MINTYS

Alvydas VALENTA

PALIESTI PAVEIKSLĄ


Senokai ramybės nedavė noras "Mūsų žodžio" puslapiuose pasidalinti kai kuriomis mintimis, pastebėjimais ir abejonėmis apie mūsų, neregių, galimybes ir pastangas pažinti meną, ypač dailės kūrinius. Šį norą dar labiau sustiprino praėjusios vasaros pabaigoje "Mūsų žodžio" interneto svetainėje pasirodę komentarai apie M. K. Čiurlionio ciklo "Zodiakas" taktilinę (liečiamąją) parodą. Atsitiktinumas ar tiesiog sutapimas, bet šiomis dienomis LASS interneto svetainėje www.lass.lt turi pasirodyti (o gal jau ir pasirodė) LASS centro tarybos kultūrinio darbo specialistės Danutės Cidzikienės parengta išsami informacija apie ilgalaikę, jau dešimt metų vykdomą meno pažinimo programą "Pažinti meną pojūčiais". Tad su tuo, kas šioje srityje nuveikta, kokiomis kryptimis eita ir ieškota, kiekvienas, kam įdomu, gali greitai ir nesunkiai susipažinti. Svarstymų pradžioje - pirmiausia pora ištraukų iš šių komentarų (kalba netaisyta). 

859 komentaras: "Neregys apčiuopom apžiūri tam tikrus objektus, pasiklauso, pvz., jūros ošimo ar lietaus šnaresio ir jau įsivaizduoja M. K. Čiurlionio paveikslą. Atsiprašau už išsireiškimą, bet visiškas "briedas". Tikrai nesutinku su tuo, kad, tarkim, apčiupinėjus moterį, žiūrinčią į žvaigždes, gali įsivaizduoti Čiurlionio nutapytą paveikslą "Saulė eina Mergelės ženklu". Neregys įsivaizduoja pagal savo meninį išprusimą, bet tai nieko bendra su Čiurlioniu neturi. Aišku, jeigu prieš netekdamas regėjimo, žmogus nebuvo apžiūrėjęs tų paveikslų. Parodą labiau tiktų pavadinti "M.K. Čiurlionio ciklo "Zodiakas" sudarkymas taktiliniu būdu". Kiek neregys suvokia savo vaizduotės pagalba, tiek yra bendra su paveikslais. Bet tai tik atskiri objektai, kurie gali būti pavaizduoti nesvarbu kieno. O su Čiurlionio kūryba tai tikrai nieko bendra neturi". 

896 komentaras: "Aklieji dailininkai ir aklieji dailės ekspertai niekur neegzistuoja, todėl ir negali sulyginti naujai iškepto Čiurlionio su originalu. Nors kiek teko girdėti, vienas prancūzas filosofas, pavarde Derrida, savo knygoje įrodinėja, kad, girdi, aklojo ranką gali vedžioti tam tikros jėgos ir šių vidinių jėgų koreguojamas ir aklasis galės piešti kaip didelis menininkas. Man tai skamba kaip nežabota fantazija, nes esu įsitikinęs, bent jau kol kas, kad aklas negali būti dailininku. Lygiai kaip negali vertinti dailės kūrinių. Ši meno rūšis yra, deja, neprieinama nematančiam. Visi bandymai perkelti spalvinį dailės šedevrą iš plokštumos į taktiliškai apčiuopiamas formas yra beviltiškos pastangos. M. K. Čiurlionio "Zodiako" ciklą bandyti performuoti į visiškai kitokią dimensiją, yra kategoriškai nepriimtina akcija. Ir, ko gera, netgi nusikalstama Čiurlionio šviesiam atminimui, nes panašūs veiksmai bus tik meno profanacija, o bandymai šiuos darbus pateikti visuomenei tvirtinant, kad tai Čiurlionio kūryba - visiškas nesusipratimas". 

