SUKAKTYS

Juozas BARTKUS

VITAS ŽVIRDAUSKAS - AKLŲJŲ DRAUGAS

Gyvendamas daugiau mačiau,  

Gyvendamas daugiau jutau,  

Negu kada ką pasakiau,  

Negu kada ką parašiau. 

   (Vitas Žvirdauskas) 

Kai minėsime Baltosios lazdelės dieną ir apmąstysime savo kelionę per pasaulį į pasaulį, paminėkime geruoju ir Vito Žvirdausko vardą. Jis buvo ne vieno aklojo geras draugas ir nuoširdus pagalbininkas gyvenime. Spalio 15-ąją dieną jam būtų sukakę 80 metų. Jau 24 metai, kai jo nėra su mumis. Bet yra jo kūryba, kuri turtins ir turtins mūsų mintis, gilins būties supratimą. Lietuvos aklųjų biblioteka ką tik įgarsino į kompaktinę plokštelę bemaž visą Vito Žvirdausko prozą ir poeziją. Skaitydami patirsime, kad jo gyvenimiškas matymas ir jutimas smarkiai skiriasi nuo jo bendraamžių kūrėjų. Rašytojos Birutės Mackonytės, jo artimos gyvenimo draugės, teigimu, jis vienintelis iš rašytojų viską rašė į stalčių. Pamatę jo kūrinius, atsakingi redaktoriai pripažindavo, kad tai "chrestomatiniai gabalai". Tačiau dar ir dabar jų nėra chrestomatijoje. Jis nesibrovė į Rašytojų sąjungą, neatakavo redakcijų. Tyliai atsiimdavo savo rašinius, tyliai kūrė toliau. Bet kol literatūros vertintojai ištars savo žodį, mes, aklieji, jį atminkime ir neužmirškime kaip gero žmogaus. 

Eidami su baltąja lazdele sutinkam daug jautrių žmonių, patiriame jų gerumą, bet dažniausiai tai būna tik epizodai. Vitas Žvirdauskas sutiko Juozą Marcinkų, irgi einantį su baltąja lazdele, ieškantį durų į 4-ąją darbo jaunimo mokyklą. Draugiškai padavė ranką ir juodu tapo draugais visam gyvenimui. Abu susėdo į tą patį suolą ir visus penkerius metus nuo septintos iki vienuoliktos klasės išsėdėjo drauge. Padėjo vienas kitam ne tik mokytis, bet ir gyventi. Susidainavo, turėjo net susikūrę savo himną "Supasi lingė". Juodu draugavo trisdešimt dvejus metus ir daug ką patyrė. Bet apie tai - J. Marcinkaus knygoje "Menu juos" nuoširdus rašinys, skirtas V. Žvirdauskui atminti, - "Tu niekada neužgesi". 1968 metais, kai Vitas Žvirdauskas Juozui dovanojo savo knygą "Vandenyno druska", įrašė tokį autografą: "Mokyklos suole sėdėję drauge, drauge per gyvenimą brendam. Nors ir toli vienas nuo kito, nors ir skirtingais keliais." Kaip nuoširdžios draugystės metafora ir sveikinimas su Juozapinėmis: "Linkiu stiprybės, mielas Juozai! Gyvenimas kaip šieno kupeta: gerai sukrausi - jokie vėjai neištaršys". 

Birutė Mackonytė rašo: "Man jis kvepėjo jūra, šviežia žuvimi ir vėju". Taip pat pabrėžia jo vyriško solidarumo principą: "Niekada nesimylėjau su moterimi, kurios vyras išplaukęs į jūrą."  

O mums, septintokams, 1961 metais jis buvo auklėtojas. Girdėjom jo balsą, jo skaitomas knygas. Menu, kaip jis paaiškino lotynišką posakį: "Sic transit gloria mundi" ("Taip praeina pasaulio garbė"): tą garbę reikia užgyventi, o tavoji - nelaisvės laiko, bet laisvo žmogaus garbė. Neilgai jis mus auklėjo - neturėjo pedagoginio pašaukimo. Pabandė. Netiko. Išėjo. Išėjo, bet paliko ilgesį. Po kelerių metų, jau plaukiojusį jūromis ir Atlanto vandenynu, pasikvietėme vėl į mokyklą. Jis mums papasakojo ne tik apie vandenų egzotiką, bet ir apie sūrų jūreivių gyvenimą. 

Būdamas neramios dvasios visą laiką ieškojo ramybės. Džiaugėsi, kai apsigyveno Vilniaus senamiestyje, Literatų gatvėje. Tuose pačiuose kambariuose, kur kadaise gyveno Adomas Mickevičius. Ten nebuvo jokių patogumų, bet buvo anų laikų ramybė. Ir štai posmas apie savo būties virsmą: 

Neklausia žemė, kas esi, ką veikęs, 

Nepasakys - ne taip tu gyvenai. 

Tu būk mylėjęs, būk pasaulį keikęs, 

Esi žmogus, o liks tik pelenai. 

Kūrėjo triūsas nevirs pelenais ir žmogaus gerumas pasiliks žmonių širdyse. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]