PORTRETAS

 

AKLIEJI - MANO MOKYTOJAI


L.Stasiulienė su jaunąja JulyteKai man buvo devyniolika, kai ne tik upės, bet ir jūros atrodė vienu mostu perplaukiamos, įsidarbinau Kauno aklųjų įmonėje. Norėjau būti matoma, suktis įvykių centre, keisti netobulą pasaulį ir žmones. Galvotrūkčiais puoliau į visuomeninę veiklą, bet to buvo maža: po darbų - laiko marios, bendrabučio kambaryje jaučiausi tarsi kalėjime. Išaugusiai tarp Dzūkijos kalnelių ir miškų, stiklo skaidrumo ežerų, mieste trūko erdvės ir oro. 

Tokią besiblaškančią, beieškančią mane atrado kanklių ansamblio vadovė Liongina Stasiulienė. Kukliai apsirengusi, santūri, nedidukė jauna moteris pribloškė atkaklumu ir reiklumu. Užsispyrė iš manęs ir sesers muzikantes padaryti. Štai tada ir pradėjau suvokti, kiek prakaito reikia išlieti ne tik norint jūras marias perplaukti... Pirštai tarsi mediniai klydinėja tarp kanklių stygų, kojos virpa, ant ausų bene meška bus leteną uždėjusi - neskiriu do nuo sol. Tik dėl mokytojos Lionginos parodytos kantrybės ir užsispyrimo po pusmečio jau grojau pirmajame koncerte šalia tokių senbuvių kaip Onutė Burkauskienė, Joana Pilipavičiūtė, Julija Tylenytė. Labai mylėjome ir gerbėme savo vadovę ir be galo nusiminėme, kai ji persikėlė gyventi ir dirbti į Vilnių. Su Lionginos Stasiulienės išėjimu baigėsi ir mano, kanklininkės, karjera. 

Prabėgus ne vienam dešimtmečiui Liongina vėl grįžo į savo gimtąjį Kauną ir į kanklių ansamblį, kuriam šiandien vadovauja Romualda Montvilienė. 

Seniai kirbėjo mintis pašnekinti šią įdomią, neramios sielos moterį, Kauno ir Vilniaus kanklių ansamblių įkūrėją, visą gyvenimą esančią šalia mūsų. Pakalbėti apie jaunystės idealus ir gyvenimo realybę. Apie šventes ir kasdienybę, kitus mielus ar nelabai mielus dalykus. 

Gražina Siderevičienė: "Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo liaudiška muzika? Gal šeimoje buvo muzikantų, iš kurių paveldėjote šį pomėgį? O gal tai vaikystės svajonė - pasipuošti tautiniais drabužiais ir kaip senovės vaidilutei virpinti kanklių stygas? 

Liongina Stasiulienė. Nebuvo šeimoje muzikantų. Kiek prisimenu tuos sunkius našlaitės metus, nuo penkerių metų su močiute, aukštaite nuo Kavarsko, dainuodavom. Kankles pamačiau ir pažinau, kai mokiausi J. Gruodžio muzikos mokykloje. Baigiau mokslus neturėdama jokio savo muzikos instrumento. 

Svajonė - būsiu mokytoja - švystelėjo mokykliniais metais ir nepaliko. Baigusi muzikos mokyklą, norėjau stoti į Pedagoginį institutą. Negavau leidimo į stacionarą. Tuo laiku buvo toks reikalavimas. Tik vėliau sužinojau, kodėl. Esu politinės kalinės vaikas. Pedagoginį institutą baigiau mokydamasi neakivaizdžiai, dirbdama, rūpindamasi šeima, Stasio, Aidos, Jūratės mokslais. 

Vaidilutė - mano slapyvardis, kai jaunystėj rašiau eilėraščius, dienoraštį, slaptus laiškus. 

G. S. Kas paskatino pasirinkti darbą būtent aklųjų mokykloje, o vėliau - ir įmonėje? Ar nesusižavėjote plačiai pasklidusia legenda, kad kiekvienas aklasis - puikus muzikantas? Buvote pirmoji ir paskutinė mano kanklių mokytoja. Jums rūpėjo ne vien geras grojimas ar susigrojimas, neužmiršdavote pasiteirauti, kaip sekasi kasdienis gyvenimas, ar nereikia pagalbos. Iš kokių šaltinių sėmėtės stiprybės ir nuovokumo, kad privalai daryti taip, o ne kitaip? 