 

Ieškojimai ir atradimai 

Aplankiau, pamačiau, jeigu taip galima sakyti, visas ar beveik visas per šį dešimtmetį Lietuvoje surengtas taktilines parodas, todėl, manau, galiu daryti tam tikrus apibendrinimus. Bet trumpai prisiminkime pačias parodas. 2000 m. į Lietuvą iš Prancūzijos, "Artesens" asociacijos, atkeliauja pirma liečiamoji paroda - "Nuo Lespiugo Veneros iki Rodeno Mąstytojo". Dvylika pasaulyje garsių skulptūrų kopijų: kopijos daugelį kartų sumažintos, kad neregys galėtų jas išsamiai apžiūrėti, šalia - gabaliukas medžiagos, iš kurios buvo padaryta tikroji skulptūra. Parodos objektas - žmogaus kūnas, liečiant skulptūras galima stebėti, kaip kito kūno vaizdavimas mene, kaip keitėsi proporcijos, išraiškos priemonės. Galima, pasitelkus specialią dėlionę, pačiam "sudėstyti" kokią venerą ar gladiatorių. Turbūt pernelyg nesuklysiu sakydamas, kad paroda daugeliui ją aplankiusių žmonių patiko ir padarė gerą įspūdį. Po dvejų metų pristatoma nauja "Artesens" paroda "Pajuskime gamtą drauge su Sezanu". Vertinimai atsargesni ir ne visada tik parodos rengėjų naudai ir klausimų kai kada daugiau nei atsakymų: ar, pavyzdžiui, padėti vaškinį obuolį šalia vazos, ir tai jau natiurmortas, Sezano paveikslo taktilinis perteikimas? Jeigu taip, tai ar Lietuvos menininkai negalėtų padaryti ko nors panašaus? Kaip reikėtų tokį "paveikslą" suprasti - kaip naują meno kūrinį ar kaip senojo interpretaciją, tam tikrą jo pratęsimą? Ar ant stalo išdėliotą natiurmortą liečiantis žmogus patiria estetinį malonumą, ar tik mechaniškai sužino, kas tas natiurmortas ir kokia jo kompozicija? Klausimų daugiau nei atsakymų, o ir tų atsakymų niekas nesirengia ant lėkštutės atnešti. Būk malonus ir rask pats. 

2004 m. LASS ir Lietuvos dailės muziejaus meno pažinimo centro pastangomis dienos šviesą išvysta pirmoji lietuviška taktilinė paroda "Liečiu - matau". Sezano parodos pavyzdžiu sukurta dvylika tarpukario Lietuvoje (1918-1940) nutapytų paveikslų taktilinių kopijų - tekstilė, medis, stiklas, gipsas, geležis. Paroda įdomi, provokuojanti, bet klausimai, kaip ir Sezano parodos atveju panašūs: kaip, kokiu laipsniu šios taktilinės kopijos perteikia tikrąjį paveikslą? Ką apie tą paveikslą jos sako niekada jo nemačiusiam ir galbūt nematysiančiam žmogui? Deja, kaip ir Sezano parodoje, atsakymo niekas neskuba duoti - jį reikia surasti patiems. Paroda "Liečiu - matau" - kompaktiška, lengvai transportuojama, apkeliauja beveik visą Lietuvą. Buvau vienas iš vadinamųjų parodos konsultantų, todėl negaliu pernelyg jos nei girti, nei peikti. Girsiu - bus neobjektyvu, peiksiu - o ką tada nuveikiau pats? Vis dėlto abejonių, kaip ir po Sezano parodos, liko nemažai. Pati svarbiausia - kiek apskritai prasmingas dailės kūrinio perteikimas kitomis priemonėmis ir kitais būdais? 

