PORTRETAS

Ilona ŠNARIENĖ

SENATVĖ DŽIAUGSMO NETEMDO

Pati nuostabiausia senstančio žmogaus būdo savybė - mokėjimas dalytis savo gyvenimo pilnatvės vaisiais bei išmintimi ir trykšte trykštantis tikėjimas, jog plaukiame teisingai pasirinkta kryptimi, vedančia vilties kranto link. "Naujoji karta Saulės miesto gyventojų sulauks tos dienos, kai sekmadieniais, po pamaldų, visi skrybėlėti, o svarbiausia - niekur neskubantys, vedini gražiomis lazdelėmis, išeis pasivaikščioti į neatpažįstamai pasikeitusį miesto centrą", - tikina apsakymo "Saulės miestas" ir knygos "Saulės vaikai" autorius literatas Algimantas Vileikis. 

Metai troškimų neužgniaužė  

"Stoviu ant pačios aukščiausios savo gyvenimo pakopos ir jaučiu, koks sunkus pasidarė mano gyvenimo žiedelis, - sako per pačias Onines 80-ąjį jubiliejų atšventęs Algimantas. - Esu religingas žmogus, tad nuėjęs bažnytėlėn nepamirštu padėkoti Visagaliui už ryto aušrą bei žemės grumstelį. Niekuo nesiskundžiu, esu viskuo patenkintas, tik norėčiau, kad kaskart vis labiau silpstanti mano sveikatėlė dar leistų sulaukti kitų metų vasarėlės, o jai vėl nusišypsojus pilna burna, norėčiau aplankyti Lietuvos motinėlę Palangą, pasėdėti Birutės kalno papėdėje, pasiklausyti viešpataujančios tylos ir joje išgirsti, kaip tyliai, leidžiantis saulei, vandens gelmėsna Jūratė barsto gintarėlius". Nenuilstantis Algimantas, kad ir visiškai nieko nebematydamas, apsisukęs vis prašo žmonos kokio darbelio. Ypač mėgsta žemės darbus, tad mielai ravi jam patikėtą žemės lopinėlį. Pašnekovas sako, jog tik taip sustabdo nuolat galvoje kirbančias mintis. Su nostalgija prisimena, kaip kasmet abu su žmona pelnydavę pirmas vietas už itin kruopščiai prižiūrimą kolektyvinį sodą, tačiau, anot pašnekovo, gyvenimas pralėkė lyg akimirka, kartu su savimi nusinešdamas visa, kas brangiausia žmogui, - sveikatą. 

Ašara tamsoje... 

Pigmentinį retinitą Algimantas paveldėjo iš savo mamos. "Neduok, Dieve, dar katarakta prisimes prie šios ligos," - tarstelėjo gydytoja. Išties, gydytojos būgštavimai pasiteisino - pamažu siaurėjantis akiplotis bei atsiradę kataraktos židinukai dar labiau apsunkino ir taip jau blankų Algimanto matymą. "Ryžausi operacijai. Kauno akių ligų klinikose man pasitaikė geras gydytojas, kurį aš iki šiol labai gerbiu, - tvirtina Algimantas. - Tik, kai po operacijos atrišo akis, taip ir likau sėdėti tamsoje - dienos šviesos, deja, neteko išvysti. Likęs palatoje vienas tyliai nubraukiau ašarą, tačiau neleidau ilgiau gailėti savęs. Pamažu pradėjau tarsi naują gyvenimą. Tamsoje gyvenu jau 24 metus".  

Užaugo kartu su miestu 

Ar mokame šėlstančios kasdienybės karuselėje sustoti ir pasidžiaugti savo gražėjančiu miestu? Anot pašnekovo, retas kuris dabar užtvindytas rūpesčių lavinos tai pastebi. Jei tik ponas Algimantas praregėtų, kiekvieną dieną, tik išaušus rytui, skubėtų pasidžiaugti vis gražėjančiu miestu, kuris per daugelį metų neatpažįstamai pasikeitė. "Saulės miestas man gražus buvo ir tašytais akmenimis grįstomis gatvėmis. Kelias lygus, geras. Centre pūpsojo mūriniai simpatiški namukai, už kuriuos ne ką prasčiau atrodė miesto pakraščiuose kur ne kur sutupdytos medinės trobelės, o tarp jų rymojo ir mano senelės 1936 metais pastatyta troba. Karo metais kiekvienoje jos kertėje vaitojo sužeisti kareiviai, nes mūsų šeimai priklausiusiame name buvo įkurta ligoninė. Vėliau mes namą atgavome, tik neliko medinės tvoros, juosusios erdvų kiemą, - mat kareiviai vertė ją lauk ir taip šildėsi nuo žiemos speigų savo sustingusius kūnus". Pokario metais šiuose namuose Algimantas mielai priglausdavo knygeles, jei tik jas geri žmonės jam dykai atiduodavo, nes pinigėlių knygelėms nusipirkti neturėdavo. Ką jau ką, o skaityti knygas dar ir dabar Algimantas labai mėgsta. Sakosi, nesuskaičiuojąs, kiek jų per savo amželį perskaitęs bei įgarsintų išklausęs. Dėl jų ir ašarą ne kartą braukęs, - mat Dievulis davė jautrią širdelę, kuri senatvėje dar gailestingesnė tapusi. 

