SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Fred REID

AKLIEJI IR DARBO RINKA


Regėjimo negalios žmonių įdarbinimas - viena aktualiausių problemų visoms šalims, Europos aklųjų sąjungos narėms. Šalys noriai dalijasi savo patirtimi ir graibsto idėjas, kurios kaip nors padėtų spręsti neregių įdarbinimo ir užimtumo problemas. Praeitų metų lapkričio mėnesį Bratislavoje vyko Europos aklųjų sąjungos (EAS) jaunimo reikalų seminaras. Pranešimą apie įdarbinimą jame perskaitė ir anglas Fred Reid, EAS reabilitacijos, profesinio parengimo ir įdarbinimo komisijos narys. Jis šiuo klausimu domisi jau daugelį metų ir yra parašęs keletą apžvalgų. Skaitytojams siūlome jo pranešimą. 

 

* * * 

Visi esame sunerimę dėl labai prastos aklųjų ir silpnaregių situacijos darbo rinkoje. Net "aklųjų elitas" - taip juos vadina pranešėjas - patiria labai didelių sunkumų. O kas tas elitas? Tai jauni, energingi, turintys gerą išsilavinimą ir gerų įgūdžių žmonės, kurie, beje, taip pat labai sunkiai įsilieja į darbo rinką. Nuolat girdime daugybę istorijų, pasakojimų iš asmeninės patirties, kad net ir turinčiam visus anksčiau minėtus privalumus bei gerai išmanančiam naujausias technologijas regėjimo negalios jaunuoliui tenka sugaišti bent pora metų, kol gauna darbą. Internete apstu informacijos apie įvairiausius darbo pasiūlymus, bet ji dažniausiai yra sunkiai įkandama regėjimo negalią turintiems žmonėms. 

Ir dar reikia turėti galvoje: čia kalbame apie "aklųjų elitą", kuriam priklauso mažuma. O kaip su prastesnę kvalifikaciją turinčiais jaunais žmonėmis? Jie dažniausiai atsiduria tarp ekonomiškai neaktyvių žmonių. Statistika tuo neverčia abejoti. Didžiojoje Britanijoje 66 proc. oficialiai užregistruotų darbingo amžiaus aklųjų ir silpnaregių nedirba. Ta pati situacija yra ir Vokietijoje. Švedijoje šis skaičius yra 50, o Rumunijoje beveik 90 procentų. 

Ką gi daryti? Pirmiausia reikėtų peržvelgti istorinį aklųjų kovos už teisę įsilieti i darbo rinką kelią. Galbūt, matydami, kaip viena tendencija keitė kitą, galėtume rasti atsakymą į mums rūpimą klausimą. Dažnai yra sakoma, kad laimėjimų šioje srityje mažai, progresuojama labai lėtai. Bet jei pažiūrėsime iš ilgesnio laikotarpio perspektyvos, t.y. nuo dvidešimto amžiaus pradžios, pamatysime: progresas akivaizdus. Ir jei manome, kad būtent dabar šis procesas sustojo, tai reikia iš naujo įvertinti situaciją. Kaip laimėjimai buvo pasiekti? Ar tos priemonės jau netinka dabarčiai? 

Pirmiausia šiek tiek statistikos iš Didžiosios Britanijos gyvenimo. 1900 metai: dirba apie 3000 aklųjų, daugiausia globos įmonėse. 1939 metai: fiksuojamas tik nedidelis kiekybinis padidėjimas, bet jau pastebimas žymus kokybinis pagerėjimas. Neregiai pradeda dirbti integruotoje darbo rinkoje. Šiek tiek aklųjų yra įdarbinami "akliesiems skirtuose darbuose". Jie dirba masažuotojais, telefonų operatoriais, stenografistais, atlieka kitus pusiau kvalifikuotus darbus gamybos įmonėse. 1951 metai: dirba apie 6000 neregių. Skaičius nuo 1900 metų jau padvigubėjęs. Šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad po Antrojo pasaulinio karo apskritai trūko darbo jėgos. Šiuo metu daugiau įdarbinama ir regėjimo neįgaliųjų į "aklųjų darbo vietas". 1970 metai: dirba jau apie 10 000 regėjimo neįgaliųjų, iš jų maždaug 66 proc. atviroje darbo rinkoje - vadinamuosius "aklųjų darbus". 2000 metai: darbuotojų padvigubėja - jų beveik 25 000. 

