LASS LITERATŲ KŪRYBA

Stasys BABONAS

"DEVYNI KILOMETRAI RATU"

(Ištrauka iš apysakos) 

Spaudžiu rankas. Vienas, kitas paplekšnoja man per petį. Kauno šaunuoliai! Parpia didžiulis autobusas. Pro pravertas duris veržiasi kava kvepianti šiluma. Atsirėmiau delnu į drebantį autobuso šoną. Kopiu siaurais laipteliais. 

- Vaidotai, sėsk prie Simo, - virš galvos, iš garsiakalbių komanduoja trenerio balsas. - Gale vietų - kiek nori. Gali ten žengti.  

- Ateik, sėsk, - čepsi Simas.  

Į autobuso galą neisiu. Atsisėsiu šalia Simo. Niekas šalia jo neskuba tūpti... Linksmas, draugiškas vyrukas, bet šalia jo - nejauku. 

Didžiulis autobusas pajudėjo nugalėti! Važiuoja dvidešimt devyni žmonės: šešiolika vyrų ir trylika moterų. Komandai, kuri nugalės, vadovauja treneris Jonas Birakovas. Dvi palydovės važiuoja ir keturi palydovai. Tai aklųjų lyderiai-asistentai. Bėgant ilgas distancijas neregiai į ranką ar į petį jiems įsikabina.  

- Šaunūs ereliai ir gražios moterys, - garsiakalbiuose vėl skamba trenerio balsas. Daug balsų. Gal aštuoni, gal dešimt? Atrodo, kad dvi eilės Jonų Birakovų stovi. Visi kartu komanduoja. - Šiandien, šiąnakt ir ligi starto reikalauju geležinės drausmės. Kol kartu, kol tikrai mūsų niekas negirdi, noriu apie varžybas pakalbėti... Visi kris lyg rudens lapai, bet Vilnius - rimtas eglišakis... Rytoj, berniukai, reikės ne tik greitai minti, bet ir greitai mąstyti. Privalome visi padirbėti distancijoje, kad pagrindinį prizą nuskintų Kęstas. Pasveikinkime nugalėtoją!  

Tyliai kriuksi autobusas.  

- Ar ausis išsiplovėte? - Jono Birakovo balsas - piktas. Daug piktų trenerio balsų iš aukštai nusileidžia. - Ar girdėjote, ką įsakiau? Pasveikinkite nugalėtoją! Visi plokite. Mankštinkite delnus.  

Ploja komanda, važiuojanti nugalėti. Porą kartų ir aš delnais pliaukšteliu.  

- Ereliai ir gražios damos, - vėl komanduoja treneris, - garsiai šaukite: "Valio!" Mankštinkite plaučius.  

- Valio, valio! 

- Valio...  

- Kęstui privalėsime padėti, - vėl trenerio balsas iš aukštybių leidžiasi. - Ko nutilote? Šaukite nugalėtojui: "Valio!" Kiek gerklės leidžia, visi šaukite: "Valio!" Aš tuo metu kalbėsiu. Pergalę privalome užsiprogramuoti.  

- Intos Kęstas neįveiks, - sukranksi Viktoras. Jis - juodasis kranklys. Teisus jis...  

- Neįveikiamų nėra! Ar girdite? Tai mano, jūsų trenerio, žodžiai, - Jonas Birakovas iš autobuso palubių kalba. - Simai, tu būsi pirmasis sąmokslo dalyvis. Tavęs dar niekas mūsų sporto pasaulyje nepažįsta. Tu būsi tas, kuris išgąsdins Vilniaus kuinus. Starte atsistosi šalia Intos. Parodysime, kuris, - ilgas, akiniuotas. Aplink ežerą - devyni kilometrai... Simai, po starto "prisiklijuoji" prie Intos. Porą, tris šimtus metrų jam "lipi" ant kojų. Ir - aplenki. Greičio nemažini. Posūkyje - parodysiu, kur - dingsti... Vilniaus arkliukas galvos, kad tu priekyje, - bandys vytis. Tu, Simai, pasišvilpaudamas parkeliausi. Supratai užduotį?  

- Taip, treneri. 

