MUMS RAŠO

Renata PETRAUSKAITĖ

SU JAIS - GALIMA IR Į KARĄ


Kaip greitai skrieja laikas: rodos, tik vakar pasipuošusi didžiuliu baltu kaspinu keliavau į pirmąją klasę - į pirmąjį susitikimą su mokslo ir žinių pasauliu. O dabar rankose - aukštosios neuniversitetinės mokyklos diplomas. Septyni semestrai, kupini naujos patirties, įdomaus darbo, bemiegių sesijos naktų, ryžtingų idėjų, liks apgaubti neišdildomų prisiminimų. Noriu prisiminti žmones, kurių dėka studijos buvo daug lengvesnės ir malonesnės, nei galėjo būti. 

Pirmiausia labai dėkoju savo šeimai - broliams ir tėvams - už moralinį bei materialų palaikymą. Šilčiausius padėkos žodžius tariu panevėžiečiams LASS nariams - Sigitai ir Arvydui Markevičiams - už išgirstą kiekvieną pagalbos šauksmą, už įkvėptą optimizmą. Ačiū "Šviesos" sporto klubo treneriui Sergejui Sokolovui už suteiktą galimybę aktyviai leisti laisvalaikį, nes sėkmingas mokymasis neatsietinas nuo gero poilsio. 

Pagarbiai dėkoju Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro direktorei A. Daujotienei ir Kauno apskrities aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro direktorei J. Stuopelienei už leidimą susipažinti su pedagogų darbu - to reikėjo rašant baigiamojo darbo tyriminę dalį. Taip pat nuoširdžiai dėkoju LASUC auklėtojoms I. Jakonienei, A. Jagminaitei ir šokių mokytojai L. Auksoriutei už palaikymą ir paguodos žodžius tada, kai ištikdavo nesėkmės. 

Esu nuoširdžiai dėkinga Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktoriui A. Vilimui už išnuomotas patalpas diplomo įteikimo šventei organizuoti. Esu dėkinga draugams panevėžiečiams, neleidusiems pasiklysti didmiesčio gatvėse pirmaisiais studijų metais. 

Ačiū visiems, konkrečiai neįvardytiems žmonėms, visą laiką buvusiems ir esantiems kartu. Su tokia komanda galima ne tik aukštuosius mokslus baigti, bet, reikalui esant, drąsiai išjoti ir į karą. Žvelgdama į ateitį, tikiuosi ne tik žodžiais, bet ir darbais atsidėkoti už palaikymą ir ištiestą pagalbos ranką. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]