Tylusis proletaras 

Pokario metais Algimantas dar ilgai vaikščiojo sulopytomis kelnėmis, kuriomis mūvėdamas ir pravėrė Šiaulių rajono vykdomojo komiteto duris. "Galbūt tos kelnės sudarė tikro proletaro įvaizdį, nes be jokių ilgų svarstymų man buvo pasiūlyta kolūkių inspektoriaus kėdė Šiaulių rajono žemės ūkio skyriuje. Tik viršininko paliepimu teko papildyti savo gyvenimo aprašymą, - mat jame paisydamas atsargumo nebuvau nieko užsiminęs apie savo tėvus. Iš prigimties esu lėtapėdis, o nekalbėti, ko nereikia, išmokė pats gyvenimas, tad parašiau, kad mano tėvas, dirbdamas pačius sunkiausius atsitiktinius darbus, netikėtai pasimirė, mama, neturėdama ką į puodą įdėti, visą amželį dirbo namų šeimininke. Toks gyvenimo aprašymo papildymas patenkino mano vadovų smalsumą ir leido po Šiaulių rajono vykdomojo komiteto stogu ramiai dirbti net 23 metus, - pasakoja Algimantas. - Darbą mėgau, bet akelės griežtai atsisakė ilgiau tarnauti. Teko eiti pas savus - nepilnus metelius varsčiau "grafkes" (smeigtukus) aklųjų kombinate, o netrukus buvau išrinktas Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Šiaulių tarprajoninių kultūros namų direktoriumi, vėliau - LAD Šiaulių tarprajoninės valdybos pirmininku. Visus tuos metus nė karto nesu be itin svarbios priežasties pavėlavęs į darbą ar anksčiau iš jo išėjęs". 

Pašto ženklai 

Ponas Algimantas vieną po kito ant stalo deda tvarkingai sužymėtus albumus, kuriuose - tokia pat tvarkinga pašto ženklų kolekcija. Albumai sužymėti pagal temas: TSRS fauna, flora, menas, pasaulio kosmonautai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir dar visa krūva pašto ženklų, kurių mažytė kaladėlė tais laikais net 60 rublių kainuodavusi. "Kartais visą mėnesio atlyginimą pašto ženklams paaukodavau, - sako Algimantas, - žmona dėl to tyliai seilę nurydavo, bet man nieko nesakydavo. Sutikęs lenką, man nepigiai atsiėjusią rusišką barzdaskustę išmainiau į vieną pašto ženkliuką". Pasiskelbęs esperanto žurnaluose, Algimantas susirado draugų iš įvairių pasaulio kampelių: Maltos, Izraelio, Amerikos, Japonijos, Filipinų, Brazilijos, Anglijos ir daugelio kitų šalių. Tais laikais susirašinėti su šiomis šalimis nebuvo galima, tad neilgai trukus jis pakliuvo saugumiečių akiratin. Visi laiškai, kuriuos jis gaudavo, būdavo praplėšti, o siuntiniuose esantys suvenyrai - sugadinti. "Atsakydamas į gautąjį laišką, siųsdavau tik švarų popieriaus lapą, kuriame mašinėle užrašydavau vienintelį sakinį: "Ačiū, siuntą gavau", užklijuotą voką pažymėdavau savo gamybos antspaudu, o šalia savo adreso niekada nepamiršdavau užrašyti žodelio Lithuania, - pasakoja Algimantas. - Kartą gavau teismo nutartį, kurioje buvo rašoma, jog liaudies teismas už pašto ženklų siuntinėjimą man skyrė 5 rublių baudą. Baudos aš taip ir nesumokėjau, tačiau po teismo nutarties manęs nepasiekdavo draugų išsiųsti laiškai, o mano laiškų jie taip pat negaudavo". 