Kaip galime paaiškinti tokią geometrinę progresiją? Čia svarbų vaidmenį suvaidino du faktoriai: visų pirma, moderniosios technologijos, antra, valstybės pastangos. Iš šių dviejų faktorių itin veiksminga valstybės pagalba. Netgi prieš Antrąjį pasaulinį karą tokios pagalbinės priemonės, kaip pritaikyti telefonų komutatoriai, brailio stenografavimo mašinėlės ir panašūs dalykai leido akliesiems dirbti atviroje darbo rinkoje. Bet retai kam pavykdavo gauti tokią darbo vietą. Situacija ėmė keistis po 1945 metų. Ypač didelę įtaką turėjo 1946 metais išleistas Invalidų įdarbinimo aktas. Šis aktas užtikrino valstybės finansuojamą reabilitaciją, mokymus ir pagalbines priemones neįgaliesiems. Būtent ši priemonė leido padvigubinti darbuotojų skaičių iki 1970 metų. 

Svarbu paminėti, kad tai buvo darbai, kuriuos galėjo dirbti ir regintieji užmerktomis akimis. Rega buvo beveik nereikalinga, o pagalbinės priemonės labai paprastos ir pigios. 

Apie 1970 metus aklųjų organizacijos pradėjo rimtą kampaniją prieš tokią sistemą. Jos reikalavo įteisinti reginčiųjų pagalbą atlikti tas užduotis, kurioms regėjimas buvo tikrai būtinas. Tokios priemonės leidžia praplėsti akliesiems prieinamų darbų sąrašą. Aklųjų organizacijų kampanija Jungtinėje Karalystėje buvo sėkminga ir šalyje atsirado "Darbo prieinamumo" programa, leidžianti apmokėti skaitovų, vairuotojų ir kitokias paslaugas. 

O tada įvyko informacinių komunikacinių technologijų (IKT) revoliucija. Ir vėl regėjimo neįgaliųjų įdarbinimas padvigubėjo - dar iki 2000 metų. Šiandien neregiai dirba pačius įvairiausius darbus. Jie ir finansų konsultantai, ir politikai. Valstybė ir toliau finansuoja pagalbinių priemonių - šiandien kur kas brangesnių - įsigijimą. 

Taigi akivaizdu: valstybės įtaka įdarbinant neįgaliuosius didžiulė. Moderniame naujų technologijų pasaulyje regėjimo neįgalieji nesnaudžia. Informacinės technologijos atveria ypač daug kelių "aklųjų elitui". Bet yra ir kita medalio pusė. Informacinės komunikacinės technologijos - dviašmenis kardas, siaurinantis galimybes mažesnių sugebėjimų žmonėms. Šį reiškinį labai sunku parodyti statistiškai. Bet nėra jokių abejonių, kad šių dienų pasaulyje sutrikusio regėjimo žmonėms darbų, susijusių su gamyba, yra labai nedaug. Akivaizdu ir tai, kad labai daug sutrikusio regėjimo darbingo amžiaus žmonių ekonomiškai yra pasyvūs (nemotyvuoti, nedirbantys dėl įvairių priežasčių). 

Kitas labai svarbus faktorius yra vis didėjantis regėjimo neįgaliųjų, turinčių papildomų negalių, fizinių ar intelektinių, skaičius. 

