MINTYS

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

PAGLOSTYTI MAGNOLIJĄ

Aš pabėgsiu nuo to šiurpiojo lietaus, 

Birs auksiniai saulės žiedlapiai ant skruostų,  

Baltas debesėlis, nuropojęs nuo kalnų, 

Lyg meilus kačiukas man prie rankų glustels.  

Senokai kirbėjo mintis pasidalinti savo kelionių įspūdžiais - neketinant jų nuosekliai atpasakoti ar pasigirti. Norėjau paprieštarauti skeptikams, manantiems, kad nematančiam žmogui tos kelionės nėra tokios prasmingos kaip matančiam. Gerai žinome sparnuotą posakį, kad "geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti". Drįsiu jį pakoreguoti: "Geriau vieną kartą pajusti, nei šimtą kartų apie tai išgirsti". Pirmasis posakis tiks regintiesiems, o antrasis, aišku, - neregiams. Tai kaip čia dabar su tuo pamatymu ir pajutimu? Ogi kiekvienam - kaip duota.  

Taip seniai šitai buvo, tačiau ir dabar dažnai prisimenu svaigųjį prinokusių persikų kvapą, sklandantį saulėtame Pietų danguje ankstyvą rytmetį. Jau neliko atmintyje, kurioje Krymo vietoje, bet ar tai svarbu? O kaip džiaugiasi širdis, pajutusi puikiųjų magnolijų dvelksmą po šilto lietaus Graikijoje. Buvo nuostabu paglostyti švelnius jų žiedus. Liesti augalus - toks stebuklingas dalykas. Iš jų tiesiai į sielą teka ramybė, tvirtybė - tarsi koks burtas ar paslaptis. Visur, kur nuvažiuoju, jei tik yra galimybė, paglostau žaliuosius bičiulius. Buvome labai susidraugavę su beveik mano ūgio agava Sicilijoje. Na, o palmės - labai išdidžios. Nė vienoje šalyje nesileido su manimi į kalbas. O štai šilkmedis, kurį aptikau prie kalnų upės Turkijoje, buvo labai mielas. Stebėjausi, kodėl jis taip pavadintas. Šio medžio lapai visai nepanašūs į šilką. Pastebėjau, kad labai pavargstu liesdama dulkėtus augalus ar daiktus.  

Išties, čia ne šiaip sau leidžiuosi į tuos lyrizmus: noriu pasakyti, koks nepaprastai svarbus neregiui yra lytėjimas. O be garsų, kvapų gyvenimas taptų dar žiauresnis. Šie patyrimai ilgai lieka sieloje, ją visapusiškai turtina. Ir pagaliau - galime pradėti matyti širdimi... Ar pastebėjote, kokią daugybę kvapų turi saulė? Niekur kitur nejutau tokio nepakartojamo jos kvapo, kaip Afrikoje. Jį pajutau tik išlipusi iš lėktuvo. Mieste jis visai kitoks, sumišęs su salsvu egiptietiško aliejaus dvelksmu. Labai skiriasi dykumos saulės kvapas - deginantis, susimaišęs su kupranugarių kvapu. Saulei nusileidus visi šie kvapai dingsta ir skleidžiasi kiti. Labai ryškiai tai pajutau prie Nilo. Kalbant apskritai apie kvapus, reikia pasakyti, kad kiekvienoje šalyje jie vis kitokie.  

Na, o garsų nuostabioji magija... Mūsų lygumų krašte niekada negriaudės taip, kaip kalnuose. Iš pradžių net nesupratau, kad griaudėja, - vyko kažkas labai didinga. Prislopintas, bet labai galingas murmėjimas veržėsi iš jūros. Išsiveržęs su didžiule jėga trankėsi, dundėjo kalnais ir jų tarpekliais aidų aidais. Išsisiutęs vėl grįžo į jūrą. Buvo nejauku, bet labai įspūdinga. O štai nirtulingų krioklių šuoliai iš didžiulio aukščio į jūrą... Čia jau gali išgirsti visą vandens simfoniją.  

Tačiau yra dalykų, kurių nei paliesi, nei išgirsi, nei užuosi, ir čia į pagalbą ateina pasakotojas. Kokia laimė, kai ekskursijai vadovauja žmogus, mėgstantis savo profesiją. Gidas, išsamiai ir įdomiai perteikiantis informaciją apie aplankytą šalį ir joje esančius architektūros paminklus, yra neįkainojamas lobis aklam turistui. Vis prisimenu erelio išvaizdos kalną, esantį Sicilijoje, netoli Palermo miesto. Apie jį papasakojo ekskursijos vadovė važiuojant pro šalį autobusu. Tie išskleisti skrydžiui sparnai, o kojos prirakintos prie žemės - liūdna metafora žmogaus, vien tik sielos sparnais tegalinčio pakilti į dangų.

