MUMS RAŠO

Viktorija PAIMBREKYTĖ

ATOSTOGŲ METU NE TIK POILSIS

Esu Klaipėdos regos ugdymo centro pedagogė, kuriai nusišypsojo laimė, - laimėjau dotaciją Comenius kvalifikacijos tobulinimo kursams. Šie kursai finansuojami iš Mokymosi visą gyvenimą 2007-2013 m. programos. Tai galimybė gilinti žinias, tobulinti mokymo įgūdžius, susipažinti su švietimo tendencijomis Europoje. 

Kursai vyko liepos 20 - 31 dienomis Kembridže, Didžiojoje Britanijoje. Jų tema - žinių įtvirtinimas: mokymo ir mokymosi gerinimas. 

Kai sužinojau, jog turėsiu puikią galimybę išvažiuoti į Jungtinę Karalystę pasitobulinti, užplūdo neapsakomas džiaugsmas. Nekantriai laukiau, kol ateis laikas išvykti. Prieš tai daug laiko praleidau naršydama internete: norėjau kuo daugiau sužinoti apie kursų organizatorius ir vietą, kurioje jie vyks. Iki šiol žinojau, kad Kembridžo universitetas yra antras seniausias universitetas angliškai kalbančiose valstybėse. Kursų organizatoriai surado gyvenamąją vietą, tad man reikėjo nusipirkti lėktuvo bilietus ir laukti, kol ateis laikas skristi.  

Štai ir atėjo liepos 18-oji, ilgai laukta kelionės diena. Skrydis lėktuvu neužtruko. Nusileidus Stanstedo oro uoste reikėjo važiuoti vos puse valandos autobusu ir aš jau buvau Kembridže. Kursų organizatoriai detaliai aprašė, kaip atvykti į Corpus Christi koledžą. Kembridžo universitetą sudaro 31 koledžas. Šiam universitetui - jau 800 metų. Corpus Christi yra vienas iš seniausių universiteto koledžų, kuris įsikūręs pačiame senamiestyje. Jis buvo įkurtas 1352 m. Kiekvienas koledžas turi savo unikalią istoriją, tačiau Corpus Christi žymus tuo, kad jį įkūrė miestelėnai, pabėgę iš Oksfordo universiteto.  

Pirmas įspūdis atvykus į miestą - aplink daugybė pilių. Įsikūrusi kambaryje skubėjau išeiti į miestą ir susipažinti su aplinka - juk čia praleisiu dvi savaites. Kad ir kur ėjau, aplink buvo vien tik koledžai ir jiems priklausantys pastatai.  

Išaušus kitai dienai atėjo laikas eiti į paskaitas. Staiga vėl teko prisiminti neseniai baigtas studijas. Šiek tiek nerimavau, bet į auditoriją įžengiau drąsiai. Mane nustebino nedidelis žmonių skaičius. Visą kursų laiką buvome tik 8. Mano grupės draugai buvo atvykę iš Maltos, Lenkijos, Ispanijos, Prancūzijos, Islandijos, Turkijos. Na, ir mes - dvi lietuvės.  

Paskaitos buvo skaitomos kiekvieną darbo dieną nuo 9 iki 16 val. Pirmą dienos pusę skyrėme susipažinti, kalbėjome apie kiekvienos šalies švietimo sistemą. Įdomu tai, kad nuo šių metų rugsėjo Didžiojoje Britanijoje prasideda švietimo reforma, - bus perstatomos mokyklos. Pagrindinis šios reformos tikslas - užtikrinti kuo saugesnę aplinką mokiniui klasėje, atsižvelgiant į kiekvieno individualius mokymosi poreikius.  