2006 m. ruduo. Duris atveria neregiams skirtas muziejus Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Priešingai nei minėtose parodose, realizmo - venerų, obuolių, tegu ir vaškinių, arbatinukų, vazų - čia nė su žiburiu nerasi. Vyrauja postmodernistinis pasaulio suvokimas: gali pasėdėti "elektros kėdėje" ar stovėdamas didelio vertikalaus apskritimo viduje pajusti, kas yra "dieviškoji proporcija". 

Norint suprasti kai kuriuos eksponatus, reikia pasitelkti beveik ekstrasensorinius sugebėjimus. Patys muziejaus atidaryme dalyvaujantys menininkai kalba apie ypatingą neregių pirštų jautrumą, beveik "šeštąjį" pojūtį ir kviečia paliesti ofortą, kuriame kažkas pavaizduota mažais, gal adatos smaigalio didumo taškeliais. Žinoma, yra ir didesnių, ir visai didelių eksponatų: medinis turėklas, degto molio kubai, medžio drožiniai. Apžiūrinėjant naujojo muziejaus eksponatus, ramybės neduoda klausimas, ar tie mums lengva ranka priskiriami, o neretai gal ir mūsų pačių palaikomi "ekstrasensoriniai sugebėjimai", tas ypatingas pirštų jautrumas mums patiems atneša daugiau naudos ar žalos? Esame "ypatingi", ypatingai suvokiantys pasaulį, tad ir gauname tą pasaulį "ypatingu" būdu. Šiek tiek keista, bet panorėjus aplankyti galerijos ekspoziciją, pasivaikščioti po jos sales, pasimėgauti meno šedevrų artumu, galimybės neatsiranda. Užtat kokį malonumą patiriame tą pačią dieną aplankę Velnių muziejų, kai liečiame jame saugomus velnius, velniukus, velniūkščius, niekaip specialiai netaikytus ir nepritaikytus nematančio žmogaus suvokimui. Po kelių mėnesių vėl išvyka į Kauną - šįsyk į Karo muziejų. To, ką esame įpratę vadinti menu, čia nedaug, o gal ir visai nėra, užtat įspūdžių, darbo rankoms - į valias! 

Nuo 2006 m. iki praėjusių metų, kai Nacionalinėje dailės galerijoje buvo eksponuotas M. K. Čiurlionio "Zodiakas", surengtos dar kelios mažesnės apimties taktilinės parodos. Veikia ir naujais eksponatais pasipildo neregiams skirtas muziejus Kaune. 2007 m. D. Cidzikienės iniciatyva didžiuosiuose Lietuvos miestuose surengta akcija "Kūrybinės dirbtuvės". Neregiai lanko menininkų, dažniausiai skulptorių, keramikų, dirbtuves. Turbūt smarkiai neprašausiu pro šalį teigdamas, kad daugeliui žmonių šios išvykos palieka daug gražių ir prasmingų įspūdžių. Vis dėlto klausimas, ar tikrai tuo keliu einame, ypač, kai kalbama apie dailės kūrinių adaptavimą, tebekirba. 

 

Homero muziejus 

Apie Homero muziejų Ankonoje (Italija) išgirdau 2006 metais, kai dalyvavau tarptautiniame aklųjų esperantininkų kongrese Florencijoje. Kongreso dalyviams buvo sudaryta galimybė jį aplankyti. Fantastiškas dalykas! Daugybė - ne dešimt ir ne dvidešimt - žymiausių Italijos Renesanso meistrų skulptūrų kopijų. Tiksliau, muziejuje vyrauja italų Renesansas, bet čia galima rasti ir antikos, ir modernaus meno pavyzdžių - nuo visu ūgiu stovinčių graikų atletų iki šiuolaikinių Italijos skulptorių darbų. Skulptūras paįvairina žymiausių architektūros paminklų maketai. Atėjęs į tokį muziejų žmogus gali draugiškai paplekšnoti garsiajai Romos vilkei per nugarą, surasti jos pieną žindančius mažučius Romulą ir Remą, pajusti Atėnų Partenono kolonų "muziką" ar žmogaus protu jau beveik nesuvokiamą Romos Šv. Petro bazilikos didybę. Tačiau svarbiausia, mano galva, yra tai, kad pats lankytojas gali lyginti: Mikelandželo "Madoną" su kokio nors kito to paties laiko autoriaus panašiu kūriniu: Romos katedrą ir Florencijos katedrą, Partenoną ir Koliziejų. Liesk, lygink, ieškok panašumų, skirtumų, darykis išvadas ar tiesiog mėgaukis! Homero muziejus - vienas iš nedaugelio tokių muziejų pasaulyje, lyginamas gal tik su garsiuoju Madrido architektūros paminklų maketų muziejumi. Vis dėlto ar negalėtume turėti bent nedidelio "homeriuko" Lietuvoje? 