Šiomis aplinkybėmis atrodytų, kad neįveikiamas barjeras jau įveiktas - "aklųjų elito" srautas išseko, o viskas, kas liko, - tai ekonomiškai pasyvių žmonių minia, kuria turi pasirūpinti valstybė, t.y. duoti pašalpas ir pensijas. 

Šia tema nemažai diskutuota Anglijoje. Duomenys yra apibendrinti leidinyje "Paslėpta dauguma". Jame taip pat aprašomos priemonės, kaip galima būtų ekonomiškai pasyvius žmones suaktyvinti įvairiomis iniciatyvomis. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti Anglijos Karališkojo aklųjų instituto parengta "Stažuotojo" programa. Joje gali dalyvauti asmenys, kurie neturėjo darbo metus ar daugiau. Praktiškai tai reiškia, kad institutas suteikia mokamą darbą metams, per kuriuos regėjimo negalią turintis žmogus yra mokomas vienokio ar kitokio darbo, gauna darbo patirties. Baigiantis metams jiems padedama ieškotis darbo kitur. Naujausi duomenys rodo, kad šiuo metu pagal šią programą dirba 117 regėjimo neįgaliųjų 18-35 metų amžiaus. 

Kompleksinių poreikių žmones galima įdarbinti steigiant įmones - jos būtų tarpinė grandis tarp globos ir įprastinių įmonių atviroje rinkoje. Paprasčiausias tokių įmonių pavyzdys - socialinės įmonės, egzistuojančios daugelyje šalių. Anglijoje ilgą laiką nebuvo socialinių įmonių regėjimo negalią turintiems žmonėms. Tik 2006 m. Karališkasis aklųjų institutas įkūrė vieną įmonę "Idėja". Įmonė teikia maitinimo paslaugas konferencijoms. Visi darbuotojai be regos negalios turi ir kitų negalių. Šioje įmonėje darbuotojai dirba, yra mokomi, įgyja patirties, o kai kurie jau yra radę panašų darbą kitose įmonėse. Taigi šią įmonę galima palyginti su stovykla, iš kurios prasideda žygis į darbo rinką. Žmonėms, turintiems kompleksinių negalių, - tai tarsi kopimas į Everestą. 

Tai, be abejo, yra novatoriški Jungtinėje Karalystėje vykstantys eksperimentai. Panašios programos egzistuoja ir Švedijoje bei Vokietijoje. Manoma, kad tokie bandomieji projektai gali nušviesti kelią ir kitoms šalims. Naujovės parodo, kad ir žmogus, ir valstybė gali turėti naudos iš inovacinių įdarbinimo priemonių. Žmogui - tai ne tik ekonominė nauda, bet ir savigarbos pajautimas. Valstybei - tai socialinio draudimo ir sveikatos priežiūrai skirto biudžeto taupymas. Jungtinėje Karalystėje vykdomi novatoriški projektai parodė, kokiais būdais valstybė galėtų padėti daugeliui žmonių. 

Dar kartą galėtume grįžti prie "aklųjų elito" klausimo. Šiems žmonėms didelė problema - ne reabilitacija ar mokymai, bet įsidarbinimas. Čia valstybė turi žaisti mums reikalingą žaidimą, o mes turėtume priversti ją šį žaidimą žaisti. Įdarbinimo centrai, kurių apstu daugelyje šalių, turi būti visiškai pritaikyti regėjimo negalią turintiems žmonėms. Šiuo metu įdarbinimo centruose nėra pagalbinių priemonių ir specialių technologijų. Dažniausiai nėra ir tinkamai paruoštų specialistų, kurie galėtų suteikti profesionalią pagalbą. Jeigu ji būtų, sutaupytume daug brangaus laiko, o regėjimo neįgalieji nesiblaškytų mėnesių mėnesiais beieškodami darbo. O juk kai kurie būtent todėl ir nugrimzta į ekonominio pasyvumo liūną, kad laiku nesulaukė pagalbos. 

 

Vertė Audronė JOZĖNAITĖ

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]