SPORTAS

VASARINĖ APDOVANOJIMŲ PUOKŠTĖ

Šių metų liepos 4-12 dienomis Lenkijoje, Moroge, įvyko pirmasis aklųjų ir silpnaregių Pasaulio braziliškų šaškių čempionatas. Jame dalyvavo ir penki šaškininkai iš Lietuvos: dvi moterys - Stasė Ingaunytė, Irena Skėrutė - bei trys vyrai - Jonas Buivydas, Edmundas Marčiulynas ir Ričardas Valužis. Pirmajame aklųjų ir silpnaregių Pasaulio braziliškų šaškių čempionate sportininkai iš Lietuvos iškovojo du medalius: tarp moterų Stasė Ingaunytė iškovojo antrąją vietą, tarp vyrų Ričardas Valužis - trečiąją. Į kelis "Mūsų žodžio" klausimus sutiko atsakyti S. Ingaunytė bei J. Buivydas. 

"M. Ž." Jums grįžimas prie šaškių, matyt, nebuvo paprastas? 

S. I. Visada galvojau ir galvoju, kad šaškėmis galiu žaisti. Gyvenimas privertė keleriems metams atsisveikinti su mėgstamu žaidimu. Slaugiau sunkiai sergančią mamą, vėliau - seserį. Dėl šios priežasties negalėjau niekur važiuoti. Tiesa, 1995 metais dalyvavau veteranų varžybose. Aktyviai nežaidžiau penkerius metus. Į sportą grįžau 1999 metais. Ne iš karto atgavau meistriškumą. Man visada varžybose pirmos dvi partijos yra sunkiausios. Kažko trūksta, nesimezga žaidimo gija. Vėliau įsibėgėju, kaip muzikantai pasakytų - pagaunu ritmą. Manyje įaugęs šaškių žaidimas, jį atgaminti nebuvo sunku. Svarbu važiuoti ir žaisti. O su praktika ateina ir rezultatai.  

"M. Ž." Ar daug į Lenkiją atvažiavo braziliškų šaškių meistrų? 

S. I. Kartu vyko vyrų bei moterų varžybos. Gyvenome viename viešbutyje. Ten valgėme ir žaidėme. Moterų varžybose dalyvavo devynios sportininkės, o vyrų - 20. Moterys viena su kita varžėsi ratų sistema, tai yra kiekviena žaidėja turėjo susitikti su visomis pasaulio čempionato dalyvėmis. Susitikimo nugalėtojas paaiškėdavo sužaidus dvi partijas. Į Lenkiją žaisti atvyko daug sportininkių bei sportininkų iš įvairių šalių: Moldovos, Rusijos, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir kitų. 

J. B. Šiais metais turėjo būti antrasis braziliškų šaškių čempionatas. Pirmasis turėjo vykti Moldovoje. Varžybos neįvyko dėl potvynio. Pasaulio čempionato rengėjai planavo paprastųjų šaškių čempionatą. Tik prieš pat varžybas buvo nuspręsta žaisti braziliškomis šaškėmis. Tai mus ir suklaidino. Dėl šios priežasties ir laiko deramai pasiruošti neturėjome. Į varžybas neatvyko žaisti du kviesti žaidėjai iš Brazilijos ir Nigerijos. Šiems žaidėjams Lenkijos valstybės pareigūnai nedavė vizų. Priežastis - šiose šalyse siaučiantis kiaulių gripas. 

"M. Ž." Kaip ten atsitiko, kad važiavote žaisti paprastosiomis (rusiškomis) šaškėmis, o reikėjo persikvalifikuoti ir rungtyniauti braziliškomis? Kokios jų žaidimo taisyklės? 

S. I. Taip, tai tiesa! Važiavau žaisti paprastosiomis šaškėmis, o teko varžytis braziliškomis. Aš tikrai nežinojau, nors per varžybas, vykusias Plungėje, buvo sakyta. Aš gi ranką prie širdies pridėjusi sakau - tikrai negirdėjau. Braziliškų šaškių lentoje yra šešiasdešimt keturi langeliai. Yra dvylika baltų ir tiek pat juodų šaškių. Nors lentoje dvidešimt keturios šaškės, bet reikia žaisti pagal šimtalangių šaškių taisykles. Pirmiausia galioja daugumos taisyklė. Turi kirsti, kur daugiau šaškių. Antra taisyklė - kertant peržengiant damos langelį ir iš karto nukirtus šaškę, dama tampa paprasta šaške. Šaškė, tapusi dama, iš karto priešininko šaškės negali kirsti - turi palaukti vieną ėjimą. Man šios žaidimo taisyklės buvo naujovė. Nors sekėsi gerai, žaidžiau bijodama. Iki šiol braziliškomis šaškėmis žaidžiau nedaug.  

"M. Ž." Nors žaidimo taisyklės buvo pasikeitusios, priešininkams lietuvių šaškininkai nebuvo lengva "dovana"? 