Homero muziejų 1993 m. įkūrė neregys meno entuziastas, esperantininkas Aldo Grassini. Iš pradžių tai buvo vietinio pobūdžio miesto muziejus. 1999 m. jo veiklą įstatymu įteisino Italijos parlamentas. Su muziejaus įkūrėju A. Grassini tąkart Florencijoje ir susipažinome. Praėjusią vasarą su A. Grassini susitikome dar kartą - šįsyk Lenkijoje. Tada jis pasakojo, kad yra pateikęs projektą įsteigti kilnojamąją Homero muziejaus ekspoziciją - parodą ant ratų. Paroda po įvairias valstybes keliautų geležinkeliu, specialiai pritaikytame vagone. Aldo visai rimtai sakė: jeigu pavyks šį projektą įgyvendinti, su muziejaus eksponatais galėtų susipažinti ir Lietuvos neregiai. Homero muziejaus svetainė internete - www.museoomero.it. Nukeliaukite į ją ir patys įsitikinsite, kokie tame muziejuje lobiai sukaupti! 

 

"Zodiakas" ir mes 

Iš edukacinės meno pažinimo parodos "Magiškas M. K. Čiurlionio pasaulis. Zodiakas"Grįžkime prie M. K. Čiurlionio taktilinio "Zodiako". Iškart pasakysiu, kad nesutinku su žmonėmis, teigiančiais, kad ši paroda - dailininko atminimo išniekinimas ar dar kategoriškiau - visiškas "briedas", lietuviškai, matyt, reikėtų sakyti - kliedesiai. Kartą, atsimenu, kažkurio "Poetinio Druskininkų rudens" metu amžiną atilsį Remigijaus Audiejaičio paklausiau: "Kas mene vadinama performansu ir ką šitas žodis reiškia?" Remigijus paaiškino labai paprastai: "Žinai, toks biezpridielas. Visi veikia, ką nori ir kaip nori..." Kai iš arčiau susipažinau su meno reiškiniu, kuris vadinasi performansas, supratau, kad tas Remigijaus apibūdinimas gana vykęs. Teigti, kad visas dabartinis menas - tai performansas, Remigijaus žodžiais tariant, "biezpridielas", būtų pernelyg neatsakinga ir kategoriška. Vis dėlto neapibrėžtumo, ribų nebuvimo ir sąmoningo jų laužymo čia - per akis. Taigi mūsų paroda performansų, instaliacijų, įvairiausių akcijų pasaulyje nėra nei šventvagystė, nei nusikaltimas. Vienas komentatorius rašo, kad pats M. K. Čiurlionis, pamatęs, kas su jo paveikslais padaryta, tikriausiai apsiverstų karste... Gal ir taip. Tačiau ką pasakytų Leonardas da Vinčis tokiam Marseliui Diuchampui, praėjusio amžiaus viduryje jo Monai Lizai pripiešusiam ūsus? L. da Vinčis gal ir nustebtų ar net įsižeistų, bet dabartinių menininkų ar tų, kurie save laiko meno pasaulio žmonėmis, tokie dalykai nei piktina, nei šokiruoja. 

