GYVENIMO AKTUALIJOS

Pranas ŽIOGAS

VIENA FILIALO PIRMININKO DARBO DIENA

Nuvilnijo per vargstančią Lietuvėlę nematančių, neprimatančių ir neįžiūrinčiųjų sąjungos rajoninių organizacijų ataskaitiniai - rinkiminiai susirinkimai. Daugelyje rajonų savo kėdes, taburetes ar šiaip kokią sėdimą, stovimą, tupimą ar klūpimą vietelę išsaugojo jau laiko patikrinti, išmintingi įžvalgūs "kurmiai", tačiau atsirado ir naujų personų, pasiruošusių atsiraitojus visas rankoves iki pat pažastų, iš visų jėgų pasidarbuoti LASS naudai ir žmonių gerovei. Tikimės, kad, nors ir sunkmetis, nauji veidai, naujos, šviežiomis smegenimis "farširuotos" galvos ir darbščios, nerimstančios rankos įneš gaivaus vėjo į aklųjų ir silpnaregių organizacijos veiklą.  

Bendraujant su rajonų filialų pirmininkais ir skaitant spaudą, teko patirti, kad įvairiuose rajonuose labai skiriasi veiklos tradicijos. Vienur - daugiau meno kolektyvų, kultūrinių renginių, ekskursijų, pažintinių išvykų. Kitur stengiamasi gauti kuo daugiau įvairios labdaros savo nariams, dar kiti labiau akcentuoja bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas, o dar kiti... 

Noriu aprašyti LASS N rajono filialo pirmininko(-ės) vienos dienos veiklą. Tikiuosi, kad šis straipsnis bus įdomus ir naudingas ne tik naujai įkėlusiems koją į verdantį regėjimo neįgaliųjų veiklos katilą, bet ir tiems, jau daugelį metų daužantiems sunkų akmenį į dar kietesnę geležį, stengiantis išgauti bent vieną kitą šviesos kibirkštėlę, kad nuskaidrintų savo likimo brolių ir sesių dalią. 

Tad tyliai tyliai įeikime į kabinetą ir pasislėpę už plono voratinklio, kad niekas mūsų nepastebėtų ir niekam netrukdytume, pasistenkime išsiaiškinti, kaip atrodo rajono filialo vienos dienos veikla.  

Sužvanga iš kišenės traukiami raktai, suklepsi rakinama spyna ir sugirgžda atidaromos durys. Į kabinetą įšoka baltoji lazdelė, o iš paskos įžengia ją besivejantis kabineto šeimininkas(-ė). Net nenusivilkus palto, įjungiamas kompiuteris. Kol jis atsibus ir sušils, galima išvėdinti patalpas, palaistyti gėles. Suskamba telefonas ir ragelyje pasigirsta žvalios močiutės Zosytės balsas. Jai smalsu, ar šiandien bus atvertos kabineto durys, kai ji lankysis miesto centre. Kol vyko pokalbis, nušvito kompiuterio ekranas ir kosminio tembro balsas pranešė, kad JAWS programa pasiruošusi tarnauti žmogui. Reikia lįsti į pašto dežutę ir pažiūrėti, ko "elektroninis paštininkas" bus į ją primėtęs. Virtualioje dėžutėje spurda 4 švieži laiškai. Teks juos išsaugoti kompiuterio gaunamų laiškų kataloge ir išspausdinus suskirstyti pagal bylas, prieš tai - įregistruoti gaunamų laiškų registracijos žurnale. Vos tik baigiama susipažinti su pirmo laiško turiniu, į duris nedrąsiai pasibeldžia ir į vidų įslenka vienos narės dukra. Jai mama jau kelias dienas nedavė ramybės dėl dar neįmokėto už šiuos metus įnašo, todėl teko iš pat ryto į organizacijos būstinę atridenti nario mokesčio litą. Pokalbį nutraukia dar vienas telefono skambutis. O štai pranešimas, kad porai žmonių gauta kai kurių techninės pagalbos priemonių. Reikės ieškoti transporto, kad būtų galima atsivežti jas iš Techninės pagalbos centro, kuris yra kitame mieste, po to pristatyti žmonėms, jei jie ar jų artimieji artimiausiu laiku neplanuoja atvykti čia. Transporto paieška užtrunka, bet galop pavyksta viską suderinti. Belieka susisiekti su žmonėmis, kurie gaus priemones. Su vienu iš jų problemų nėra, nes mobilusis telefonas visada laukia malonios melodijos švarko dešinėje kišenėje. Su kitu reikalai prastesni. Gyvena taupiai ir turėti telefoną laiko nereikalinga prabanga, todėl reikia skambinti kaimynei. Moteriškė, besiskundžianti skaudančiomis, nenorinčiomis ją nešioti kojomis, pasižada per artimiausias tris dienas aplankyti nekomunikabilų silpnaregį, jei tik tos kojos kurią dieną pažadės jai įveikti tą kelių šimtų metrų atstumą iki kaimyno. Tokia ta senstančio kaimo gyvenimo realybė. Svarbu sužinoti, ar žmogų rasime namie, jei nuvyksime. Lėšų transporto nuomai beviltiškai trūksta, tad būtų gaila, jei tektų "bučiuoti spyną". 

