SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Alvydas VALENTA

TAŠKUOTAS KELIAS

(tęsinys) 

Antroji konferencijos "Taškuotas kelias" dalis buvo skirta "Mūsų žodžiui" ir apskritai spaudai brailio raštu. Bet prieš pereinant prie jos, siūlome susipažinti su informacinių technologijų žinovo ir specialisto Karolio Verbliugevičiaus mintimis apie šių technologijų įtaką brailio raštui, jo prieinamumui, apie galimybes juo besinaudojantiems žmonėms.  

"Naujosios technologijos nėra tik kompiuteriai. Prieš kokius dešimt metų reikėdavo laukti metus ar dvejus, kol šios technologijos būdavo pritaikomos neregiams. Šiuo metu laikotarpis nuo technologijos atsiradimo iki jos pritaikymo neregiams ar silpnaregiams sutrumpėjo iki minimumo. Galima sakyti, kad pritaikymas vyksta beveik lygiagrečiai vienos ar kitos technologijos atsiradimui. Brailio rašto skaitymo, rašymo priemonių, besiremiančių naujosiomis technologijomis, yra daug ir įvairių. Paminėsiu tik svarbesnes jų grupes. Visų pirma tai brailio rašto klaviatūra, jungiama tiesiai prie kompiuterio. Galima rašyti brailio raštu, o kompiuterio ekrane matyti tekstą reginčiųjų raštu. Puiki priemonė tiems, kas neseniai neteko regėjimo ir nori išmokti brailio raštą. Taip pat ugdymo įstaigų mokiniams, mokytojams. Antra - elektroninės užrašų knygelės, turinčios šešių taškų brailio klaviatūrą. Tokiose knygelėse paprastai yra ir vidinė atmintis, informaciją galima kaupti, ją perkelti į kompiuterį. Trečia - elektroninės brailio rašto mašinėlės. Jos turėtų būti ypač naudingos ugdymo įstaigose. Yra galimybė ne tik rašyti brailio raštu, bet ir iš karto matyti, kas parašyta. Prie mašinėlės prijungiamas nedidelis ekranas, kuriame rašomas tekstas pateikiamas reginčiųjų raštu. Tokią elektroninę brailio mašinėlę galima prijungti ir prie kompiuterio. Jeigu žmogus nemoka brailio rašto, bet nori neregiui juo ką nors parašyti, prie mašinėlės jis gali prisijungti įprastą klaviatūrą ir ja rinkti norimą tekstą. Prie mašinėlės galima prijungti įprastą spausdintuvą ir spausdinti reginčiųjų raštu tai, ką mokinys parašė brailio raštu. Taigi tai priemonė, leidžianti brailio raštą suprasti, perskaityti parašytą tekstą net to rašto nemokantiems ir niekada juo nesinaudojantiems. Ketvirta - elektroninės brailio rašto rašymo ir skaitymo priemonės. Tokios priemonės turi brailio rašto arba įprastą klaviatūrą, taip pat brailio eilutę nuo keliolikos iki keliasdešimties simbolių. Šios priemonės ypač populiarios Vakarų valstybėse. Jas galima prijungti ir prie kompiuterio. Atskirą grupę sudaro įvairi programinė įranga: pirmiausia tai programos, reginčiųjų raštą konvertuojančios į brailio raštą. Jau sukurtos programos, galinčios skenuoti ne tik reginčiųjų, bet ir brailio raštą. Turint tokią programą knygų brailio raštu nereikia suvedinėti į kompiuterį, jas, kaip ir tekstus reginčiųjų raštu, galima tiesiog nuskenuoti. Žmonėms, kurie neturi specialios programinės įrangos, bet nori turėti tekstą brailio raštu, siūlomi įvairūs sprendimai internete, pavyzdžiui, svetainėje www.robobraille.org. Žmogui pakanka tam tikru adresu nusiųsti elektroninį laišką ir po kelių minučių jis gauna tekstą brailio raštu. Tokie sprendimai ypač reikalingi mokytojams, tėvams, kurie nežino visų brailio rašto subtilybių, neturi reikalingos programinės įrangos. Kokios problemos? Pirmiausia tai, kad daugelyje šių priemonių vartojama aštuonių taškų brailio rašto sistema. Priemones galime pirkti iš kur norime, - iš Europos, Amerikos, bet jos nerašys lietuviškai. Reikalingas lietuviškas aštuonių taškų brailio rašto standartas. Didelė problema, kaip šiomis priemonėmis neregius aprūpinti. Daugelis jų yra brangios ir patys žmonės už savo pinigus niekada neįstengs įsigyti. Techninės pagalbos neįgaliesiems centras tokiomis priemonėmis neaprūpina. LASS jau kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją su pasiūlymais, kaip pagerinti neįgaliųjų aprūpinimą techninėmis pagalbos priemonėmis. Kad dabartinė aprūpinimo tvarka žmonių netenkina, konstatavo ir LASS XX suvažiavimas. Apie LASS pateiktus siūlymus ir rekomenduojamus keisti dalykus galima kalbėti daug, bet svarbiausia kliūtis - baigtinis techninių pagalbos priemonių sąrašas. Priemonių yra labai daug, nuolat atsiranda ir atsiras naujų, todėl joks baigtinis sąrašas niekada neatspindės realios situacijos. Daugelis valdininkų mano, kad išvardytos priemonės nėra pirmo būtinumo priemonės. Tokia nuostata yra neteisinga, nes šios priemonės padeda neregiui siekti tų pačių rezultatų, kurių siekia ir regintys žmonės."  

