TIFLOLOGIJA

Dovilė ZUOZAITĖ

PROFESIONALUS AKLŲJŲ KELIAS Į MUZIKĄ

Kiekvienoje muzikinėje epochoje tarp žymių muzikos meno kūrėjų, profesionalių atlikėjų, teoretikų aklieji taip pat visada buvo puikūs kompozicijos meistrai, dainininkai ar grodavo įvairiais instrumentais. Tačiau kurį laiką tai buvo labai reti atvejai. Aklieji ilgai neturėjo vieningos nei rašto, nei natų žymėjimo sistemos. Todėl norintys įvaldyti muzikos meną turėdavo patys susikurti natų užrašymo būdą.  

Pirmas aklasis muzikas profesionalas minimas jau Renesanso epochoje - tai XIV amžiuje gyvenęs aklas italų kompozitorius, vargonininkas, instrumentų meistras Francesco Landinis (1325-1397). Kaip jis skaitydavo ir rašydavo natas, nėra žinoma, tačiau muzikantas daug metų dirbo Florencijoje San-Lorenso bažnyčioje, garsėjo kaip virtuozas improvizatorius. Yra išlikę apie 50 F. Landinio kompozicijų. 

Seniausias mus pasiekęs natų, skirtų akliesiems, užrašymo būdas buvo išrastas 1732 metais. Tai iš kortų žaidimo iškirptos ir ant kartono priklijuotos formos, reiškusios tam tikras natas. Aklas muzikantas ir kompozitorius prancūzas Aleksandras Friceris (1741-1819) natas žymėdavo iškiliu būdu - smeigtukų galvutėmis. Tuo pasinaudojo žymus prancūzų kompozitorius Žanas Filipas Ramo (1683-1764) ir akliesiems išrado surenkamas medines, lengvai apčiuopiamas natas. Išleidęs vadovėlį muzikantams profesionalams "Harmonijos atsiradimas" (1750) Ž. F. Ramo jame pažymėjo, kad akluosius būtina mokyti muzikos, net orkestruotės pradmenų, nes akli žmonės yra ypač gabūs muzikai, talentingi. Vėliau taip pat buvo kuriami įvairūs natų ženklai, panašūs į reginčiųjų natas, tačiau buvo nepatogu jas skaityti pirštais. Po įvairių bandymų praktinė aklųjų patirtis parodė: jiems kur kas lengviau užčiuopti ne ištisas ženklų linijas, o iškilius taškelius. Tai patvirtino ir akloji Vienos dainininkė, pianistė virtuozė ir kompozitorė Maria fon Paradis (1759-1824). Ši talentinga muzikantė gimė Austrijos didiko šeimoje, kur muzikiniam išsilavinimui gauti buvo sudarytos visos sąlygos. Žinomas Bratislavos mechanikas Volfgangas Kempelenas muzikantei sukūrė specialią rašymo mašinėlę, kuria buvo rašomos reginčiųjų rašto raidės, - jos buvo išspaudžiamos storesniame popieriuje taškais, lengvai užčiuopiamais pirštu.  

Nors būta įvairių aklųjų rašto būdų, vis dėlto sistemingas aklųjų švietimas, aišku, ir muzikinis, prasidėjo tik XVIII a. pabaigoje. Valentinas Hajuji, Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas, pastebėjo, kad dauguma Paryžiaus aklų elgetų retai kada prašydavo išmaldos įprastu būdu. Susitelkę į grupes, jie grodavo ir dainuodavo gatvėse. Tai buvo toks įrastas reiškinys, kad Paryžiaus miesto gyventojams net nekildavo jokių abejonių dėl aklojo muzikinių sugebėjimų. Todėl V. Hajuji Paryžiaus gatvėse surinko vienuolika nematančių vaikų ir savo bute įkūrė aklųjų mokyklą, kuri greitai tapo Paryžiaus aklųjų institutu. Čia aklieji buvo mokomi ne tik rašto, skaitymo, bet ir muzikos. Beveik visi Paryžiaus aklųjų instituto mokytojai taip pat buvo akli. Jie savo auklėtinius gerai išmokydavo akompanuoti, groti įvairiais muzikos instrumentais ar net derinti juos. Visa mokymo sistema buvo paremta V. Hajuji sukurtu reljefiniu šriftu. Jo pagrindą sudarė plunksna, kuria drėgname popieriuje iš dešinės į kairę buvo rašomos reginčiųjų raidės, kad apvertus popieriaus lapą būtų galima perskaityti. Šio, linijinio, šrifto klestėjimo laikotarpiu Paryžiuje atsirado ir dar vienas naujas raštas akliesiems, kurį visiškai kitu tikslu sukūrė karo inžinierius Šarlis Barbjė. Naujojo šrifto sukūrimas - labai reikšmingas posūkis aklųjų rašto raidos istorijoje, nors jo išradėjas niekada nebuvo dirbęs su aklaisiais, tai neturėjo progos patirti, kuris rašymo būdas jiems patogesnis. Kurdamas savo sistemą, Š. Barbjė nebuvo pagalvojęs apie akluosius. Jo išradimas buvo skirtas slaptajai karo tarnybai, kad karininkai gaunamą ar perduodamą informaciją galėtų skaityti naktį, nenaudodami šviesos, ir kad nebūtų pastebėti. Netrukus šis raštas buvo pradėtas vartoti Paryžiaus aklųjų institute kartu su jau kurį laiką naudojama linijine V. Hajuji sistema. Nors buvo du aklųjų rašybos būdai, vis dėlto buvo dėstoma beveik vien žodžiu. Dėl šios priežasties muzikos buvo mokoma "iš klausos". Auklėtiniai mintinai mokėsi groti vargonais ir styginiais instrumentais, taip mokėsi ir kompozicijos pagrindų. Todėl tik talentingiausieji galėdavo parengti repertuarą, tapti atlikėjais ir iš to gyventi. 

