NEREGYS IR VISUOMENĖ

Giedrius STOŠKUS

SVARBIOS PERGALĖS

AKLIEJI ĮVEIKĖ "SWEDBANKO" UŽSISPYRIMĄ 

"Mūsų žodyje" ne kartą buvo rašyta, kad "Swedbank" (ankstesnis pavadinimas "Hansabankas") nepripažįsta neregių parašo juridinės reikšmės ir todėl riboja galimybę jiems sudarinėti su šiuo banku įvairius rašytinės formos sandorius, disponuoti šio banko sąskaitoje turimais savo pinigais, gauti debetines mokėjimo korteles ir pan. Tokį savo elgesį šis bankas motyvavo tuo, kad tai daroma pačių neregių saugumui, esą neregiai negali patys perskaityti pasirašomo teksto ir dėl to juos galima nesunkiai apgauti: pvz., žodžiu banko darbuotojas gali kalbėti vienaip, o pasirašyti pakišti visai kitokį dokumentą ir pan., arba patys neregiai, norėdami pasipelnyti, gali apsimesti banko apgautais. Neregiai su tokiu jų išskyrimu ir savavališku jų veiksnumo varžymu kategoriškai nesutiko, juolab kad daugiau nė vienas Lietuvos bankas tokių apribojimų jiems netaikė. Neregiai laikėsi nuomonės, kad saugotis nuo galimų apgaulių yra jų pačių reikalas, ir jiems nereikalinga banko per prievartą brukama bei jų teises varžanti papildoma apsauga. Dėl tokio diskriminuojančio banko elgesio ne kartą buvo kreiptasi ir į Lygių galimybių kontrolierių, kuris ne kartą pripažino, kad "Swedbank" elgiasi neteisėtai ir rekomendavo nutraukti neregius diskriminuojančią praktiką. Tačiau "Swedbank" šių rekomendacijų nepaisė. (Išsamiau aptartoji problema pristatyta "Mūsų žodyje": 2005 m. Nr. 2, 4, 10; 2007 m. Nr. 2; 2009 m. Nr. 9). 

Galiausiai po ilgų svarstymų 2009 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga dėl AB "Swedbank" vykdomos neregių diskriminacijos kreipėsi į teismą. LASS teisme atstovavo advokatas Anatolijus Novikovas. Po maždaug metus užsitęsusio bylinėjimosi 2010 m. gegužės 26 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas šioje byloje priėmė sprendimą, kur teigiama, kad regėjimo negalią turintiems asmenims negali būti ribojama dokumentų pasirašymo teisė. Neregių parašas yra pripažįstamas tokiu pačiu kaip ir kitų asmenų, o sandorį tvirtinantis asmuo ar kita sandorio šalis privalo tinkamai supažindinti regėjimo negalią turintį asmenį su sandorio turiniu, ir tik pats asmuo nusprendžia, ar jam reikalinga trečiojo asmens pagalba. Taigi tik pats neregys turėtų apsispręsti, ar jis bankines operacijas nori atlikti per įgaliotąjį notaro patvirtintą asmenį, ar pats asmeniškai. Banko prievolė turėtų būti neregio pageidavimu pateikti brailio raštu atspausdintus banko dokumentus ir su jais susipažinęs aklasis galėtų pasirašyti po minėtu tekstu. 

Šis teismo sprendimas, jei "Swedbank" jo neapskųs apeliacine tvarka aukštesnės pakopos teismui, įsigalios po 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos. 

RATIFIKUOTA NEĮGALIŲJŲ TEISIŲ KONVENCIJA 

2006 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 61-oji sesija patvirtino Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos fakultatyvų (papildomą) protokolą. Abu šie dokumentai įsigaliojo 2008 m. balandžio 3 d., t.y. trisdešimtąją dieną po to, kai buvo deponuotas dvidešimtasis konvencijos ir dešimtasis jos Papildomojo protokolo ratifikavimo dokumentas. 