Kitas klausimas, kiek šitame taktiliniame "Zodiake" yra tikro M. K. Čiurlionio, ką bendra jis turi su menininko paveikslais? Tačiau klausimą galima performuluoti ir kitaip, pavyzdžiui: kiek vieno ar kito dailininko dvasios yra jo kūrinių žodiniuose aprašymuose, knygose, straipsniuose, pasakojančiuose apie jo kūrybą? Kiek dailininko kūrybos lieka tada, kai jo kūriniai apibūdinami kalbos priemonėmis? Tikriausiai, nelabai daug, bet tokie dalykai egzistuoja ir skiriami jie anaiptol ne akliesiems. M. K. Čiurlionio "Zodiako" taktilinę versiją laikyčiau tam tikru prisilietimu prie paties M. K. Čiurlionio legendos, mėginimu ją perskaityti - tik ne žodžiais, bet kitu būdu ir kitomis priemonėmis. Be abejo, nematantis žmogus, liesdamas taktilinius dailininko paveikslų maketus, niekada nepatirs tokio estetinio malonumo, kokį patiria į tuos pačius paveikslus, tik jau drobėje, žvelgiantis regą turintis žmogus. Bet nei parodos rengėjai, nei ją aplankę neregiai turbūt šito ir nesiekė. M. K. Čiurlionio "Zodiakas" labai siužetiškas, daiktiškas, todėl ypač tinka panašaus pobūdžio eksperimentams. Atkuriant ir perkuriant paveikslus, galima naudoti įvairias medžiagas, jų tarpusavio derinius, o tai irgi tam tikra kūryba, bent jau ne blogesnė nei vaškiniai obuoliai, arbatinukai, vazos ir panašūs daiktai taktiliniuose Sezano natiurmortuose. Kiekvienas paveikslas - savarankiškas pasaulis, tam tikras "lego" kaladėlių rinkinys. Tam, kas ir kaip iš tų "kaladėlių" padaryta, galima pritarti arba nepritarti, bet vis tiek labai įdomu prie šito pasaulio prisiliesti, patirti jo formas, ribas, medžiagų šilumą, šaltį, jų paviršius. 

Negerai, mano galva, yra kitkas: parodai parengti reikėjo daug pastangų ir laiko, o eksponuota ji buvo labai trumpai - ne visą mėnesį. Taktilinio "Zodiako" likimas - atskira tema ir keliais žodžiais jos neaptarsi. LASS derasi su Kultūros ministerija, kad ekspozicijai būtų skirta pastovi vieta M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, tačiau kol kas, atrodo, tos derybos vaisių neduoda. Parodai kenkia arba gali pakenkti paveikslų taktilinėse kopijose pernelyg gausiai naudojama elektronika - elektros lemputės, tranzistoriai ir pan. dalykai. Priešingai nei "Liečiu - matau", "Zodiakas" negali būti taip lengvai transportuojamas, elektronika dažnai išsiderina, reikalauja ypatingos priežiūros, o tai atsakingam parodų salių ar galerijų personalui kelia papildomų problemų, susijusių su ekspozicijos priežiūra, saugumu, sistemų funkcionalumu. Šiaip ar taip, vadyba, aiški ekspozicijos vizija reikalinga nuo pat pradžių, o ne tada, kai ta ekspozicija išvysta dienos šviesą. 

Nors daug gerų žodžių pasakiau ir dar galėčiau pasakyti naujajam M. K. Čiurlionio "Zodiakui", į paveikslų sutaktilinimą žiūriu šiek tiek nepatikliai. Kiekvienas toks projektas reikalauja daug darbo, jėgų ir laiko, o rezultatas anaiptol ne visada toks, kokio tikimės. Ar ne geriau eiti italų keliu ir suteikti žmonėms galimybę pažinti ir suprasti tai, ką jie tikrai gali pažinti, suprasti ir įvertinti? 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]