S. I. Kiekvienose varžybose, nesvarbu ar jos vietinės ar tarptautinės, privalai kovoti. Ką jau kalbėti apie pirmąjį Pasaulio čempionatą. Aš vienintelė tarp moterų buvau neregė. Visos kitos varžovės turėjo geresnį ar prastesnį regėjimo likutį. Atvirai kalbant, tokio gero rezultato nesitikėjau. Varžybų organizatoriai žaidėjams, žaidžiantiems baltosiomis šaškėmis, taikė pirmojo privalomojo ėjimo siurprizą. Prieš varžybas reikėjo eiti prie teisėjų stalelio ir ištraukti pirmą ėjimą. O tai - dar vienas papildomas rūpestis, nes negali žaisti savo mėgstamos partijos pradžios. Su šiuo netikėtumu susidorojau. Vieną partiją sužaidžiau lygiosiomis, o kitas laimėjau. Surinkau iš šešiolikos galimų trylika taškų. Deja, analogišką rezultatą pasiekė dar viena sportininkė iš Lenkijos. Dėl pirmos vietos reikėjo vėl žaisti. Vienai partijai sužaisti varžybų organizatoriai skyrė labai mažai laiko - tik vieną valandą. Vadinasi, partijos trukmė - dvi valandos ir nesvarbu, kiek ėjimų padaryta. Per dvi valandas nespėjus sužaisti partijos pralaimėjimas įskaitomas tai žaidėjai, kurios pirmos nukrenta laikrodžio vėliavėlė. Man žaidžiant laiko reikia daugiau. Lenkė matė lentą, o aš privalėjau šaškes čiupinėti. Dėl to sugaišau daug laiko, todėl teko pripažinti varžovės Magdos Pavlovskos pranašumą. Pasitenkinau antrąją vieta. Tiesa, taupydama laiką partijos eigos neužsirašinėjau. Tai darė varžovės. Kartais po partijos teisėjui sudiktuodavau visą žaidimo eigą. 

"M. Ž." Na, o kaip sekėsi Irenai Skėrutei ir kitiems žaidėjams? 

S. I. Irena startavo ne taip sėkmingai. Ji oficialiai užėmė šeštą vietą. Nors su žaidėja, užėmusia penktą vietą, surinko vienodai taškų. Matyt, varžovei varžybų organizatoriai penktą vietą skyrė todėl, kad ji buvo lenkė. Irena į pirmąjį neregių ir silpnaregių braziliškų šaškių čempionatą važiavo savo lėšomis.  

J. B. Vyrai vieni su kitais rungėsi pagal šveicarišką sistemą. Vyko devyni turai. Varžovai žaidė po dvi partijas baltomis ir juodomis šaškėmis. Geriausiai žaisti sekėsi R. Valužiui. Jis iškovojo garbingą trečią vietą. Realiai Ričardas galėjo kovoti ir dėl geresnės vietos. Jam koją pakišo varžovas iš Ukrainos. Šaškininkų terminais kalbant, Lietuvos šaškininkas pralošė "lygioje vietoje". R. Valužis surinko keturiolika taškų iš aštuoniolikos galimų. E. Marčiulynas liko dešimtas. Jis surinko devynis taškus. O aš likau vienuoliktas, nors surinkau tiek pat taškų. Žinoma, žaisti galėjome geriau. Įvardinsiu tik kelias priežastis: nepakankama koncentracija, susikaupimo stoka bei trumpas treniruočių ciklas.  

"M. Ž." Koks Pasaulio čempionato dalyvių lygis? 

S. I. Moterų lygis nėra itin geras. Iš devynių žaidėjų tik keturios buvo stipresnės. Penkta šešta - vidutiniokės, o kitos dalyvės tikrai silpnos. Žaidėjų pajėgumas nevienodas. Atmenu Tarybų Sąjungos reginčiųjų šaškių čempionatus. Ten paskutinę varžybų dieną į pirmą vietą pretenduodavo dešimt žaidėjų, o iš viso žaisdavo keturiolika. Vadinasi, dalyvių meistriškumas buvo apylygis. Kai laimėjau TSRS čempionės titulą, iš trylikos partijų laimėjau keturias ir užsitikrinau auksą.  

"M. Ž." O koks mūsų šaškininkų meistriškumas? 

S. I. Tikrai neblogas. Paskutiniais metais šalies varžybose smagu žaisti. Atsirado nemažai pajėgių šaškininkų. Ypač stebina žemaičiai bei šiauliečiai. Galiu pasakyti - dabartiniai šaškininkai stipresni už tuos, kurie žaidė prieš dvidešimt trisdešimt metų. 

"M. Ž." Ar populiarios braziliškos šaškės Lietuvoje? 

J. B. Iki šiol braziliškos šaškės mūsų šalyje nebuvo populiarios. Kiekvienais metais pasaulyje braziliškos šaškės populiarėja. Jos pamažu nukonkuruoja paprastąsias, todėl kitais metais bus daugiau braziliškų šaškių varžybų. Štai šiemet komandinių šaškių varžybose yra privaloma viena braziliškų šaškių lenta. Kalbant apie šimtalanges ir paprastąsias šaškes, reikėtų pasidžiaugti žaidėjų meistriškumu. Mūsų sąjungos sporto klubuose šis žaidimas ypač populiarus. Jeigu anksčiau LASF rengiamuose komandinėse šaškių varžybose pirmaudavo Vilnius su Kaunu, tai dabar situacija pasikeitė. Dėl pirmų vietų varžosi Klaipėdos ir Šiaulių šaškininkai. Treti būna kauniečiai. Gaila, kad panevėžiečiai užleido savo pozicijas. Aišku, kad jų klube didžiausias dėmesys - lengvajai atletikai. Gaila - mūsų mokyklose šaškių mokymas sušlubavo.  

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]