RENGINIAI

Jovita LAPINSKAITĖ

NETRADICINĖS SKULPTŪROS APRAIŠKOS


Kelmiškis Mečislovas Ežerskis"Iš medžio daug ko galima išmokti ir verta mokytis. Iš ąžuolo - vyriškos ištvermės ir kietumo. Iš liepos - moteriškos laikysenos ir kvepėjimo medumi. Iš gluosnio - tolimo ilgesio, o iš eglės - liūdesio atsisveikinant suvisam. Pušis kaip joks kitas medis pamokys ošti savo šilui. Net mažas ėglio krūmas, ir tas, gali daug ko pamokyti. Pirmiausia - dygaus kaduginio švelnumo. Mokėjimo virsti plėniu kaip niekur nieko, nerūpestingai spragsint ir skleidžiant dangišką kvapą, kai kyla be vėjo į aukštį gęstančio laužo dūmas", - šiais žinomo prozininko Romo Sadausko žodžiais Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale buvo atidaryta kelmiškio Mečislovo Ežerskio lazdų paroda. 

Lietuva pasaulyje garsėja kaip medžio drožėjų karalystė. Ne kiekvienas sugeba prakalbinti medį, pateikti jį taip, kad trauktų akį. Dažniausiai medis pats parodo, ką iš jo padaryti. Tautodailininkas Mečislovas Ežerskis drožia lazdas. Jų ne viena ir ne dešimt. Į biblioteką atkeliavo tik maža dalelytė iš gausaus apie 2,6 tūkstančio būrio lazdų. M. Ežerskio vieno kambario butą Kelmėje galima pavadinti "lazdynu". Visuose namuose prikrauta įvairaus dydžio lazdų: nuo mažyčių iki 2 m aukščio. Dauguma kelmiškio bute sustatytų lazdų yra pačios gamtos išraitytos, tik šiek tiek pakoreguotos meniškos sielos drožėjo, gumbams, nelygumams suteikiant žvėrelių, paukščių ar mitologinių būtybių pavidalus. Iš lazdų į mus žvelgia kaukai, maušai, babaušiai, paukščiai ne paukščiai bei kitokie neatpažįstami keisti padarai. 

Parodos atidaryme kalbėjęs M. Ežerskis pasakojo apie jaunystę, sprogdintojo darbą, staliaus amatą, sunkią nelaimę ir atsiradusį didžiulį poreikį drožti, pakilus po metų iš ligos patalo. Šis užsiėmimas nebuvo jam pačiam staigmena. Polinkis į meną dažniausiai slypi genuose ir perduodamas iš kartos į kartą. Augdamas matė, kaip meistrauja tėvas, senelis. O ir pats draugavo su medžiu dar iki ligos, tik laiko dirbant pritrūkdavo. Liga privertė atsisakyti sunkaus fizinio darbo ir pradėti pokalbį su medžiu. Pabudo noras antram gyvenimui prikelti medį, įkvėpti jame gyvybę ir šilumą. 

- Ką randu įdomesnio miške, tą ir nešu... Bet prieš nešdamas, jau numatau, ką galima bus padaryt iš medžio, nes tai kam gi nešt tuomet, - kalbėjo Mečislovas. 

Medžiagos savo darbams meistras ieško netoli Kelmės miestelio augančiuose miškuose ir krūmuose. Patys įdomiausi jam - seni miškai, vietos prie ežerų, kur mažiau žmonės užklysta. Parsineša iškart 5-7 šakas, bet yra buvę, kad parsineša ir visą trisdešimt. Jokios drožimo technikos Mečislovas nenaudoja. O su įprastu peiliuku ir švitriniu popieriumi nesiskiria jau trisdešimt metų. 