L. S. Į Kauno aklųjų mokyklą mane atvedė mano kanklių specialybės dėstytojas Justinas Strimaitis. Jis užleido savo darbo vietą šioje mokykloje savo mokinei, baigusiai tik tris kursus. Žinojo, kad man reikia užsidirbti pinigų pragyvenimui. Ačiū, begalinės kantrybės ir gerumo mokytojau. Ačiū, kad žinojai sunkumus ir paruošei kelią įsidarbinti. Tai didžiausias stiprybės šaltinis visam gyvenimui. Tą įvertinau daug vėliau - ne aštuonioliktais savo gyvenimo metais. Tada niekas į jokį darbą nepriėmė politinių kalinių, tremtinių vaikų. Po dešimties metų kalėjimų ir tremties grįžo iš Sibiro mama. 

Ačiū aklųjų mokyklos direktoriui Antanui Baltramiejūnui, tuometiniam mokyklos muzikos mokytojui Antanui Adomaičiui, Antanui Jonynui, Valentinui Toločkai, kad galėjau dirbti ne tik kanklių ansamblio vadove, bet ir mokytoja, bibliotekos vedėja, leidykloje redaktore. 

Nebuvo man aklieji legenda. Justinas Strimaitis atsivesdavo į aklųjų mokyklą vyresnio kurso kanklininkę Renatą Poškaitę ir mane. Mes grodavom mokyklos mergaičių ansamblyje. Važiavom į Estiją. Dalyvavom Pabaltijo respublikų aklųjų meno saviveiklos olimpiados koncerte. Tada susipažinau su taip pat tremties į Sibirą išvengusia Vida Bieliauskaite (Giedriene). Draugavome su Vida iki jos mirties. Gyvendamas su manimi Stasys Stasiulis dešimt metų mokėsi muzikos. Aklajam akordeonininkui tai sunkus ir didelis darbas - ne legenda. Stasys buvo ne tik gabus muzikantas, bet ir darbštus, stiprios valios žmogus. 

G. S. Bedravimas su neregiais ir silpnaregiais: koks buvo Jūsų požiūris į juos, kai dar nebuvote toje specifinėje erdvėje ir po to, kai gerai pažinote? 

L. S. Mylėjau žmones, su kuriais gyvenau, dirbau. Jie man buvo geri gyvenimo mokytojai. Daug metų (turbūt, kol tęsėsi naivi jaunystė, kol nenukirpo skrydžiui išaugintų sparnų) tvirtai tikėjau, kad didelė laimė būti kito žmogaus akimis, dešiniąja ar kairiąja ranka.  

Labai dažnai stebėdavausi: "Aklas, be rankos, o kokius darbus atlieka!" "Be plaštakos pirštų - meistriškai groja!" Didžiuodavausi, kad jį pažįstu. Niekada nebuvo naivaus gailesčio ar gėdos, kad aš su aklaisiais. Būtent, g y v e n i m a s s u a k l a i s i a i s mane užgrūdino. Ačiū jums visiems, visiems. Išmokau nedejuoti, neverkšlenti, nesiskųsti, nepalūžti. 

Dievas man davė tiek daug. Viską turiu. Todėl ir atiduoti privalau daug daugiau. Patikėkite, tikrai tai - ne filosofija. 

G. S. Jūsų mokinės - ar dažnai jas prisimenate, gal bendraujate? Ar kada kilo mintis suskaičiuoti, kiek jų išmokėte pajusti kanklių muzikos grožį? 

L. S. Prisimenu. Neskaičiuoju. Bendrauju. Tai mano seserys. Kai kurios buvo už mane vyresnės. Atsiprašau visų, jeigu buvau jums negailestingai reikli. Tada jau žinojau ir šiandien tikiu, kad net ir be regėjimo galite daryti šuolį į kitą oktavą (tą padarydavo Stasė Puriuškytė), groti akordais, ne tik tercijomis ar po vieną stygą. Muzikos grožį pajuntame ir galime tai nors šiek tiek parodyti kitiems tiktai tada, jeigu nuolat daug, daug grojame. 

G. S. Darbas garso įrašų studijoje - labai atsakingai, tiesiog preciziškai tai darėte, nepraleisdavote nė vieno svarbesnio įvykio, netgi detalės. 

