GYVENIMO AKTUALIJOS

Pranas PLIUŠKA

IŠ UBAGO LAZDĄ ATIMTI LENGVIAUSIA


Pastaruosius keletą mėnesių, turiu galvoje praėjusių metų pabaigą ir šių pradžią, susitinkant su organizacijos nariais ar kalbantis telefonu, išvengti krizės, neįgalumo pensijų ir kitų socialinių išmokų mažinimo temų neįmanoma. Didelis nerimas kilo dar gerokai prieš Vyriausybei priimant konkrečius įstatymus šiais klausimais. Kiekvieną nemielą dieną per radiją ir televiziją girdima informacija baugino ir neramino neįgaliuosius. Paprastiems, aukštųjų mokslų nebaigusiems žmogeliams gana sunku suvokti visus tuos terminus. Išsigandę žmonės klausinėjo, ar nebus iš viso naikinamos pensijos. Kiti buvo tikrai įsitikinę, kad jie gaus 50 ar net 70 proc. mažesnes išmokas. Nuo tokių, kad ir labai netikslių naujienų, ne vienas patyrė stresą. Juk ir dabar gaunamų išmokų vos pakanka išgyventi. Pinigų pakanka tik egzistuoti, tai yra maistui, vaistams ir mokesčiams. Jei tik atsiranda kokių nenumatytų išlaidų, reikia lįsti į skolas, ir gana. O kada jas grąžinti?! Mane kartą šokiravo vienas dviejų pensininkų pokalbis. Vienas jų, pamatęs parduotuvėje savo draugą, nustebęs paklausė:  

- Dar visa savaitė iki pensijos, o tu dar turi pinigų, kad vaikštai į parduotuves? 

- Ne, - liūdnai atsakė antrasis, - neturiu pinigų. Tiesiog ateinu pasižiūrėti, kaip kiti perka maistą! 

Mano kalbinti neįgalieji piktinosi, kad lengviausiai pažeidžiamos socialinės grupės yra skriaudžiamos labiausiai. Ir kalbama ne tik apie mažėjančias pajamas, bet ir apie labai brangstančius net ir kompensuojamus vaistus, gydymo paslaugas, mažėjančias galimybes visuomeniniu transportu pasiekti rajono centrą. Autobusai reti kaip saulės ar mėnulio užtemimai, o ir kaimynai, praradę darbus, patys nevažiuoja ir pavežti negali. Išgirdę apie naikinamą transporto išlaidų kompensavimą, neįgalieji išsigando, kad kalbama apie lengvatas važiuojant visuomeniniu transportu. Reikėjo raminti: tai visai kitos išmokos ir kompensacijos, skirtos judėjimo neįgaliesiems.  

Prekybos centrai kasdien siūlo nuolaidų įvairioms maisto, kitoms kasdienio vartojimo prekėms, bet aklieji ir labai silpnai matantys negali jomis pasinaudoti, o atokiau gyvenantys už tas pačias prekes autoparduotuvėse sumoka bemaž dvigubai. Kur trumpa, ten trūksta. Ne vieno neįgalaus vaikai neteko darbo, tad iš tos menkos neįgalumo pensijos reikia išlaikyti ir juos, ir dar anūkus. Tikriausiai niekas iš valdžios atstovų net nepagalvoja, jog neįgaliųjų suaugę vaikai neturi galimybės išvykti pasiieškoti darbo užsienyje, - juk neįgaliajam reikalinga nuolatinė artimųjų pagalba ir priežiūra. Tokias problemas galima būtų vardinti ir vardinti. Tampa akivaizdu: neįgalieji spaudžiami sunkumų ne tik iš visų keturių pusių, bet ir iš viršaus bei apačios.  

Tačiau netgi ne nepriteklius ir skurdas labiausiai skaudina mano kalbinamus žmones. Regėjimo neįgaliesiems, kaip ir visiems lietuviams, kurie visą gyvenimą stengėsi dorai ir sąžiningai uždirbti savo rankomis, sugebėjimais, kiekviename žingsnyje "akis bado" nevaldoma korupcija, politinės rietenos, milijonų švaistymai abejonių keliantiems projektams, atskirų verslo sričių problemų sprendimas užkraunant naštą ant paprastų žmonių pečių. Tik žmonės apie čia mano išvardintus dalykus kalba daug paprastesniais žodžiais:  

