MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

NUOLANKUMAS LAIKINAI NEREGYSTEI


Paskutinės O. Baliukonės knygos "Neregio sodai", išleistos 2001 metais, "skambanti esatis" neatsietina nuo pačios poetės pasikeitusio gyvenimo - beje, apie jį tais pačiais metais "Mūsų žodžio" paskutiniame numeryje kalbėjosi žurnalistas H. Stukas. O. Baliukonė tame interviu mini nuolat silpstantį regėjimą, prisipažįsta, kad "viena akimi jau beveik nemato, kitoje taip pat gęsta šviesa", akcentuoja, kad kur kas svarbesnė "stipri vidinė rega", nusako tuometinį savo gyvenimo stilių - "kuo mažiau daiktų ir žmonių". Regis, pats likimas, prieš nublokšdamas poetę į visišką nebūtį, skyrė išbandymą - eiti neregio sodais, prisijaukinti tamsą, kuri kaip anapusybės atitikmuo bene geriausiai padėjo išryškinti gyvenimo šviesą. 

Knygoje - šeši skyriai. Vienus eilėraščius persmelkia lyrinio subjekto, kuris jaučiasi esąs "nutapytas nesuskaičiuojama daugybe pavidalų", dvasingumo ilgesys (alkstama "juodosios žmonių suartėjimo duonos"), kituose akivaizdus džiaugsmas "virstant vienas kitu", matant, kad "artimų žmonių sielos dera kaip vedos", kartais tiesiog norima aistringesnio gyvenimo ("kaip visa gundo užsimiršti"), bet niekada neleidžiama "motei materijai" prilenkti save prie žemės - net tada, kai "dievo telefonas" išjungtas. Dvasingumo - materialumo sankirta šioje knygoje ryški, kryptis į šviesą nepametama niekada. O ką gi įprasmina O. Baliukonės knygoje įvaizdžiai "neregystė", "ankantieji", "trečioji akis", kokia poetės pasikeitusio gyvenimo brydė atsekama "Neregio soduose"? 

Vienas iš subtiliausių skyriaus "Laiko dykumoje" eilėraščių - "Melodija violončelės violetinė". Pirmiausia poetiniame vyksme skamba gyvenimo, kaip praradimo, kaip netekties, motyvas ("išvaryta iš tėviškių daugybės"), tada pateikiama gyvenimo, kaip aiškesnio, subtilesnio regėjimo, samprata ("regėti aklai", "klausti kelio kurčiai"). "Regėti aklai" - vadinasi, būti nušviestam vidinės šviesos, nestokoti dvasingumo. Vidinio nušvitimo galia akivaizdžiausia lakoniško eilėraščio pabaigoje: 

Todėl mane lyg juodą liepsną užpūtei, 

Kad vėl žarų žariausia atsikurčiau? 

Įsimintinu, A. Kalanavičiaus poetinius naujadarus primenančiu epitetu "žarų žariausia", padarytu nepaisant gramatikos normų (laipsniuojamas daiktavardis!) ir, kita vertus, nestokojančiu fonetinės dermės (aliteracijoje dominuoja ž, č), Onė Baliukonė įteisina lietuvių literatūroje vieną iš netikėčiausių vidinio nušvitimo, dvasingumo apibūdinimų. Įspūdinga tai, kad tame pačiame epitete kalba kaip drabužis "išverčiama" ir tuoj pat vėl sublyksi savo grožiu. 

Štai dar vieno eilėraščio, kuriame akcentuojama "žmogaus žibinto" samprata, pradžia: 

Tapus 

Žibintu sau pačiam 

Nebesiskolinti 

Šviesos iš ankančiųjų 

"Ankantieji" ir "žmonės - žibintai" - tai visų pirma šviesos ir užslenkančios tamsos kontrastas, tai dvasingos ir materialėjančios sielos takoskyra. "Būti žibintu sau pačiam" - vadinasi, pasiekti dvasinę brandą, turėti savo kryptį, žinoti, kad išėjai į tokią šviesą, kuri nepaklaidins. 

Tolesnis poetinis vyksmas - tarsi manifestas, kaip gyventi: 

Nesmerkti neteisti neprisirišti 

Neprisikišt prie akių pasaulio 

Kad iš tiesų pamatytum 

Už mirusiųjų gyvuosius 

Užtenka vienos 

Nematomos 

Trečiosios akies 

Teigiama: suprasti gyvenimo esmę, matyti kitą ir save, įminti būties mįslę, sugebėti išlikti tolerantiškam ir supratingam - tai atitolti nuo "akių pasaulio", tai yra nuo matomos ir klaidinančios materijos. Matyti iš tiesų - tai nukreipti žvilgsnį į savo sielą, rasti joje gailesčio ("nesmerkti neteisti"), turėti filosofo išminties ("neprisirišti"), nestokoti aiškiaregystės ("pamatyti už mirusiųjų gyvuosius"). "Trečioji akis" - dvasingumo simbolis. Ja mato poetai ir dievai. 

Kai budri vidinė rega, "nieko negali sudrumsti žlimbančiose akyse" tie, kurie tėra tik "pilkieji liudytojai," - apie tokią nesudrumstą sielą kalbama jau kitame eilėraštyje, bet esmė lieka: tapęs žibintu sau pačiam, esi apsaugotas nuo pasaulio skersvėjų. 

Eilėraštis "Neregio sodai" svarbus visame rinkinyje (tai ir knygos, ir vieno skyriaus pavadinimas), nes jame skamba gyvenimo, kaip "laikinos neregystės", motyvas. "Neregyste" įvardijama egzistencinė nežinia, į kurią kiekvienas gimęs įžengia. Bibliniai motyvai suteikia eilėraščiui krikščioniškosios išminties: 

Kokia palaima 

Kas rytą atsiaugint atpažinti šiuos 

Brėkštančio ryto ėjėjus 

Prisikėlimo linkui 

Jausti jų didįjį nuolankumą 

Savo laikinai neregystei 

Visas poetinis vyksmas persmelktas gyvenimo laikinumo nuojautos, neatsietinos nuo palaimos gyventi su kitais, nuo amžino noro prisikelti jaučiant: būtis trapi ir akla. Eilėraštis baigiamas J. Baltrušaičio eilute: "Būk prisirengusi, smilga". Suvokta "laikina neregystė" neleidžia užmiršti ir baigties: esame tik smilgos lauke, nuolat šienaujamame mirties. Taigi eilėraštis "Neregio sodai" - tai visų pirma apibendrintos žmogaus būties metafora. 

Paskutinė O. Baliukonės knyga "Neregio sodai" parašyta jaučiant "nuolankumą savo laikinai neregystei", su liūdnu švelnumu žvelgiant į akyse ankantį, bet širdyje šviesėjantį pasaulį. Tai atsisveikinimo knyga, kurioje klausiama, "kas tu staiga pakirdus paskutinėj kryžkelėj", kur nujaučiama - grįžtama "pro aušrą regėjimo aklo raide į žvaigždynų raštus". 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]