TIFLOTYRA

Dr. Valentinas Vytautas TOLOČKA

VILNIAUS AKLŲJŲ MOKYKLA


Praėjusių metų spalio mėnesį paminėjome Lenkijos okupuoto Vilniaus grąžinimą Lietuvai. Mums rūpi pažvelgti į šio okupuoto krašto aklųjų padėtį ir jų švietimo reikalus. Nors Kauno aklųjų institutas ir Vilniaus aklųjų mokykla pradėjo veikti 1928 metais, bet abi įstaigos viena apie kitą nieko nežinojo. Apie vilniškę aklųjų mokyklą pirmosios žinios pasirodė tik 1939 m. pabaigoje žurnalo "Aklųjų dalia" puslapiuose. Lietuvos akliesiems globoti draugija vilniečių reikalais pradėjo domėtis 1940 m. pirmoje pusėje. Tolimesni įvykiai klostėsi jau prasidėjus sovietinei okupacijai. Kelių straipsnių serija pamėginsime glaustai apžvelgti šios mokyklos istoriją, išsiaiškinsime, kuo ir kodėl ji svarbi.  

Vilniaus aklųjų globos organizacijos atkūrimas. 1920 m. spalio 9 d. lenkų kariniai daliniai, vadovaujami L. Želigovskio, užgrobė Vilnių, netrukus ir kitus pietryčių Lietuvos rajonus. Vilniaus krašte, prievarta atskirtam nuo Lietuvos, lenkų okupacinė valdžia vykdė socialinės ir nacionalinės priespaudos politiką. Atvirai siekta asimiliuoti lietuvius, baltarusius ir kitų tautybių žmones. Šiame Vilniaus krašto asimiliacijos procese ypač didelė reikšmė buvo skirta mokyklai. Pradinis išsilavinimas Lenkijoje buvo įvardijamas kaip visuotinis mokymas. Lenkijos konstitucijoje, priimtoje 1921 m., skelbiama, kad pradinį išsilavinimą privalo įgyti visi mokyklinio amžiaus vaikai nuo 7 iki 14 metų. Visų rūšių mokslo įstaigos, tarp jų ir pradinės mokyklos, Lenkijos įstatymais buvo skirstomos į tris grupes: mokyklos, finansuojamos išimtinai valstybės, buvo vadinamos valstybinėmis, finansuojamos valstybės ir savivaldybių - vietinėmis, o tos, kurias išlaikė organizacijos ir atskiri asmenys, - privačiomis mokyklomis. Šios patalpas dažniausiai išsinuomodavo, tačiau ne visada jos būdavo pakankamai erdvios ir ne visada atitikdavo higienos reikalavimus. Vilniaus krašte buvo tik viešosios ir privačios mokyklos. XX a. trečiajame dešimtmetyje kilo aklųjų švietimo būtinybė ir Vilniaus krašte. 1925 m. sausio 15 d. Vilniuje įvyko posėdis, kuriame aklųjų globos reikalus aptarė Vilniaus burmistro pavaduotojas J. Lukocevskis, darbo ir socialinių reikalų skyriaus viršininkas K. Jočas, sveikatos apsaugos skyriaus viršininkas gydytojas M. Kozlovskis, miesto vyriausiasis gydytojas, vyriausiasis prieglaudų sanitarijos gydytojas M. Mošinskis ir Varšuvos aklųjų globos draugijos švietimo skyriaus vedėja M. Hanova. Aptartos galimybės Vilniuje įkurti aklųjų globos organizaciją ir neregių švietimo centrą. Nutarta sutvarkyti aklųjų apskaitą, laikraščiuose spausdinti straipsnelius apie pagalbos suteikimo akliesiems svarbą, taip pat kalbėta apie būtinybę įsigyti aklųjų švietimo centrui pastatą, anksčiau priklausiusį carienės Marijos aklųjų globos draugijos Vilniaus skyriui, o dabar esantį žydų našlaičių draugijos "Ozė" žinioje. 

1926 m. rugpjūčio pradžioje Vilniaus vaivada raštu pranešė Varšuvos aklųjų globos draugijos valdybai, kad apskrityse ir valsčiuose buvo užpildytos 1606 anketos siekiant suregistruoti suaugusius akluosius ir 142 anketos akliesiems vaikams. Taigi buvo įregistruoti 142 mokyklinio amžiaus vaikai, kuriems būtina įsteigti specialią mokyklą.  

1927 m. kovo 3 d. įvyko visuotinis buvusios carinės Rusijos aklųjų globos draugijos Vilniaus skyriaus narių susirinkimas. Jame nutarta sukurti naują aklųjų globos organizaciją - kuratoriją. Naujosios organizacijos valdybą sudarė 9 nariai - daugiausia gydytojai oftalmologai. Valdybos pirmininku išrinktas Vilniaus Stepono Batoro universiteto medicinos fakulteto profesorius J. Šimanskis (šias kuratorijos pareigas jis ėjo 10 metų). Valdybai priklausė ir apakusi gydytoja Marija Ščeminska, žinomo vilniečio oftalmologo Ignaco Ščeminskio duktė. Valdyba parengė aklųjų globos draugijos įstatus ir 1928 m. vasario 10 d. įregistravo juos draugijų registre. Kuratorijos tikslas ir uždaviniai buvo nusakyti dar 1927 m. kovo 5 d. įvykusiame visuotiniame susirinkime priimtuose įstatuose. Pirmiausia buvo pažymėta, kad kuratorija tęs darbą, pradėtą XX a. pradžioje carienės Marijos aklųjų globos draugijos Vilniaus skyriaus ir kad didžiuma šios kuratorijos iniciatorių yra buvę šios draugijos nariai. Toliau įstatuose sakoma: "Kuratorija yra Vilniuje, jos veiklos teritorija - Vilniaus vaivadija, šioje teritorijoje ji turi teisę steigti savo skyrius; kuratorija yra juridinis asmuo, turintis teisę įsigyti ir valdyti bet kokį jam priklausantį turtą, tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį ir vykdyti įvairius juridinius veiksmus per savo įgaliotinius; į kuratorijos veiklos sferą nepriklausomai nuo tikybos ir tautybės įeina:  

- steigimas ir vadovavimas aklųjų globos, mokymo ir profesinio rengimo įstaigoms, kurių uždavinys - ruošti akluosius savarankiškam gyvenimui; 

- rūpinimasis tolesniu likimu aklųjų, kurie mokosi kuratorijos mokykloje ir apskritai aklųjų, gyvenančių iš savo darbo, padėtimi; 

- priėmimas į labdarybės įstaigas nedarbingų nusenusių asmenų;  

- kova su aklumo plitimu; 

- knygų spausdinimas brailio raštu ir bibliotekų steigimas."  

Kuratorijos veiklos tikslai ir uždaviniai, numatyti įstatuose, gana plačiai apėmė aklųjų socialinės padėties sferas, ypač švietimą. Kuratorijos įstatai yra daug kuo panašūs į Lietuvos akliesiems globoti draugijos įstatus. 

 

(bus daugiau) 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]