Šiuose dviejų savaičių kursuose daug dėmesio buvo skiriama mokiniams, turintiems specialiųjų mokymo poreikių. Įgytos žinios man labai naudingos, nes aš tiesiogiai savo darbe susiduriu su tokiais mokiniais. Kursų metu teko bendrauti su trimis dėstytojais. Kiekvienas iš jų kalbėjo apie tai, ką geriausiai išmano. Daug dėmesio skyrėme mokinių ir mokytojų bendravimui, pavyzdžiui, kaip motyvuoti klasę mokymuisi, kaip mokiniui sukurti saugią aplinką. Atlikome praktinių užduočių. Mokėmės, kaip užduoti kuo aiškesnius klausimus. Pasak dėstytojų, tai vienas iš svarbiausių mokymo elementų. Kalbėjome ir apie grįžtamąjį ryšį, t. y. kaip mokiniai sugeba įsiminti pateiktą informaciją. Kai kuriose mokyklose Didžiojoje Britanijoje yra naudojama "šviesoforo sistema". Kiekvienas mokinys turi tris skirtingas šviesoforo spalvos korteles. Jeigu jis visiškai nesupranta, ką mokytojas aiškina pamokoje, tai ant stalo padeda raudonąją kortelę. Jeigu viską supranta, ant stalo dedama žalia kortelė. Šios spalvos mokytojui padeda suvokti, kuriam mokiniui reikia papildomos pagalbos, o kuriam - viskas aišku. Man pati įdomiausia kursų dalis buvo ta, kai galėjome stebėti, kaip vyksta pamokos Didžiosios Britanijos mokyklose.  

Dėstytojai atsinešdavo įvairias nufilmuotas pamokas. Kai mes jas peržiūrėdavome, tam tikrą dienos dalį skirdavome joms aptarti. Analizuodavome mokytojų pasirinktą mokymo būdą, kartais pastebėdavome kas, mūsų manymu, negerai. Pabaigoje atlikdavome kokią nors praktinę užduotį. Daugiausia darbas vykdavo grupėse ar poromis. Vyko ir individualios konsultacijos su dėstytojais. Jie visada maloniai atsakydavo į mums rūpimus klausimus.  

Per paskaitas gavome daug įvairios dalomosios medžiagos, turėjome galimybę įsigyti kompaktinių diskų, kuriuose nufilmuotos įvairios pamokos.  

Pasibaigus paskaitoms, grįždavau namo, pasidėdavau knygas ir keliaudavome aplankyti miesto įžymybių. Grupė buvo labai vieninga, gal todėl, kad nedidelė. Daug laiko praleisdavome kartu. Aplankėme kitus Kembridžo universiteto koledžus. Kiekvienas iš jų savito stiliaus, turi savo istoriją. Įdomu, kad seniau į šį universitetą moterys nebuvo priimamos, tačiau nuo XX a. antrosios pusės situacija pasikeitė. Šiuo metu yra trys koledžai, kurie priima tik moteris.  

Dar vienas dalykas, kuris mane labai sužavėjo, - Šekspyro vasaros festivalis, kuriame kiekvieną dieną skirtinguose koledžuose po atviru dangumi rodydavo jo pjeses. "Daug triukšmo dėl nieko" - tai pjesė, kurią žiūrėjau ir aš. Nuėjome į klasikinės muzikos koncertą. Vienas iš įspūdingiausių būdų susipažinti su miestu, jo istorija ir architektūra - pasivažinėjimas turistiniu dviejų aukštų autobusu ar plaukimas valtimi Cam upe. Sėdint autobuse, antrame aukšte, galima klausytis pasakojimo apie miestą, jo įžymiausias vietas, gėrėtis vaizdais.  

Neįmanoma nepaminėti britiško oro. Jis per dieną keisdavosi daugybę kartų, taigi dažnai tekdavo planus keisti ir mums, nes pliaupiant lietui nėra smagu plaukioti valtimi po upę ar aplankyti milžinišką Kembridžo universiteto botanikos sodą. Visada reikėjo neštis ir skėtį bei akinius nuo saulės. Patirti įspūdžiai ilgai išliks atmintyje, o įgytas žinias pritaikysiu savo darbe. Norėčiau paskatinti kitus pedagogus aktyviau dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo siūlomuose projektuose. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]