausiuosi savo išsvajotu valgiu. Jei visas tas papildomas išlaidas, kurių per dieną suskaičiuoju iki dešimties, reikės kompensuoti iš neįgaliojo pensijos, tai neužteks mokesčiams ir būtiniausiems poreikiams. Jei tų paslaugų atsisakysiu, gyvensiu, bet mano, kaip piliečio teisės, bus skaudžiai pažeistos. O gal ne pagal paskirtį panaudojamos išmokos, kuriomis atsiskaitoma apmokant pensijas viršijančias sąskaitas už komunalinius patarnavimus, elektrą, daugeliui vienintelę bendravimo priemonę - telefoną? Jeigu kas piktnaudžiauja rūkalais ar alkoholiu, tai reikia spręsti būtent to, konkretaus asmens, problemą. Gal tada darbdaviai gali visiems nemokėti atlyginimų motyvuodami, kad yra pastebėję kelis darbininkus, pirkusius cigarečių ar alaus? 

Panaikinus slaugos ir priežiūros išmokas, daugelis patektų į socialiai remtinų žmonių gretas, tad vėl valstybei reikėtų skirti lėšų kompensacijoms.  

Išvada: valstybė, vietoj išmokų teikianti socialines paslaugas, finansiškai pralaimėtų, jei atimtų išmokas, o paslaugos būtų tik deklaruojamos, gal kiek ir sutaupytų, tačiau kokia kaina! Daugybės nuskriaustų, kenčiančių, ligotų žmonių sveikatos, gal ir kieno nors gyvybės kaina! 

Pabaigoje - nelinksmas pajuokavimas. Valstybės vadovaujantys asmenys nutarė atimti iš neįgaliųjų socialines išmokas, kad galėtų sau pasiskirti neįgalumo valdyti valstybę pensijas!  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]