Vėl grįžtama prie laiškų. Paaiškėja - reikalinga skubiai paruošti darbingo amžiaus regėjimo neįgaliųjų, kurie pageidautų profesinės ir socialinės reabilitacijos, sąrašus. Vėl būtina griebti telefono ragelį. Skambučių tiradą reikia sustabdyti, nes į kabinetą įžengia ponia Bronelė iš tolimojo kaimo, iš kurio autobusas į rajono centrą važiuoja tik kartą per savaitę. Bijodama praleisti tokią istorinę progą išvykti iš namų vargšelė visą pusvalandį laukė stotelėje, kad tik autobusas neparodytų užpakalinių ratų. Rankos sušalusios, tad skubama pavaišinti karšta arbata.  

- Kokios arbatos norėtumėte? - klausia pirmininkas(ė). 

- Skystos, - nesutrinka Bronelė.  

Ji užsuko kažkokiu svarbiu reikalu, bet niekaip negali prisiminti kokiu.  

- Matyt, smegenys užšalo, - toliau šmaikštauja Bronelė. 

Ir iš tikrųjų. Dar nebaigusi gerti karšto gėralo, kaukštelėjo sau per žilstančiomis sruogomis pasipuošusią galvą ir nusijuokė. Prisiminė, kad jai reikia parašyti skelbimą į laikraštį - nori parduoti karvę. Smulkiai paaiškina, kodėl kilo tokia mintis. Jos kaimynė taip pasielgė prieš keletą mėnesių ir dabar atsidžiaugti negali. Gal ir sunku patikėti, bet, anot Bronelės, kaimynė, atsikračiusi savo žalmargės tapo turtingesnė. Už pieną gaudavo centus, o išlaidų - kaip skylių rėtyje.  

Kol kartu bandome sukurti viliojantį pirkėjus skelbimą, Bronelė papasakoja apie savo 5 operacijas, trijų dietų besilaikančią seserį, iš močiučių pensijų išlaikomą kaimo jaunimą, "vargingus", brakonieriaujančius, prabangiais automobiliais atvykstančius didelio miesto svečius, papasakoja balto stiklelio ir spalvingų moterų mėgėjo Jonelio naktinius nuotykius, nesutramdomo "lenktynininko", traktorininko Vlado kaskadinius triukus melioracijos griovių greičio ruože, pardavėjos Zitos užkulisinę veiklą, žongliravimą prekių kainomis ir t.t.  

