LASS LITERATŲ KŪRYBA

Erika ŠNARAITĖ

KAIP ATSIRADO ANGELAI

Labai labai seniai, kai nei manęs, nei juo labiau tavęs dar net nebuvo, gyveno mergaitė, vardu Patricija. Ji buvo dar maža, bet jau gerokai išstypusi, liekna kaip smilga, juodų, iki juosmens plaukų, nusėtų smulkiomis garbanėlėmis ir labai gyvų, didelių, tamsiai tamsiai mėlynų akių. Tačiau tos iš pažiūros linksmos akys, aplinkiniams nematant, dažnai apsitraukdavo nepaaiškinamo skausmo skraiste - Patricija liūdėdavo... Ji gyveno vaikų namuose. Mergytė buvo labai protinga ir gera. Mokėjo suprasti kiekvieną žmogų, o jos prisilietimai bei žodžiai pagydydavo kiekvieną ligonį. Atrodė, mažytė moka skaityti mintis. Dėl tokio Patricijos gerumo ją mylėjo visi vaikai bei auklėtojos. Ir Patricija juos visus nuoširdžiai mylėjo.  

Bet mergytė nuolat svajodavo apie tikrus, jaukius, šilumos ir džiaugsmo kupinus namus: mamą, kuri, atėjus laikui miegoti, švelniai apkamšytų antklode, pasektų pasaką apie princus ir princeses, o tada pabučiuotų bei palinkėtų saldžių sapnų; tėtį, kuris ją mokytų važiuoti dviračiu, plaukti, žaistų kartu futbolą... Juk jie net galėtų kalbėtis apie mašinas! Ji eitų į mokyklą, kurioje visi būtų geri ir supratingi vieni kitiems. Galbūt, lankytų daug būrelių, turėtų daug draugų, žinoma, stengtųsi gerai mokytis, kad tėveliai galėtų didžiuotis savo mažąja Pati (jie turbūt ją vadintų savo mažąja Pati - juk tai taip mielai skamba). Mergytė dar labai norėtų turėti sesutę, su kuria galėtų žaisti, bei naminių gyvūnėlių, kuriais labai rūpintųsi. Ech... Bet svajonės ir lieka tik svajonėmis. Juk vaikų namų direktorius sakė, kad niekas nežino, iš kur ji čia atsirado. Štai tokiomis svajonių akimirkomis liūdėdavo ne tik Patricijos širdelė, bet ir tos gyvos, didelės, tamsiai tamsiai mėlynos jos akys.  

Ją rado prie vaikų namų lauko durų - dar kūdikį, suvystytą į neapsakomo grožio šilkinius vystyklus, ant kurių buvo užrašyta "Patricija" bei gimimo data. Ir daugiau nieko, tik auksinė grandinėlė ant kaklo su kažkokiu keistu ženklu. Mergaitė ir dabar dar ją turi. Tie daiktai - jai patys brangiausi, artimiausi svajonėms.  

Žiema. Lauke taip lengvai bei gražiai snyguriuoja. Patricija su savo geriausia drauge Aukse išsiruošė pačiuožinėti.  

- Aukse! Tu tik pažiūrėk! - sušuko susižavėjusi mergytė. - Kokios grakščios snaigės! Juk tai nuostabu! - ji ištiesė rankas į dangų, - norėčiau ir aš gyventi ten, aukštai, ir būti tokia lengva ir grakšti kaip snaigė.  

- Nekalbėk taip, Pati, juk žinai, kaip aš tave myliu. Tu man kaip sesutė ir esi man reikalinga čia, o ne ten, aukštai. Žiūrėk, ežeras, geriau einam ant jo pačiuožinėti!  

- Ne, juk ledas ten dar netvirtas, įlūšim, - sudraudė draugę Patricija.  

Tačiau ši neklausė, įsibėgėjo ir nučiuožė ežero ledu. Staiga ledas įlūžo ir mergaitė dingo eketėje.  

- Aukse! - persigando Patricija.  

Į paviršių išniro draugės galva, išsigandusios akys prašė pagalbos. Patricija nusimetė pačiūžas, kailinukus ir su vienais plonais rūbeliais puolė gelbėti draugės. Ji atsigulė ant ledo ir atsargiai prišliaužusi ėmė traukti Auksę iš eketės. Pavyko! Tačiau įlūžo pati. Laimei, pro šalį ėjo kažkoks vyras ir ją išgelbėjo.  

Mažytė atsipeikėjo jau vaikų namuose. Prie jos lovos sėdėjo auklėtoja:  

- Pagaliau, vaikuti, atsimerkei. Miegojai visą parą, - tarė ji, glostydama Patricijai plaukus.  

- Man labai šalta, - pasiskundė mergytė.  

- Tu visa degi.  

- Bet man vis tiek labai šalta. O kaip Auksė?  

- Jai viskas gerai. Pagulėk, atnešiu tau liepžiedžių arbatos su medumi. 

Ir auklėtoja išėjo. Patricija užsimerkė. Į kambarį kažkas įėjo. Ji vėl pramerkė akis. Bet juk tai stebuklas! Priešais ją stovėjo vaikų namų direktorius su... su šalies princu ir princese!..  

- Patricija, tai tavo tėvai, - tarė direktorius.  

- Ne, tai neįmanoma, aš juk neturiu tėvų, - gailiai sulemeno mergytė.  

- Mieloji, tikrai, mes tavo tėvai. Pažvelk, - ir princas nusikabino nuo kaklo lygiai tokią pat auksinę grandinėlę su kažkokiu keistu ženklu, kokią turėjo ir ji. - Tu juk turi tokią grandinėlę? Tai mūsų princų dinastijos herbas - ir princas parodė tą ženklą.  

- Mes pagaliau tave radome, brangus kūdiki! - su ašaromis akyse sušuko princesė.  

- Mama, tėti!... - mergytė niekaip negalėjo patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Gal tai tik sapnas? Bet ne, tėvai, jos tėvai, apie kuriuos ji tiek svajodavo, buvo čia, su ja.  

Patricija su tėveliais buvo be galo laiminga, tik ta jos liga... Mergaitė, gelbėdama draugę, labai peršalo, temperatūra niekaip nekrito. Tėvai dukrytei atvežė geriausią šalies gydytoją, tačiau mergaitės gyvybė vis labiau silpo.  

Tą vakarą, kai tai nutiko, Patricija buvo itin silpna. Atėjus laikui miegoti, mama mergytę švelniai apkamšė antklode, pasekė pasaką apie princus ir princeses, o tada pabučiavo:  

- Mano mažoji Pati, saldžių sapnų, angeliuk, - palinkėjo mama.  

- Mamyte, o kas yra angeliukas? - susidomėjo mažytė.  

- Tu esi mūsų angeliukas, o dabar miegok, - mama prisėdo šalia, paėmė dukrytės ranką.  

- Aš nepagysiu, - pravirko mažoji Pati.  

- Viskas bus gerai, tu pasveiksi. Eisi į mokyklą, turėsi daug draugų, galėsi dūkti su sesute Lukrecija... Tu pasveiksi, - ramino mama ir mergaitė užmigo.  

Kitą rytą Patricija neatmerkė savo gyvų, didelių, tamsiai tamsiai mėlynų akių, nematė ryte patekančios saulės žavesio. Patricija užmigo amžinu miegu. Visa šalis gedėjo mažosios princesės. Užtat tą naktį, kai Patricijos siela paliko žemę, ten, aukštai, atsirado pirmas angelas. O žmonės nuo tada sako: angelai - tai iškeliavusios į dangų vaikų sielos.  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]