Aistra kelionėms  

"Dar jaunystėje labai mėgau keliauti, - pasakoja Algimantas, - šis pomėgis išlikęs iki šių dienų. Lietuvos aklųjų draugija kasmet surinkdavo nemažas žmonių grupes ir veždavo į Maskvą, Leningradą, Kijevą, Minską, Tbilisį bei daugelį kitų miestų, kuriuose susitikę su likimo draugais, dalindavomės darbo patirtimi, pasidairydavome ne tik aklųjų kombinatuose, bet ir svetingai mus priėmusių draugų miestuose. Kiekvienais metais savo nusilpusias akeles pailsindavau Gruzijos, Uzbekijos sanatorijose, kuriose ilsėdamasis niekada nepraleisdavau progos pasigrožėti svečios šalies gamta ar miesto įžymybėmis. Teko būti Armėnijoje, Azerbaidžane, Moldavijoje, Baikale, Kaukaze ir dar daugelyje kitų vietų. Džiaugiuosi, kad pamačiau daug gražaus pasaulio. Dabar su kaskart vis didėjančia metų našta būtų sudėtinga leistis į tolimas keliones, tačiau su malonumu vykstu į ekskursijas po Lietuvą, kurias kiekvieną vasarą organizuoja LASS Šiaulių miesto ir rajono filialas. Apmaudu, kad šiemet dėl mano suprastėjusios sveikatėlės bei kitų priežasčių nenuvykome į Šiluvos atlaidus, į kuriuos kartu su namiškiais važiuojame kiekvieną vasarą. Dar ir dabar jaučiu jaudulį širdyje prisiminęs, kai mane, neįgalų žmogų, pernai vasarą Šiluvoje vykusių mišių metu palaimino kunigas, ranka paliesdamas mano galvą".  

Mylėjo dainą 

Ilgą laiką Algimantas traukė pačias, anot jo paties, pigiausias cigaretes "Parašiut", kuriose buvo daugiau pakulų nei paties tabako. Kurį laiką rūkymas netrukdė dainuoti aklųjų chore, tačiau vėliau lyg koks kirminas ėmė graužti gerklę, tad nieko nelaukęs suskubo pas gydytoją. "Galėsi kriokti, tau ne balso stygų uždegimas, tik nepamiršk dieną ir naktį gerti mano išrašytus vaistus nieko neužkrimsdamas", - tarstelėjo gydytojas. Anot pašnekovo, net tris mėnesius nuo tų vaistų abu su katinu baisiai čiaudėjo, tačiau sąžiningai vykdė gydytojo duotus nurodymus, nes labai bijojo, kad pablogėjus balsui negalės dainuoti chore, kuriame per visus koncertus jam buvo liepta stovėti už ketvirto boso nugaros stipriai pasilenkus. Mat, choro vadovas nuogąstavo, kad netikėtai išsiveržęs prolakštingalos balsas nenustelbtų viso jo triūso. "Ištisus 15 metų scenoje stovėjau tarsi griaustinis, net nugara įskausdavo, tačiau man buvo smagu, kad tiek kaimiečiai, tiek miestelėnai mėgo mūsų chorą", - atvirauja Algimantas.  

Paslaptis saugoja iškilūs taškeliai 

Algimantas pasiguodžia, kad kaskart vis sunkiau užmiegantis naktimis, tad, kai už lango ima gausti vėjas, o žemę apglėbia tamsa, savo galvoje jis sudėliojantis pačias brandžiausias mintis. Baimindamasis, kad mintys nepasimirštų, iki kol ims giedoti gaidžiai, tyliai, kaip margaspalvis genelis, jas sutuksenantis brailio lentelėje. "Lietuvos tūkstantmečiui atvėrus vartelius, sumaniau parašyti laišką Saulės miestui. Lyg ir turėjau tikrą literato rašiklį, tačiau kišenė buvo kiaura ir jis kažkur iškrito, - šypsosi Algimantas, - tuomet Dievulis man davė pieštuką, kurį vėliau iškeičiau į brailio lentelę, o su ja parašiau apsakymą "Saulės miestas". Kažkokių tai išskirtinių rašymo metodų Algimantas sakosi neturintis, tačiau rašydamas vadovaujasi Lietuvos aklųjų literatų seminare išgirsta sena taisykle, kurią priminė prozininkas Juozas Aputis: "Tai, ką rašai, nerodyk savo artimiesiems ar pažįstamiems, nes gali likti nesuprastas". Anot Algimanto, pats likimas pasirūpino, kad artimieji neskaitytų jo užrašų, - iškilių taškelių raštas ne visiems suprantamas. Namiškiai nė neįtarė, jog visą vasarėlę, ant pievelės pasistatęs taburetę brailio lentelėje ponas Algimantas tukseno Adolfo Šapokos istorijos santrauką, vėliau - turimų knygelių sąrašą bei nuolat užgimstančias, nenuilstančias mintis, iš kurių, kas žino, galbūt bus sudėta dar viena knygelė. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]