NAUJOS KNYGOS

Jonas ŠUKYS

DETEKTYVAS AR SIELOS POŽEMIAI

Ir vėl nauja žinomo LASS literato, poeto ir prozininko Vaclovo Areimos knyga. Šįsyk tai romanas intriguojančiu pavadinimu "Santuoka požemyje". Reikia tik stebėtis autoriaus produktyvumu. Reginčiųjų, kartais ir brailio raštu jau prieš tai jis buvo išleidęs trylika poezijos ir prozos knygų (visos jos yra įgarsintos). Dar pernai džiaugėmės brandžiu jo eilių rinkiniu "Kodėl dainuoju" (plačiau žr. "Mūsų žodis", 2008, Nr.3) ir štai - romanas. Autorius - poetas iš pašaukimo, ten jis stipriausias, bet ir prozos metalas jo rankoms, atrodo, pasiduoda. 

Sunku apibūdinti "Santuokos požemyje" tikslesnį žanrą. Kūrinys prasideda lyg ir realistiniais, tik labai netikėtais, drastiškais maždaug mūsų dienų vaizdais. Kaimo girtuoklėlis, naktį nuvirtęs pievoje prie savo daržinės, nubudęs šalia savęs pamato kūdikį - pamestinukę. Ne ką geresnė girtuoklio žmona pamestinukei duoda Irmos vardą ir kiek prakutusią nuveda į priemiesčio vaikų namus. Irma ten auga nekvaila, gabi, tik anksti pasireiškia jos sadistiniai polinkiai: ji jaučia malonumą visus skriausti, pajungti savo valiai. Tačiau ir ją pričiumpa, ima prievartauti jaunas ištvirkęs elektrikas. Paauglė pastūmėja elektriką į mirtį ir vėliau išteka už tų pačių vaikų namų auklėtinio - dailaus vaikino Manto. Prieš vedybas Mantas sirgo keista sunkia liga. Tada jį slaugė ir įsimylėjo namo kaimynė - guvi moksleiviukė Ada, turtingų tėvų duktė. Ada nutolo, kai Mantas pakliuvo į negailestingus žmonos Irmos nagus. Šios jungą jis kentė kantriai, kol po žiaurios jos egzekucijos vėl susirgo ir net prarado atmintį.  

Nuo čia realistinis pasakojimas prislopsta, ima vyrauti daugmaž detektyvinės linijos, iš kurių svarbiausia - Ados ir jos tėvų žinios apie slaptus ištaigingus požemius, Antrojo pasaulinio karo metais įrengtus Hitleriui ir jo svitai Lietuvoje, Rytų Aukštaitijos girioje, apie bandymus ten patekti ir Manto įsitraukimą į šią avantiūrą. Kaip ir kodėl pateko, ką ten veikė, ar iš tų požemių išlindo - čia jau skaitytojo reikalas sužinoti ir pakeliauti drauge su autoriumi, gana įspūdingai ir išsamiai aprašiusiu požemių grožybes ir keistybes, paslaptingus durų atsivėrimus ir užsitrenkimus, kodus, raktus ir daug ką kita. 

Akivaizdu, kad autorius intrigą pinti moka ir skaitytojo dėmesio nepaleidžia: skaitai šį romaną iki galo, trokšdamas sužinoti, kuo gi visa tai baigsis. O virš požemių irgi verda gyvenimas: ten ir savotiška girios senolė su meilės žolelėmis, Manto draugas Gintas ir dvi nimfomanės gražuolytės - mediciną studijuojančios dvynukės, dar tarptautinė mafija, besigviešianti Hitlerio požemio turtų. Taigi kūrinys nėra nei grynai realistinis, nei filosofinis, nei koks simbolinis, o tiesiog fantazijos žaidimas, paremtas išmone, bravūra, kraštutinių, ribinių gyvenimo situacijų vaizdavimu. Tuo jis primena to paties autoriaus 2005 metais išleistą romaną "Kas pajudėjo ne laiku". Tačiau romane "Santuoka požemyje" veikėjų elgesys pagrįstas psichologiškiau, mažiau schemų negu minėtame romane.  

Kas mėgsta aštrų siužetą ir gyvenimo keistybes, likimų viražus, "Santuoka požemyje" tikrai patiks. Vis dėlto manytume, naujasis romanas nepralenks V. Areimos įspūdingos autobiografinės trilogijos, kurią sudaro knygos "Paklydusi dvasia" (2000), "Šviesa tunelyje" (2001), "Branda ir pjūtis" (2003), kur realistiškai, kartais su humoru, papasakota apie beveik nematančio vaiko, vėliau - paauglio, jaunuolio ir pagaliau brandaus vyro bei jo likimo draugų gyvenimą su visa sudėtinga to meto - daugiausia dar sovietmečio - tikrove. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]