Sicilijos sostinė - Palermas. Čia tiek daug yra ko pamatyti - išties pamatyti! Labai daug nuostabių italų architektūros šedevrų. Katedros viena už kitą didesnės. Įvairių stilių bažnyčios su originalių freskų vaizdais ant sienų. Yra ekskursijų vadovų, sugebančių labai vaizdžiai perteikti visa tai žodžiais. Aišku, tai tik dalelė to, ką galėtum pamatyti pats. Informacijos gauni tiek daug, kad neįmanoma atmintyje taip staiga viską sutalpinti. Viskas pinasi, maišosi. Bet po kurio laiko kažkokiu stebuklingu būdu, žiūrėk, ima ir iškyla kas nors iš tų vaizdų, tarsi pats savo akimis būtum matęs.  

Kalbant apskritai apie aklumo nulemtus nepatogumus keliaujant, būtų galima daug ką pasakyti, tačiau ne toks šio straipsnio tikslas. Norėčiau trumpai pakalbėti apie vieną iš svarbiausių kelionės dalyvių - apie palydovą. Būtent nuo jo priklauso išvykos kokybė nuo pirmųjų valandų iki pat pabaigos. Jis atlieka labai sunkų, be galo alinantį darbą. Rūpinasi, kad aklasis galėtų saugiai judėti nepažįstamoje aplinkoje, rūpinasi daugybe visokiausių kitokių dalykų. Drįstu teigti, kad šį darbą atlikti sugeba ne kiekvienas regintysis. Ir prieš tuos sugebančius žemai žemai lenkiuosi. Aš keliauju su savo šeima - vyru ir dukra. Esu labai dėkinga savo dukrai, pačiai nuostabiausiai palydovei pasaulyje.  

Aklumo nesistengiu kaip nors slėpti - ką jau čia paslėpsi, bet akivaizdžiai to demonstruoti labai nemėgstu. Būna palydovų, kurie savo ne visai tinkamu elgesiu tarsi prikišamai parodo, - čia nematantis žmogus. Toks palydovas, norėdamas ką pasakyti ar parodyti neregiui, labai garsiai kalba. Negrabiai vedamas nepažįstamoje vietoje, aklasis visur kliūva atkreipdamas nereikalingą aplinkinių dėmesį. Ar tie kiti keliaujantieji tolerantiški neregiui? Negalėčiau pasakyti nei taip, nei ne. Manimi šimtu procentų pasirūpina mano šeima, esu dėl to labai laiminga. Na, o mūsų tautiečiai, kaip teko pastebėti, nemėgsta vienas kito, o jeigu tas kitas dar su negalia... Stiuardesės, gidai ir visas turistus aptarnaujantis personalas labai draugiškas, paslaugus, bet tai jų darbas. Kadangi iš jų jokių privilegijų nereikalauju, tai jie manęs kultūringai ir netrukdo. Per visas išvykas vienintelį kartą yra maloniai nustebinusi graikų gidė. Vaikščiojome po nuostabią Rodo salą, menančią Bizantijos ir viduramžių laikus. Norėdami kažkur patekti pirkome bilietus. Priėjusi muziejaus prižiūrėtoja maloniai pasiteiravo, ar aš nematau, ir, palinkėjusi gerų įspūdžių, leido bilieto nepirkti. Svetimų šalių žmonės, taip pat ir įvairiausi turistai yra visai draugiški, kiti - natūraliai nekreipiantys dėmesio. Aišku, apie visa tai rašančio kito neregio pastebėjimai bus visai kitokie - juk kiekvienam vis kiti prioritetai. Tačiau nė vienas nepaneigs kelionių svarbos ir žavesio, dovanojančio atgaivą sielai ir kūnui.  

Žinoma, atsiras daugybė žmonių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalinčių po platųjį pasaulį paklajoti. Tikrai neverta nusiminti! Dukra mane įtikino, kad mūsiškio šiaurietiško skliauto žvaigždės daug ryškesnės, daug gražesnės nei pietietiško. Na, o mūsų pajūrio smėlio nėra ko nė lyginti su dygiais, akmenuotais, pilkais šiltųjų kraštų paplūdimiais. Taip giliai, taip prasmingai ošiančios jūros negirdėjau niekur, tik šalia mūsų kvapniųjų pušynų. Na, o kad žvarbūs vėjai mus taip dažnai lanko atpūsdami sunkius juodus debesis - gal nuo to esame tik tvirtesni?  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]