Lietuvos įgaliota atstovė tuometinė LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė abu šiuos dokumentus Niujorke, Jungtinių tautų būstinėje, pasirašė dar 2007 m. kovo 30 d. Tačiau konvencijos ratifikavimas užsitęsė. Pagaliau 2010 m. gegužės 27 d. LR Seimas priėmė įstatymą "Dėl Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo ratifikavimo" (įstatymo Nr. XI-854), kuriuo šie tarptautiniai teisės aktai buvo ratifikuoti. Konvencija ratifikuota vienbalsiai. Tuo metu salėje buvę 95 Seimo nariai vieningai balsavo "už". Tačiau ratifikuodama šią konvenciją Lietuvos Respublikos Seimo narės, priklausančios Darbo partijos frakcijai, Dangutės Mikutienės iniciatyva padarė išlygą dėl konvencijos 25 str. a) punkto sąvokos "seksualinė ir reprodukcinė sveikata" interpretavimo. Išlygoje sakoma, kad ši sąvoka negali būti interpretuojama kaip įtvirtinanti naujas žmogaus teises ir sukurianti Lietuvos Respublikai atitinkamus tarptautinius įsipareigojimus. Į šios sąvokos teisinį turinį nepatenka neįgalių asmenų nėštumo nutraukimo ir sterilizacijos bei medicinos procedūrų, galinčių sąlygoti diskriminaciją genetinių požymių pagrindu, rėmimas, skatinimas ar reklamavimas. Konvencijos ratifikavimu domėjosi netgi Lietuvos vyskupų konferencija, kadangi svarstant jos ratifikavimo klausimą LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete kviestojo asmens teisėmis dalyvavo Lietuvos vyskupų konferencijos teisininkas V. Malinauskas. 

Į konkrečių konvencijoje išdėstytų neįgaliųjų teisių ir ją ratifikavusių valstybių įsipareigojimų turinį čia nesigilinsiu, nes to neleidžia padaryti straipsnio apimtis, be to, apie Neįgaliųjų teisių konvenciją "Mūsų žodyje" buvo rašyta 2006 m. Nr. 11 ir 2007 m. Nr. 4. 

Galima tik trumpai pastebėti, kad konvencijoje iš esmės ne formuluojamos kažkokios naujos, iki tol nežinotos žmogaus teisės, o siekiama, kad jau seniau žinomos ir ankstesniuose žmogaus teisių aktuose įtvirtintos teisės būtų prieinamos ir neįgaliesiems. Šiuo tikslu konvenciją ratifikavusioms šalims keliami įvairūs įpareigojimai, kuriais siekiama šalinti negalios sukeliamas kliūtis, trukdančias neįgaliesiems naudotis įprastomis žmogaus teisėmis. Konvencijoje daug dėmesio skiriama ir neįgaliųjų nediskriminavimo principui bei neįgaliųjų orumo apsaugai. Ypatingą dėmesį ir apsaugą konvencija skiria dviem neįgaliųjų grupėms - tai neįgaliems vaikams ir neįgalioms moterims. 

Siekiant garantuoti efektyvų konvencijoje išvardintų teisių įgyvendinimą, Jungtinių Tautų sistemoje steigiamas Neįgaliųjų teisių komitetas. Jį sudaro 18 narių, renkamų konvencijoje dalyvaujančių valstybių konferencijos posėdžiuose. Šio komiteto nariai renkami ketverių metų kadencijai. Tas pats narys kitai kadencijai gali būti perrinktas tik vieną kartą. Konvencijoje dalyvaujančios valstybės ne vėliau kaip per dvejus metus nuo šios konvencijos ratifikavimo privalo pateikti komitetui išsamią ataskaitą apie priemones, kurių buvo imtasi įsipareigojimams pagal šią konvenciją įgyvendinti ir šiuo klausimu pasiektą pažangą. Vėliau tokios ataskaitos turi būti teikiamos ne rečiau kaip kas ketverius metus arba komitetui pareikalavus. Komitetas privalo kiekvienos valstybės ataskaitas apsvarstyti ir gali jai dėl ataskaitos pateikti savo siūlymų bei rekomendacijų. 