- Viktorai, užduotis tau, - treneris krumpliu (gal tušinuku?) beldžia į mikrofoną. Dunda garsiakalbiai. Atrodo, kad raiteliai artinasi. Gal alkana tigrų banda šuoliuoja? - Viktorai, klausyk ausimis, aštrink dantis. Tu būsi krokodilas... Jeigu vyrai nerealizuos mano užduočių, pasiveji Intą, pasivijęs - griūvi šalia jo. Griūdamas kandi jam į šlaunį... 

- Į šlaunį? - prunkščia Viktoras. - O jeigu aš ne į šlaunį įkąsiu? 

- Aš pasakiau planą B, - sukrizena Jonas Birakovas. - Turiu, žinoma, planą A. Užmiršau apie tai pakalbėti... Simas, įsivaizduokite, jau įveikė savo užduotį. Plojame jam. Šaukiate: "Valio!"  

Griaudėja garsiakalbiai autobuso palubiuose. Atrodo, ne žmogaus balsas griūva iš jų, o džiūgauja nesuskaičiuojama milžinų armija. Kiek garsiakalbių į autobuso lubas įgrūsta? Gal dešimt, gal dvidešimt, gal šimtas? Dykumų liūtai riaumoja. Jie išsiruošė į žygį. Treneris riaumoja. Jis savo komandą į pergalę kviečia. Autobuse pūpsantys žmogiukai atlantais pavirs! Jie bus stiprūs, sveiki, dideli. Jie bus nenugalimi. Jie taps panašūs į Olimpo dievus. Jie pranoks juos.  

- Užduotis A. Klausykite, - treneris kažkuo baksnoja į mikrofoną. Gal dantimis? - Kada aš kalbu, visada tylėkite. Planas A... Apie Simą jau išaiškinau. Tu, Juozai, nubėgęs apie tris kilometrus (stebėk, kada įsijungs "antrasis kvėpavimas"), prisigretini prie Vilniaus lyderio ir bandai jį aplenkti. Bėgi šalia jo. Pralenkti nereikia. Tegul eikvoja fizines jėgas ir nervus. Juozai, porą kilometrų - ne mažiau - privalai šalia jo minti. Šaukiame Juozui: "Valio!", mums puikiai sekasi trasoje.  

Pliaukšteli delnais vienas, kitas, dar vienas.  

- Neprašiau iš šūdo kepti bandelių, - riaumoja treneris. - "Valio!" šaukite. Visi šaukite! 

- Valio, valio!  

- Valio! 

- Valio! Valio!  

- Kęstai, dabar - užduotis tau, - treneris vėl barbena į mikrofoną. Nejaugi dantimis? - Kęstai, viską surikiuok smegenų dėžutėje: pirma, šeštame septintame kilometre išdygsti šalia Intos, antra, kilometrą, pusantro bėgi šalia, trečia, aplenki pridususį Vilniaus arklį ir spurtuoji. Viskas! Didink atstumą... Į kalniuką ir - finišas! Šaunūs mano žirgai, aš patenkintas jūsų bėgimu. Varžybose privalote viską pakartoti. Galite ir greičiau skuosti. Paplokime.  

- Treneri, - švelnučiu klebono balsu mekena Juozas. - Treneri, ar žinote, kad krosą trokšta laimėti Vaidotas Pirnius? 

- A-uū! - sustaugia Jonas Birakovas. - Gražus, berneli, tikslas... Neregintis žmogus dar nėra "privatizavęs" pagrindinio prizo. Mūsų Kęstas bėga pirmas, jis ką tik aplenkė Vilniaus nenugalimą žirgą. Vaidotai, aplenk Kęstą ir švęsk pergalę.  

- Treneri, - vėl Juozo žodžiai šlepsi, - Vaidotas užsisakė palydovą iš Vilniaus... Pasiklauskite, gal palydovę?  

Nepasigirdo - tikrai Juozas vapsėjo apie mano palydovę... Jis visada turi kalnus informacijos. Ką Juozukas žino apie Česę?  

- Simai, blynd, - gnybiu į petį kaimynui, - kiek valandų? 

- Vaidai, devynios valandos ir trys minutės.  

- Simai, puiku. Sakyk, blynd, kurioje vietoje ūžia mūsų geležinė pabaisa? 

- Vaidai, pravažiavome Bačkonis, artėjame prie Elektrėnų.  