Kol Paryžiaus aklųjų institute buvo naudojamos kelios aklųjų rašto sistemos, vieno gabaus šešiolikmečio jaunuolio, to paties instituto auklėtinio Luji Brailio galvoje subrendo nauja ir labai paprasta šešių taškų rašto sistema, kuri po daugelio išbandymo metų visų pasaulio aklųjų buvo pripažinta geriausia ir kuria naudojamasi iki dabar.  

Pirmą kartą L. Brailis savo naująjį raštą pristatė 1825 m. Paryžiaus aklųjų instituto pedagogams ir mokiniams. Jo išrasta ir vėliau patobulinta šešių taškų sistema ne tik išsprendė aklųjų rašto problemą, pateisino jų viltis skaityti ir rašyti, bet šie ženklai tapo ir muzikinės notacijos pagrindu. Todėl drąsiai galima teigti, kad kaip tik nuo šio natų užrašymo būdo ir prasidėjo profesionalus aklųjų kelias į muziką.  

Šiais metais minimos L. Brailio jubiliejinės 200-osios gimimo metinės. Natūralu bei įprasta, kad iškilių ir žymių žmonių vardai tokiomis progomis visuomet susilaukia dėmesio, pripažinimo ir įvertinimo daugiau nei visada. Vis dėlto L. Brailio asmenybė yra viena iš nedaugelio, apie kurią būtų galima pasakyti kiek kitaip: ji yra neatsiejama nuo kasdieninio aklojo gyvenimo, nuo kiekvieno jo žingsnio į mokslo, meno sritis, į kitų ir savęs pažinimo pasaulį. L. Brailio sukurtas raštas šiandien atrodo įprastas ir savaime suprantamas reiškinys, leidžiantis akliesiems sėkmingai įsilieti į visuomeninį gyvenimą, įgyti norimą specialybę, dirbti mėgstamą darbą. Tačiau tik pažvelgus į aklųjų švietimo istoriją, rašto atsiradimo aplinkybes, tampa akivaizdu, koks sudėtingas buvo šis procesas, kurį turėjo įveikti aklųjų rašto išradėjas.  

L. Brailio sistema pakeitė situaciją iš esmės. Atsirado visai kitokios galimybės akliesiems tapti profesionaliais muzikantais. Nėra nė vieno muzikos kūrinio, kad ir paties sudėtingiausio, kurio nebūtų galima užrašyti brailio raštu. Tai ne tik įvairaus žanro soliniai, kamerinės muzikos kūriniai, bet ir sudėtingos daugiabalsės partitūros. Naudojami trys muzikos kūrinio užrašymo būdai. Visų pirma tai orkestrinės, visos kūrinio partitūros užrašymas, antras - fortepijoninės faktūros kūrinių užrašymas, kai po vienai rankai skirtos penklinės takto arba kelių taktų darinio rašoma kitai rankai skirtos penklinės taktas arba darinys. Trečia - daugiabalsis, tai yra atskirų balsų užrašymas. Šis būdas patogiausias, todėl juo naudojamasi dažniausiai. Būtent taip yra užrašomos atskiros instrumentinių, vokalinių, chorinių kūrinių partijos.  

Lietuvoje muzikinis švietimas prasidėjo kiek vėliau. Nors natų ženklais buvo galima naudotis, tačiau aklieji neturėjo lietuviškos abėcėlės. Pirmasis brailio raštą lietuviškoms raidėms pritaikė Pranas Daunys - jo 1927 m. patvirtinta sistema žymi Lietuvos aklųjų švietimo pradžią. Šio rašto neregiai pradėti mokyti 1928 metų pavasarį, kai Kaune pradėjo veikti aklųjų institutas.  

Kartu su bendrojo lavinimo dalykais prasidėjo ir muzikinis švietimas. Jo pradininku taip pat laikomas P. Daunys, kuris, be kitokios veiklos, mokė akluosius ir muzikos. Pirmasis muzikos mokytojas kalbėjo: "Užvis prieinamiausia mums yra muzika, iš visų amatų ir darbų ji artimiausia aklajam. Muzika išsklaido liūdesį ir didelį sielvartą, kelia dvasią, praskaidrina slegiančias ir niūrias gyvenimo valandas. Nors ir laikinai, neregys lyg ir pamiršta savo žiaurų likimą. Muzikos akordais galima išreikšti giedrą, linksmą arba prislėgtą sielos nuotaiką. Per ją savo dvasios akimis matome kilnų ir skaistų beribį pasaulį, žaviąją gamtą, savo brangią ir išsvajotą laimužę. Pasaulyje yra nemaža aklųjų didelių muzikos veikalų kūrėjų, kompozitorių. Niekuo mes nesiskiriame nuo reginčiųjų". 

Aklieji ir silpnaregiai greitai ėmėsi muzikos studijų, netrukus įsitraukė ir į šalies muzikinį gyvenimą, įsiliejo į profesionalių muzikos atlikėjų gretas. Pirma akloji dainininkė Lietuvoje Beatričė Grincevičiūtė sakydavo: "Jei man reikėtų pasirinkti akis ar balsą - atiduočiau akis". 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]