Konvencijos fakultatyvus protokolas leidžia pavieniams neįgaliesiems ar jų grupėms, kurie mano, kad yra nukentėję dėl valstybės vykdomų konvencijos pažeidimų, pateikti apie tai Neįgaliųjų teisių komitetui atitinkamą pranešimą ir reglamentuoja tokio pranešimo nagrinėjimo tvarką. Šiam reikalui skirtos teisės normos neįtrauktos į pačią konvenciją, o išskirtos atskirame protokole todėl, kad kai kurios mažiau žmogaus teises gerbiančios šalys, nors sutiko su pačių teisių konvencijoje buvimu, tačiau nenorėjo leisti savo gyventojams dėl konvencijos pažeidimų kreiptis į Neįgaliųjų teisių komitetą. Dabar tokios šalys gali pasirašyti tik konvenciją, o fakultatyvaus protokolo - ne. 

Protokolas kelia keletą reikalavimų pranešimo apie Neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių pažeidimą tinkamumui. 

Visų pirma - pranešimas negali būti anoniminis. Šis reikalavimas neturėtų pranešimą teikiančių asmenų gąsdinti kokiais nors susidorojimais šalies viduje, nes komitetas turi saugoti pranešimą pateikusių asmenų konfidencialumą. Komitetas atsisako tirti pranešimus ir tuomet, kai nėra išnaudotos visos teisių gynimo galimybės šalies viduje. Taigi Lietuvos atveju ginčas turi būti nagrinėtas Lietuvos aukščiausiajame teisme arba vyriausiajame administraciniame teisme. Šis reikalavimas nekeliamas tik tuomet, kai pažeistų teisių gynimo priemonių taikymas yra nepagrįstai delsiamas arba negalima tikėtis veiksmingo rezultato. 

Pranešimai dar netiriami, kai komitetas jau yra išnagrinėjęs tokį pat klausimą, kai asmuo piktnaudžiauja pareiškimo pateikimo teise, kai ginčas buvo nagrinėjamas pagal kitokią tarptautinę tyrimo ar sureguliavimo procedūrą, kai pareiškimas yra nepakankamai pagrįstas ar motyvuotas ar kai skundžiamasi dėl teisių pažeidimų, padarytų tuomet, kol toje šalyje konvencija dar nebuvo ratifikuota. 

Jei yra būtinybė, komitetas, gavęs pranešimą, dar prieš priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės, gali perduoti apskųstai šaliai skubiai svarstyti prašymą, imtis laikinųjų priemonių, kurių gali prireikti, siekiant išvengti galimos nepataisomos žalos tariamo pažeidimo aukoms. Tai lyg ir mūsų teisės sistemoje žinomos laikinosios apsaugos priemonės, tik čia, skirtingai nei Lietuvos įstatymuose, nepateikiamas konkrečių galimų priemonių sąrašas. 

Komitetas pranešimus nagrinėja uždarame posėdyje. Išnagrinėjęs pranešimą, jis siunčia savo siūlymus ir rekomendacijas atitinkamai valstybei ir pranešimą pateikusiam asmeniui. Jokių žalos atlyginimų ar konkrečių pinigų sumų komitetas nepriteisia, tačiau, jei komitetas konstatavo konvencijoje garantuotų teisių pažeidimą, tai jo išvada gali būti svarbiu dokumentu, šalies viduje kreipiantis į teismą dėl teisių pažeidimų sukeltos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. 

Jei komitetas gauna patikimos informacijos, kad šalis šiurkščiai ar sistemingai pažeidinėja konvencijoje įtvirtintas teises, jis, atsižvelgęs į pačios tokios šalies pateiktas pastabas, gali pavesti vienam ar keliems savo nariams atlikti tyrimą ir skubiai pateikti komitetui ataskaitą šiuo klausimu. Toks tyrimas atliekamas konfidencialiai ir visais procedūros etapais siekiama, kad šalis bendradarbiautų. Jeigu šalis sutinka, tyrimo tikslais gali būti apsilankyta jos teritorijoje. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]