L. S. Už tą, ką čia mini, ponia Gražina, turiu būti vėl dėkinga savo mokytojams Antanui Jonynui, Antanui Adomaičiui, Valentinui Toločkai, Juozui Karlikauskui ir tiems, kurie tuo laiku galėjo ir stengėsi "užkasti" reikšmingą detalę, įvykį...  

Darbo krūvis tada buvo "o lia-lia!" - pasakytų dabartinis garso įrašų darbuotojas. Sudarinėjau darbo planus, ruošdavau medžiagų sunaudojimo, nurašymo aktus, rinkau labai įvairią medžiagą aklųjų istorijai, ruošiau muzikines antologijas, radijo laidas, kompozicijas apie žymius Lietuvos akluosius, rinkau prisiminimus, dariau naujus muzikinius įrašus, juos tvarkiau, aprašinėjau. Autorė, redaktorė, garso įrašų operatorė, režisierė, žurnalistė, diktorė ... viename. Juozas Karlikauskas buvo doras, protingas žmogus. Jis įvertino mano darbus, jų reikšmę ir 1990 m. buvo paskirta tiflologinė premija. 

Dabar aklųjų bibliotekos tiflotyros skyriuje turėtų būti tikrai daug mano padarytų magnetofoninių įrašų. Kiek žinau, jie ne visi įvardinti kaip mano darbai. Jau daug metų tai tik medžiaga, kurią perrašius į kompaktus, gali užrašyti, kad tai tavo padarytas įrašas ir gausi už tai ne pinigėlius, kaip aš gaudavau atlyginimą, o pinigus. Na, ačiū Dievui, naudodamiesi mano padarytais, sukauptais įrašais daug žmonių turi darbo, tampa kūrybiniais darbuotojais. 

G. S. Pakalbėkime apie asmeniškesnius dalykus. Meilė jūsų gyvenime? 

L. S. Meilė... ji arba yra, arba jos nėra... ir turbūt tiek amžina, kaip mūsų žemė - pagrindas, kaip gyvenimas čia ir dabar. 

G. S. Kaip gyvenate šiandien? Apie ką svajojate? Kaip užpildote tą tuštumą, kuri turbūt atsivėrė palikus mėgstamą darbą? 

L. S. Laiminga. Dalinuosi džiaugsmais ir viskuo, ką turiu, ką tik sugebu su tais, su kuriais gyvenu, artimiau susitinku, naujai susipažįstu. 

Didelių svajonių neturiu. O mažosios - stebuklingai pildosi. Tikrai pasikeitė Visatos, Kosmoso greičiai. Gera, kad tų mažų stebuklų sulaukiu daug greičiau, negu tikiuosi. Pavyzdžiui, gaunu iš toli visiškai netikėtą žinutę: "... Tikėk savimi..." Ji, taip laiku atsiųsta, taip sustiprino, kad vėl ne vienus metus vaikščiosiu laiminga. Ačiū tau, Juozai. 

Nesu tokia ribota, kad išėjusi iš darbo pajusčiau savo gyvenime tuštumą. Iš manęs niekas visko neatėmė. Dabar turiu daug daugiau galimybių ir laisvės įgyvendinti savo sumanymus ir siekius. Jie nėra net man tokie reikšmingi, kad apie juos daug pasakočiau, bet kad tai gyvenimo variklis - tikra tiesa. 

Daug džiaugsmo suteikia vaikų auklės darbas. Vis dar su meile ir pedagogiška ugnele auginu, auklėju vaikus. Uždirbti pinigėliai džiaugsmingai priglunda prie mažos pensijos. 

Dainavimas, koncertai su karininkų ramovės choru "Indraja", giedojimas bažnytiniame chore "Cantate", koncertai su kanklėmis mokyklose, vaikų darželiuose, studentų projektuose, Kauno miesto gatvės šventėse - tai gėrio, dvasios gyvi šaltiniai. Stebuklingai atgaivina, pripildo tokios neišpasakytos meilės viskam. Man tai - Dievo paglostymas. 

G. S. Dėkoju už pokalbį. Ne paslaptis - švenčiate jubiliejų. Linkėjimai: tegul šventė tęsiasi ilgai - tiek, kiek norės širdis. Tegul šventiniai palinkėjimai pildosi. Bent po vieną kasdien. Tegul gera nuotaika neapleidžia ir niūrią dieną. Tegul visa, ko jūs trokštate, virsta tuo, ką turite. 

 

Gražina SIDEREVIČIENĖ 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]