Išliejusi šį neįkainojamos informacijos srautą, nešina paruoštu skelbimu, laiminga ir šilta Bronelė atsisveikina "iki kito greito susitikimo", jei tik "visai nenuims autobuso". Galėčiau sakyti - reikia grįžti prie darbų, tačiau, jei gerai pagalvoji, tai tiesioginis bendravimas su savo likimo broliais ir seserimis ir yra tas tikrasis darbas, o visa kita - tik atlikimas to, ko reikalauja visokio plauko ir pliki biurokratai.  

Baigus tvarkyti elektroninį paštą, pats laikas atversti dokumentą, kuriame yra išvardinti skubūs ir neatidėliotini darbai. Sąrašas tikrai netrumpas. Pirmiausia reikia pasiteirauti savivaldybės buhalterės - gal jau ruošiamasi pagal projektą pervesti organizacijai kokį litą. Valio! Žinia glosto širdį. Praturtėjome net dviem šimtais litų. Reikės skubiai sušaukti tarybos narius ir nuspręsti, kokią skylę galėsime užkišti šia "pinigų krūva". Sušaukti tai sušaukti, bet šauk nešaukęs, rėk nerėkęs, nors ir gerą klausą turintys neregiai nesubėgs. Reikės vėl prašyti telefonu pagalbos. Besikalbant su vienu iš narių į kabinetą savo nosytę įkiša minėta Zosytė, jau prisipirkusi akcijinių maisto prekių ir vaistų. Trumpai ir aiškiai išdėsto savo problemą: 

- Gaidys neteisingai gieda! 

Paaiškėja, kad smalsiukai anūkai "išderino" kalbančio laikrodžio žadintuvą. Šią problemą pavyko labai greitai ir lengvai išspręsti ir Zosytė, patenkinta, kad nereiks savo kalbančio draugo nešti laikrodininkui, net uždainuoja. Zosytė dažnai kviečiama giedoti šermenyse, todėl jai labiausiai sekasi giedoti laidotuvių giesmes. Laimei, šį kartą pasirinko giesmę ne iš to repertuaro. Nesinori be reikalo gąsdinti pro šalį einančių žmonių. Dar ji paprašo pakeisti bibliotekoje jau perskaitytas įgarsintas knygas ir užregistruoti pas šeimos gydytoją kitam trečiadieniui.  

Po antro puodelio arbatos Zosytė palydima iki durų, tačiau toliau lydėti neleidžia nekantrus telefono skambutis. Bėda ponui Zigmui. Suskaudo dantį:  

- Ar negalėtų koks ponas ar kokia ponia palydėti pas poną dantistą?  

Reikia skubiai ieškoti palydovo. Gerai, kad yra suburta savanorių komanda. Dažniausiai iš tų pačių, šiek tiek geriau matančių narių tarpo.  

Vėl skubių darbų sąrašas. Reikia pasiruošti kitam savipagalbos grupės susitikimui. Paruošti įdomią ir naudingą temą, rasti internete medžiagos. Gal pavyks prisikviesti į svečius tos srities specialistų.  

Kitas reikaliukas - skambutis į vieną dosnių tetų ir dėdžių firmą, kuri retsykiais pamalonina bandelėmis, dovanėlėmis, o prieš didesnes šventes - ir saldumynais. Vėl naujiena su pliusu. Reikia organizuoti transportą ir poryt galima atsivežti labdarą. Kelionė neartima. Reikės riedėti iki pat sostinės. Gerai, kad į Vilnių iš mūsų krašto daug "jojančių", tad parvežti tikriausiai nebus problemų. Pagrindinis darbas prasidės tada, kai reikės tas bandeles per kuo trumpesnį laiką išdalinti žmonėms. Reikės prašyti pagalbos ne tik visų tarybos narių, bet ir seniūnų, bendruomenių lyderių, vietose dirbančių socialinių darbuotojų. Toli gražu ne su visais pavyksta rasti bendrą kalbą, todėl kiekvienoje vietovėje reikia vis kitaip suktis, ieškoti vis kitokių būdų. Labai liūdna, bet ir šį kartą labdara pasieks ne kiekvieną organizacijos narį. Niekada nebūna taip, kad viskas būtų sklandu ir viskas vyktų taip, kaip sumanai. Juk negali reikalauti atsakingumo ir pareigingumo iš žmonių, kurie sutinka savanoriškai padėti. Visko pasitaiko. Svarbu iš klaidų mokytis ir kaupti patirtį.  