Bevaikščiodamas po mišką, tikino surandąs įdomių šakų. Iš jų ir drožia. Tinka visi Lietuvos miškų medžiai, dažniausiai tai neįprastai susiraitęs lazdynas, liepa, ieva, beržo, šermukšnio ar drebulės šaka. Eglės ir ąžuolo nepalenksi - nebent pati gamta išraito. Atsitiktinai rastą medžio šaką padrožinėja, padailina, paskaptuoja snapiuką, ragiuką, akis ar ausis, ir šaka tartum atgyja, virsta šmaikščiu suvenyru ar funkcionalia lazda. Apie kiekvieną lazdą Mečislovas galėtų pasakoti atskirą istoriją: iš kokio ji medžio, kuriame miške rasta. Pasak meistro, visos idėjos kylančios iš pačios gamtos. 

Lazdų jis neparduoda, nebent dovanoja. Per tiek metų atiduota, išdalinta apie 1000 lazdų. Darbai pasklidę ne tik po Lietuvą, bet pasiekę ir užsienio šalis. Kiekviena lazda, pasak meistro, yra unikali, ir antros tokios nei padarysi, nei rasi, o padovanojęs džiaugiasi pats, džiaugiasi ir žmogus, gavęs tokią neįprastą dovaną. Atsivežė Mečislovas į parodos atidarymą ir mažyčių lazdelių dovanoms. Atspėję mįsles apie medžius, renginio dalyviai gavo dovanų po lazdelę. Norintiems lazdų įsigyti meistras padovanojo gražių, funkcionalių didelių lazdų. Džiaugėsi dovanomis mūsų skaitytojai su regėjimo negalia Nijolė Galinauskienė, Algimantas Vileikis, Galina Šimkuvienė, Janina Glušakovienė. 

- Jei peilio kurią dieną nepaimu, tai sergu, - juokėsi tautodailininkas. 

Įprasmina save tautodailininkas ne tik lazdose. Jo namuose vietą randa įvairaus dydžio gyvūnų ir paukščių skulptūros bei kiti medžio darbai. "Vaikystėje mane tėvas nusivesdavo į bažnyčią. Stebėdavau, ar kuris maldininkas nekilstelės skrybėlės nuo lazdos. Norėjosi pamatyti išpjaustytą žirgo galvą ar kitą grožybę. Kaipgi šiandien nesidžiaugti čia, bibliotekoje, kai į mane žvelgia Lietuvos gražiausios lazdos?" 

"Už miško, už miško - pelėdos dvi akys, pelėdų trobelė apsamanojusi. Nei gyvas, nei miręs, pusiau jau apakęs, už miško gyvena Kukutis vienkojis. Kukutis iš žemaičių pasakų žiūri, kaip miškuose auga pačios gražiausios šakelės. Tas šakeles renka Žemaitijos sūnus ir neša į namus. Jas sušildo, aprėdo ir visi kartu tūkstantiniu būriu keliauja mitologijos ir gamtos, kultūros ir meno keliu per kraštą, kurį Lietuva vadiname. 

Pasiėmęs baltąją lazdelę, aš seksiu iš paskos, o kai pavargsiu - sustosiu ir pasakysiu: 

- Likit sveikos, aš toliau eisiu vienas įprastu savo keliu - iš nakties į naktį... 

Kas žino, gal iš kampų kampelių susibėgusios lazdelės, daugiatūstantine greta pasieks Kelmės ar Šiaulių muziejų. Ten klausysis ir klausysis, ką apie jas šneka ne tik žemaičiai, bet ir kitų šalių keliauninkai. 

Palinkėkime Mečislovui Ežerskiui, kad visada būtų šviesios, toli matančios, miškų grožiu besigėrinčios akelės, kad niekada nepavargtų darbščiosios rankelės. Ir toliau džiuginkit mus ir Lietuvą savo darbais," - kalbėjo renginio metu LASS narys, literatas Algimantas Vileikis. 

Už kūrybinę veiklą tautodailininkas ne kartą apdovanotas padėkos raštais. 

Praeitų metų rudenį Lietuvos parodų centre "Litexpo" Mečislovo Ežerskio lazdos sertifikuotos ir pripažintos tradiciniu amatų produktu. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]