- Valdžioje paprasčiausi vagys, sukčiai, melagiai ir apgavikai! O baisiausia yra tai, kad niekas jų nebaudžia ir net to nesąžiningai sukaupto turto nedrįsta atimti, nes teisėsauga apsimeta akla, kurčia ir nebyle. Kitaip tariant, vaizduoja kompleksinę negalią. Kiekvienas supranta, kad jie tiesiog geri artistai. Visi, kurie lengva ranka žarsto dešimtimis ir šimtais tūkstančių, yra stipriai surišti viena, dviem, o gal ir keliomis tvirtomis virvėmis. Politikai ir valdžios atstovai laiko paprastus žmones visiškais kvailiais, įžūliai meluoja, elgiasi arogantiškai. Kaip galima patikėti aukšto pareigūno raginimu visiems susiveržti diržus, kai mažas pajamas gaunančio neįgaliojo diržas jau suka aplink pilvą trečią ratą, o to raginusio valdininko pilvas toks, kad tokio ilgio diržų niekas negamina ir tik petnešos tegali prilaikyti kelnes? Ar tai palyginami dalykai, kai vienas žmogus negali nusipirkti gyvybiškai būtinų vaistų, priverstas gyventi nesiprausęs ar beveik nešildomoje patalpoje, išleisti vaiką į mokyklą be pusryčių, kad tik nereiktų dėl įsiskolinimų išsikraustyti iš buto, o kitas dejuoja, jog vienu kitu tūkstančiu litų susimažino dešimt tūkstančių ir daugiau siekiančią algą, persėdo į prastesnį automobilį ar neišvyko atostogauti į šiltus kraštus?! Jei krizė, tai reikia lyginti ne skaičius ar procentus, o realią kiekvieno Lietuvoje gyvenančio žmogaus situaciją. Jei jau skelbiama ekonominė krizė, tai kodėl nepagyventi visiems iš tiesų solidariai? Jei Seimo ir Vyriausybės nariai, gerbiami ministrai nors keletą mėnesių gautų tokias pat pajamas kaip ir pensininkas, neįgalusis ar bedarbis, gal jų galvelės pradėtų šiek tiek kitaip mąstyti. Taip kalbėjo paprasti, likimo nuskriausti žmonės. Norėčiau prisiminti ir savo pasiūlymą, kurį išsakiau, kai pas mus viešėjo Seimo narys Valentinas Stundys. Aš pasiūliau Seimo narių, Vyriausybės ir ministerijų atsakingų tarnautojų algas susieti su minimaliu atlyginimu, mokesčių dydžiais ir bazine pensija. Tada, norėdami pakelti savo atlyginimus, valdžios atstovai iš tiesų būtų priversti kelti žmonių ekonominį pragyvenimo lygį, o ne deklaruoti pastangas. 

Tačiau grįžkime prie regėjimo neįgaliųjų pareikštų minčių ir samprotavimų. Prezidentei pagrasinus, Vyriausybė ėmė kalbėti apie galimą neišmokėtos pensijų dalies kompensavimą pasibaigus sunkmečiui. Yra rimtų abejonių, ar tai nebus toks pats muilo burbulas, koks buvo žmonėms žadėtas rublinių indėlių grąžinimas. Regėjimo neįgalieji netiki valdžios pažadais ir tuo, kad valdžia gali būti naudinga žmogui. Tikriausiai baisiausia yra tai, kad neįgalieji neigia Lietuvoje esant demokratiją:  

- Jie, ką nori, tą ir daro. Niekas čia žmonių neklausia. Ką beišrinktum, tas vis tiek patenka į verslo magnatų "mėsmalę", ir gali arba atstovauti vienų iš jų interesams, arba paprasčiausiai pasitraukti. 

Taigi, kad taip nebūtų visada, ir egzistuoja visuomeninės organizacijos. Juk yra tam tikrų požymių, kad, jei tos organizacijos stiprios, tai galima šį tą pasiekti. Neįgaliųjų forumas pasiekė: turintiems 0 - 25 proc. darbingumo neįgalumo pensijos nėra mažinamos. Kai kuriems išliks transporto kompensavimo išmoka, socialinių paslaugų neįgaliesiems bendruomenėse projektų finansavimas 2010 metams sumažintas mažiau nei kitoms sferoms - 7,5 proc. Tai nėra dideli pasiekimai, bet vis tik šis tas. O šį rašinį, kuriame pateikiau tik mažą žiupsnelį ne pačių aštriausių minčių apie valdžioje esančių veiksmus ir neveiksnumą, norėčiau baigti vieno garbaus amžiaus kaimo gyventojo žodžiais:  

- Nesvarbu, ką tos valdžios daro ir darys, svarbiausia, kad mes išliktume dori, sąžiningi žmonės, mokantys pasakyti vienas kitam gerą žodį, ištiesti pagalbos ranką, galintys patikėti: joks blogis, kad ir kokiais turtais būtų ginkluotas, negalės nugalėti tikrųjų dvasinių vertybių. Tik jos leidžia žmogui būti stipriam ir nepalaužiamam net ir sunkiausiais gyvenimo momentais. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]