Antrojoje konferencijos dalyje, kaip jau minėjome, bene dažniausiai skambėjęs žodžių junginys buvo "Mūsų žodis". Bet redakcijos darbuotojai susirinko ne liaupsių pasiklausyti, todėl svarbiau buvo ne tiek "Mūsų žodis" ir jo jubiliejus, kiek tam tikros tendencijos, pokyčiai, tam tikras kontekstas, kurį ne visada lengva įvardyti, bet visada pageidautina žinoti ar bent jausti. Daktaras Valentinas Vytautas Toločka apžvelgė periodinės spaudos brailio raštu ištakas, pradžią ir svarbesnius jos etapus. "Pernai periodinei tiražinei brailio spaudai sukako 125 metai. Pirmasis periodinis leidinys šiuo raštu pradėtas leisti Prancūzijoje 1883 metais. 1924 m. Sovietų Sąjungoje rusų kalba pradėtas leisti žurnalas "Naša žyzn". Vienas iš italų aklųjų žurnalų - "Corriere Braille" - leidžiamas nuo 1947 m. Daugiau nei po pusšimtį metų skaičiuoja periodiniai leidiniai brailio raštu Ispanijoje, Anglijoje, Skandinavijos šalyse. O štai aklųjų esperantininkų leidinys "Esperanta Ligilo" skaitytojus lanko jau antrą šimtmetį: pradėtas leisti 1904 m. ir eina iki šiol. Žurnalai akliesiems ir apie akluosius reginčiųjų raštu pradėti leisti irgi XIX amžiuje, Vokietijoje. Žurnalas "Blindenfreund" buvo leidžiamas nuo 1861 iki 1933 m. (nustojo ėjęs Hitleriui atėjus į valdžią). Rusijoje 1886 m. pradėtas leisti "Ruskij sliepiec". Po kelerių metų pavadinimas pakeistas, tačiau pats žurnalas leistas iki Spalio revoliucijos. 

Kad Lietuvos akliesiems reikia turėti savo periodinį leidinį, mąstė dar Pranas Daunys. Pirmieji laikraštėliai pasirodė dar Kauno aklųjų institute 1934-35 metais. Laikraštėliai buvo leidžiami ir pirmosios sovietinės okupacijos bei karo metais. Tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos Kauno skyriaus nutarimu, 1946 m. pradėtas leisti trimėnesinis laikraštis "Aklasis tarp reginčiųjų".  

Panašių bandymų būta ir daugiau: Kaune bandyta leisti "Informacinį biuletenį", laikraštį "Tarybinis aklasis". Dabar panašaus pobūdžio faktai daugeliui skamba kaip anų laikų egzotika, bet, drauge paėmus, jie liudija, kad "Mūsų žodis" neatsirado tuščioje vietoje, neišdygo kaip Pilypas iš kanapių...  

Apžvelgti "Mūsų žodžio" penkiasdešimties metų kelią garbė teko šių eilučių autoriui. Kadangi nesergu savęs citavimo liga, todėl leisiu iš šio pranešimo pacituoti tik vieną fragmentą: "Mūsų žodis" buvo įsteigtas sovietiniais laikais, akylai stebimas tuometinės cenzūros - Glavlito, todėl naivu būtų manyti, kad jis galėjo rašyti, ką norėjo ir kaip norėjo. Rasime jame ir tuometinės tarybinės pompastikos, ir atiduotą duoklę vienintelei ir neklystančiai partijai, tačiau antra vertus (tai pastebi ne vienas jame dirbęs žurnalistas), net tais ideologinės prievartos laikais žurnalas sugebėjo išlaikyti tam tikrą minties laisvę, propaguoti naujas, neretai drąsias, laiką pralenkiančias idėjas. 1990 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visu balsu prabilta apie socialinę, profesinę reabilitaciją, socialinę neįgaliųjų integraciją, apie tai, kad dirbančiam neįgaliam žmogui reikalingas asistentas ir pan. Tiesą pasakius, akliesiems čia nebuvo nieko nauja: aklųjų reabilitacijos, socialinės integracijos idėjos žurnalo puslapiuose buvo keliamos koks dešimtmetis iki nepriklausomybės paskelbimo, o gal ir dar anksčiau. Buvusi žurnalo darbuotoja Aldona Armalė prisimena (cituoju iš žurnalo keturiasdešimtmečiui išleisto specialaus priedo): "Dirbdami "Mūsų žodyje" turėjom galimybę susipažinti su JAV ir Europos šalių - Vokietijos, Danijos, Prancūzijos ir kitų - patirtimi socialinėje sferoje, su jų globa ir rūpyba. Kai kurie terminai, pavyzdžiui, "socialinis darbuotojas" į bendrinę kalbą pateko per "Mūsų žodžio" žurnalą." 