- Devynios valandos, aš už Bačkonių, - pusbalsiu iš atstumo ir laiko plaku kokteilį. - Devynios valandos, aš už Bačkonių. Devynios valandos, blynd, aš už Bačkonių.  

Tyli instrumentinė muzika iš palubėje surikiuotų garsiakalbių skleidžiasi. Krapnoja lyg gaivus lietutis. Muzikos garsai braunasi į širdį. Į ausį lenda padriki Juozo žodžiai. Jis aistringai kažkam pasakoja kažkokią istoriją. Tik vienas kitas žodis ligi mano ausų atsirita, tik skiemenys, tik atskiri garsai. Atrodo, lyg bekraštėje jūroje regėtum žuvų kupras, jų žiaunas, vieną akį, dar vieną akį, vėl vieną akį... Česės akys iš putotų jūros bangų išniro. Ir žiūri, nemirksi. Vaidai, tavo ir Česės balsai gali susitikti! Tik - paskambink. Tavo balsas ir jos balsas į gražuolę girliandą pinsis, glausis, šakosis, žėrės kibirkštėlėmis... Tipenu į autobuso galą. Žinau - ten visos vietos tuščios. Svarbiausia, aklųjų ausys bus toliau. Keliais baksteliu į sėdynes. Patogiai atsisėdu, išskleidžiu į šonus rankas - tuščia... Nusišypsau. Pirštai bėgioja telefono klaviatūra. Net juokinga, pirštai vienas už kito kliūva, nuo delnų varva prakaitas. "Vardai" netoli - Česė... "Č". Yra tik "C". Tris kartus spusteliu klavišą.  

- C-e-s-l-o-v-a-s, - roboto balsu veblena telefonas.  

Po šių raidžių rikiuote paslėpiau Česės numerį. Neprotinga būtų užrašyti: mano Česlova, mano svajonė arba tiesiog - pirmoji meilė... Paslėpiau aš ją nuo žmonos, nuo dukros, nuo viso pasaulio. Kas turi pinigų, suranda Česę. Už šimtą litų, už aštuoniasdešimt litų, už keturiasdešimt litų. Už dvidešimt litų ar ji atbėgtų? Spusteliu ragelio klavišą. Riūkia autobuso variklis. Juozo žodžiai vartosi. Viktoro balsas tingiai lapsi. Signalas man į ausį smeigia. Tęsiasi. Nutrūksta. Vėl signalas į ausį smeigia. Brūkšniai... Tarsi balta, vis trūkinėjanti linija vidury kelio. Kelias pas Česę veda... Nekelia ragelio mano pirmoji meilė. Kur ji? Parašysiu žinutę ir lauksiu skambučio. Renku raides lyg mergužėlė gėlių žiedus mažutėje pievelėje. Dėlioju vieną žiedelį prie kito. Gražus vainikas... SMS žinutė... "Aš jau bildu į Zelvą. Ar niekas nepasikeitė? Laukiu tavęs atvažiuojant. Paskambink." Surandu "C" raidę, iškapstau iš paslapčių skrynios "Ceslovo" vardą, spusteliu "OK". Atsiremdamas į sėdynių porankius, skubu pas Simą. Gal vejuosiu iškeliavusią SMS žinutę? 

- Ko lakstai lyg zuikis? - šnibžda Simas ir pirštu stuksena į prakaituotą mano delną.  

Česė pavargusi drybso savo santechniko, kanalizacijų liūto, glėbyje... Ant stalo (gal ant palangės, gal rankinuke?) čerškia telefonas. Aš - viską regiu! Simas nemato. Jo pirštas vis baksnoja prakaituotą mano delną. Kanalizacijų liūtas mano meilei visada atveria duris. Aprengia Česę ir nurengia... Siūlyk pastogę, siūlyk pinigus - mergytės neatsisakys. Jos priims ir drabužius, ir papuošalus...Aš meilę daugiau nei dvidešimt metų siūlau... Nereikia joms meilės.  

- Ereliai, - sugriaudi garsiakalbiuose Jono Birakovo balsas, - ereliai, išgirskite mane. Atvažiavome... Apsigyvenkite, atsipūskite. Dvyliktą valandą renkamės prie valgyklos. Mano liūtai, kaupkite jėgas ir ruoškitės startui. Žinokite, aš visada su jumis.  

- Treneri, mes su tavimi! - vienu balsu visi sušuko. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]