TIFLOTYRA

Dr. Valentinas Vytautas TOLOČKA

VILNIAUS AKLŲJŲ MOKYKLA

(Tęsinys) 

1928 metais Vilniuje aklųjų globos draugijos (kuratorijos) pastangomis buvo atidaryta mokykla, kurios įsteigimą tų pačių metų liepos 18 d. patvirtino Lenkijos visuotinio švietimo ir tikybos reikalų ministerija. Mokyklos vedėja paskirta kuratorijos narė apakusi gydytoja Marija Ščeminska. Tai buvo pradinė mokykla, turėjusi septynias bendrojo lavinimo klases ir internatą, atidarytą tų pačių metų rugsėjo 15 d. Mokyklai ir internatui buvo išnuomotos patalpos Antakalnio gatvėje. Internate, be vedėjos, dirbo virėja, kambarinė ir ūkvedys. Internatas turėjo savo nuostatus ir taisykles. Jau rugsėjo 15 d. į internatą buvo priimti pirmieji penki mokyklinio amžiaus vaikai. Netrukus priimti ir pirmieji ikimokyklinio amžiaus (nuo ketverių metų) vaikai. Jie mokykloje sudarė atskirą auklėtinių grupę - vaikų darželį. Mokykloje dirbo 4-7 bendrojo lavinimo pedagogai. 

Mokykloje buvo sudarytas tėvų komitetas, kurio nuostatai patvirtinti 1929 m. pradžioje. Beje, Kauno aklųjų institutas tėvų komiteto neturėjo. Vaikams siuntimus į mokyklą išduodavo Vilniaus Stepono Batoro universitetas, kur buvo nustatomas regėjimo sutrikimo laipsnis. 

1937 m. Vilniaus mokyklų apygardoje buvo užregistruota apie 400 aklų ir silpnai matančių mokyklinio amžiaus vaikų. Mokykloje tuo metu jau mokėsi 42 vaikai, t.y. 10 proc. visų apygardos aklų vaikų. Mokyklos klases lankė 20 berniukų ir 22 mergaitės. 

Kokių dalykų buvo mokomi auklėtiniai? Minėjome, kad ši mokykla buvo septynmetė ir joje buvo mokoma šių dalykų: tikybos, lenkų kalbos ir literatūros, aritmetikos, istorijos, geografijos, geometrijos, gamtos pažinimo, gimnastikos, muzikos, informacinių žinių apie Lenkiją ir Vilniaus kraštą, rankų darbų, žmogaus anatomijos, net fizikos pagrindų, V, VI, VII klasėse - prancūzų kalbos. Iš amatų buvo mokoma pynimo. Pynimo mokymas buvo įvestas 1929 m. Pynimo kurso egzaminus mokiniai laikydavo Vilniaus amatų rūmuose ir gaudavo pynėjo kvalifikacijos pažymėjimą, suteikiantį teisę atidaryti privačią dirbtuvę. Vilniaus švietimo apygardos kuratorija 1931 m. pavasarį pasirašė leidimą atidaryti prie mokyklos šešių mėnesių vakarinius profesinius kursus suaugusiems akliesiems amatininkams. Aklieji amatininkai kartu su bendrojo lavinimo dalykais gaudavo pakankamai teorinių bei specialybės žinių. Profesiniai kursai veikė iki 1939 m. pavasario. 

Mokymo programoms, metodams bei priemonėms aptarti užimtų pernelyg daug vietos. Čia tik paminėsime, kad mokykla neturėjo vadovėlių brailio raštu, todėl mokymo proceso pagrindas buvo pasakojimas. Vietoje vadovėlių mokiniai naudojosi konspektais - glaustai užsirašydavo, ką mokytojas pasakodavo, paskui garsiai perskaitydavo, kritiškai įvertindavo vieni kitų pastebėtas klaidas. 

Vilniaus aklųjų mokyklos pedagogų etatai, lėšos mokymo priemonėms įsigyti buvo Vilniaus švietimo apygardos valdybos žinioje, o lėšas vaikų ir suaugusiųjų internatui išlaikyti bei plėsti skirdavo Darbo ir socialinių reikalų ministerija, Vilniaus miesto magistratas, apskričių savivaldybės ir Aklųjų globos draugija. 

1932 m. Vilniaus aklųjų globos draugijai teismo nuosprendžiu buvo grąžinti dar nuo caro laikų akliesiems priklausę namai tarp K. Kalinausko ir J. Basanavičiaus gatvių. Tenai po remonto 1934 m. pabaigoje - 1935 m. pradžioje ir persikėlė mokykla, vaikų ir suaugusiųjų internatas, dirbtuvės bei vakariniai profesiniai kursai. Taigi mokykla su visais savo padaliniais įsikūrė vienoje vietoje. Dabar turėjo du dviaukščius namus su vandentiekiu ir kanalizacija ir beveik 40 arų sklypą su nedideliu sodu. Vilniaus vaivadija lengvatinėmis sąlygomis paskyrė Vilniaus aklųjų globos draugijai (kuratorijai) valstybinį ūkį Baltadvaryje, kur aklieji kursų klausytojai, vadovaujami instruktorių, teoriškai ir praktiškai galėjo susipažinti su žemės ūkio darbais, sodino ir augino žilvičių vyteles pynimo dirbtuvei. Mokykloje dirbo dvi neregės pedagogės - Marija Ščeminska, papildomai baigusi specialiosios pedagogikos institutą, ir buvusi mokyklos auklėtinė Ona Žukaitė, baigusi auklėtojų seminariją. Keli gabūs jaunuoliai, baigę šią mokyklą, toliau siekė mokslo, pavyzdžiui: O. Mitraševskis įstojo į reginčiųjų gimnaziją ir ją sėkmingai baigė, Z. Pernikas mokėsi Vilniaus konservatorijos smuiko klasėje, J. Markevičius - vargonininkų kursuose. 

(Bus daugiau) 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]