Gilius apmąstymus nutraukia ritmingas beldimas į duris. Iš karto aišku, kad tai kapelos smarkuolis Poviliukas, kurio rankos ir kojos visada juda pagal taktą, net jei rankose ir nėra jokio instrumento. Susitariama dėl kitos repeticijos datos ir laiko, bet Poviliukui dar neramu. Jo instrumento keli klavišai skleidžia į aplinką visai ne tuos garsus, kokių norėtų muzikanto ausys. Gal pirmininkas(-ė) galėtų rasti kokį gabų meistrą, kad "pagydytų" seną, mielą instrumentėlį. Net nepastebime, kaip kabinete atsiduria dar viena dvasia su visu kūnu. Serafina tiksli kaip Vilniaus bokšto laikrodis. Dabar jos laikas pažinti kompiuterinio raštingumo paslaptis. Kompiuteris kabinete tik vienas, todėl su kiekvienu, norinčiu praverti kompiuterinį langą į viso pasaulio informacijos vandenyną, reikia dirbti individualiai. Pasikartojusi, ką išmoko anksčiau, Serafina griebia naujų žinių ir įgūdžių porciją. Noriai besimokant laikas bėga greičiau, nei laukiant, kol baigsis kokia įgrisusi 20 sekundžių reklama per televizorių. Po pamokėlės, arbatėlės ir gana ilgo pasibendravimo dar laukia skambutis į socialinio draudimo skyrių - reikia išsiaiškinti, kodėl Petras už praeitą mėnesį gavo mažesnę išmoką, informuoti skaitytojus apie gautą naujų įgarsintų knygų partiją, pasitarti su regioniniu centru dėl tiflopedagogo pagalbos vienai integruotai besimokančiai moksleivei ir jos pedagogams bei tėvams. Akivaizdžiai pablogėjo Mykolo regėjimas. Reikės įtikinti gydytojus, kad gautų siuntimą į respublikinę darbingumo nustatymo komisiją. Jei nebus kam iš artimųjų padėti, reikės organizuoti palydą iki Kauno. Kažkas kažkur išgirdo, kad yra naujai apakęs žmogus. Reikės ieškoti siūlo galo, kuris atvestų iki apakėlio. Tokiam žmogui mūsų organizacijos pagalba ir patirtis būtų ne tik naudinga, bet, ko gero, būtina. Aklieji ir silpnaregiai iš kaimyninio rajono siūlosi atvykti į svečius pasidalinti veiklos patirtimi. Gal dar pavyks parūpinti medienos gamybos atliekų kurui keliems vienišiems vyresnio amžiaus regėjimo neįgaliesiems. Prie atliktų darbų dedamas pliuso ženklas, tačiau naujų darbų ir reikalų sąrašas vis ilgėja.  

Darbo diena eina į pabaigą, tad reikia užpildyti bendrųjų ir specialiųjų socialinių paslaugų žurnalus. Ak, tiesa, dar reikia pasveikinti Gražinutę su gimimo diena. Ne jubiliejus, bet juk nesunku nors telefono skambučiu pamaloninti žmogų. Stasiukui - ne gimtadienis ir ne vardadienis, bet jis visada budi prie telefono ir, išgirdęs pirmininko(-ės) arba, kaip jis pats vadina, direktoriaus(-ės) balsą, apsidžiaugia ne mažiau, nei sulaukęs paštininko, atnešusio jam pinigus už nugyventą mėnesį... 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]