Jau minėta žurnalistė A. Armalė prisiminė savo darbą "Mūsų žodyje", apžvelgė kai kuriuos žinybinės ir nežinybinės spaudos ypatumus. Savo kalboje ji išsakė mintį, kurią daugelis intuityviai nujautėme: nors "Mūsų žodis" yra žinybinis leidinys, kartu jis pranoksta uždavinius ir tikslus, keliamus žinybinei spaudai. Įdomi ir kita patyrusios žurnalistės mintis: žurnalas išliko rimtas, solidus, nepasidavė vienadienių sensacijų pagundoms, tačiau kai kada susidaro įspūdis, kad jis yra net per švelnus - gyvenimas yra truputį žiauresnis, aštresnis ir sudėtingesnis, negu jį matai skaitydamas "Mūsų žodį". Kritikai patogaus laiko nebūna, ji visada yra nemalonus dalykas, bet tokia yra žurnalisto profesija, tokia yra spaudos paskirtis."  

Konferencijos pabaigoje vyriausiasis "Mūsų žodžio" redaktorius Vytautas Gendvilas pabandė pasamprotauti, koks žurnalas galėtų būti, kaip jis galėtų atrodyti po keliasdešimties metų. Žodis "pabandė" čia geriausiai tinka, nes, kaip ir kas bus, niekas ar beveik niekas nežino. Mokslininkai labai rimtai kalba apie visuotinį ir greitą atskirų organų, tarp jų ir akių, persodinimą, apie tai, kad žmogus netrukus taps vaikščiojančiu žmogaus ir kompiuterio hibridu. Jeigu visiems bus galimybė persodinti nesveikas akis, tada gal visi ir matysime gerai, ir nereikės nei Aklųjų ir silpnaregių sąjungos, nei jos leidinio? Jeigu tapsime vaikščiojančiais kompiuteriais, galėsime kada norėdami ir kur norėdami prisijungti prie interneto, tada gal nereikės ir spaudos? Bet neskubėkime... Pasaulyje niekada nebuvo taip, kad visi vienodai gerai gyventų, kad visi gautų tik kokybiškas medicinos paslaugas ar galėtų gauti visokeriopai pateikiamą informaciją. Todėl nors prognozės ir optimistinės, matyt, bus ir blogai matančių žmonių, ir tokių, kurie dėl kokių nors priežasčių negalės gauti visos informacijos. Galvojant apie šviesų rytojų, kurio liudininkais tapsime gal net ir mes, iškyla dar viena problema, su kuria susiduriame jau dabar: tai informacijos gausumas, jos perteklius. Dykumoje mirštama nuo troškulio, bet potvynio metu nuskęstama ir nuo vandens pertekliaus. Žinoma, tai tik palyginimas, bet informacijos gausa dar nereiškia jos kokybės, galimybės ją rinktis ir atsirinkti. Todėl, kalbant apie ateitį, visiškai įmanoma, kad informacijos viešpatavimo, pridėčiau - ir teroro, amžiuje įvairūs žinybiniai, teminiai leidiniai, tegu ir nepopierinio, tegu ir elektroninio pavidalo, taps ypač reikalingi ir paklausūs. Bet panašios mintys - tai ateities modeliuotojų duona.  

LASS centro tarybos darbuotoja Danutė Cidzikienė konferencijos dalyvius sugrąžino į dabartį. Įvairiais prizais ji apdovanojo žmones, labiausiai nusipelniusius brailio raštui, jo propagandai. Tarp apdovanotųjų yra ne tik mūsų organizacijos nariai, bet ir televizijos, radijo žurnalistai, dailininkai, vaikų literatūros leidėjai. Konferencijos įrašą darė Lietuvos aklųjų biblioteka, jos dalyviai priėmė kreipimąsi į Lietuvos savivaldybes, aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrus, kitas institucijas dėl brailio rašto situacijos ir perspektyvų. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]