JUBILIEJAI

Irena BARADINSKIENĖ

SAULĖS SOSTE


Adolfas VenckevičiusKažkada įstrigo filosofo A. Šopenhauerio frazė: "Pirmieji keturiasdešimt mūsų gyvenimo metų kuria tekstą, o kiti trisdešimt - jo komentarą." Su Adolfu Venckevičiumi, ilgamečiu "Mūsų žodžio" vyriausiuoju redaktoriumi, kuriam šių metų rugsėjo 30 d. būtų sukakę 80 metų, man teko bendrauti tada, kai labai daug jo gyvenimo pergamento jau buvo išvyniota, kai buvo atėjęs to gyvenimo - ne tik savo - komentarų laikas, kai į viską aplink buvo žvelgiama iš išmintingo atstumo gerai žinant: yra ir nenuginčijama laiko tėkmės galia, ir netgi begalinio kosmoso slapti ir žmogui, ko gero, niekada neatsiskleisiantys dėsniai. 

Atsimenu, kaip nustebau, kai kartą dėl didmiesčio kamščių pavėlavusi į darbą, užuot išgirdusi susierzinimo gaidelę redaktoriaus balse, buvau maloniai pasveikinta su saulėta rudens diena. Tada ir pagalvojau: "Dievaži, šis žmogus sėdi saulės soste." Jokio nekantrumo, jokio dirglumo - vien ramybė oriame veide. Sėdi, džiaugiasi sklindančia per langą šviesa, mąsto, išgyvena tai, kas tą akimirką sielai teikia atgaivą, neįsileidžia to, kas taptų purvu. Visus tuos metus, kuriuos dirbau su A. Venckevičiumi, regiu kaip švarų šviesos pluoštą, nes visada, kai tikėdavausi konflikto, atsukto "srutų kranelio", nutikdavo priešingai - būdavau išvedama į ką tik iškritusio sniego laukymę. To nenupirksi nei dideliu atlyginimu, nei "auksine" tarnyba. Lobius nešiojasi žmonės, įstaigos stalai gali būti seni ir apšepę, bet, jei ant jų rytais gali rasti aukso, - tai puiki vieta dirbti.  

A. Venckevičius skaitė tikrai daug. Pamenu, kartą kalbėjomės apie tris knygas: N. Flobenijaus "Laturo katalogą", G. G. Markeso "Meilę choleros metu" ir J. Saramago "Rikardo Riješo metus". Ypač puikios dvi paskutinės - apie jas tada daugiausia redaktorius ir kalbėjo. Jos ir man paliko didelį įspūdį, o kadangi Markeso romanas dar ir ekranizuotas, tai pasižiūrėjau ir pagal jį pastatytą filmą. Galėdavau drąsiai pasikliauti redaktoriaus literatūriniu skoniu. Banalių, anot filosofo A. Šliogerio, "barbarams" parašytų karamelinių romaniūkščių šis žmogus tikrai neskaitė. Kita vertus, domėjosi literatūros naujienomis, nemąstė, kad "jau per senas visa tai suprasti". Kartą diskutavome apie itin modernia forma rašančius, "nelengvai virškinamus" autorius - finalas toks: A. Venckevičius jau buvo tą romaną (gaila, nepamenu autoriaus) skaitęs, o aš tik ruošiausi jį pirkti. Jokios abejonės, kad gera literatūra buvo tapusi A. Venckevičiaus gyvenimo būdo dalimi: kai jis kalbėdavo apie mėgstamus rašytojus (atsimenu, sako: "Markesą perskaičiau jau visą"), išsamiai komentuodavo stilių, siužetą, ieškodavo sąsajų tarp to paties autoriaus pirmo ir paskutinio romano, lygindavo su kitais rašytojais, jausdavausi "įsikūrusi" puikaus literatūrologo pašonėje. Netrūko redaktoriui nusimanymo nei apie pasaulio, nei apie lietuvių literatūrą. Neretai pakalbėdavo ir apie verstos knygos redagavimą. 

Kai pasmalsaudavau, ką redaktorius rašo pats, atsakymas kartais būdavo toks: "Šiandien parašiau dvi novelytes. Atsirinksiu vėliau - gal vieną paliksiu." Ne vienus metus stebėdama redaktoriaus veidą, nuotaiką, galėdavau beveik neklysdama nuspėti, ar jis buvo rytą rašęs novelytes, ar ne. Jei į kabinetą įeidavo gerai nusiteikęs, gręžiamu į saulę veidu, - rašė, jei šešėliuotais skruostais - kankino sąnariai, nemiga. Beje, apie ligas Venckevičius leisdavo kitiems tik spėlioti - pats nesiskųsdavo, kamantinėjamas atsakydavo: "Ai, trupa, skylinėja nuo senatvės kevalas - kas čia įdomaus?" Nemėgo dejuotojų ir, jei perfrazuočiau viename žurnale matytą straipsnio pavadinimą, norėdavo, kad jam nebūtų užduodami "bobiški klausimai." Tokių klausimų visą mūsų bendravimo laiką ir neužduodavau - tiesiog vengiau ant darbo stalo rytą sušvintantį auksą paversti pelenais.  

Pamenu vieną mudviejų - greičiau mano išprovokuotą pokalbį - apie tai, ar verta rašyti. Redaktorius paklausė, ar aš kada nors ką nors rašiau, o po to atsakė: "Verta pradėti net šešiasdešimties. Jau vien todėl, kad toks gyvenimo būdas jus padarys ir išmintingesnę, ir kilnesnę. Pagaliau tai įdomu."  

Apskritai būtų sunku tiksliai išvardyti visa, kas tapdavo mūsų pokalbių objektu: kartais talentas, kartais žmogaus lemtis ar charakterio ypatumai. Temų būta įvairių. Ištekėjusios iš kasdienių scenelių, tos kalbos tikrai išplaukdavo į gilesnius vandenis. Didžiausią įspūdį man padarydavo Venckevičiaus sugebėjimas komentuojamus savo - ir ne tik savo - gyvenimo faktus pamatyti ne tik kasdienėje, bet ir egzistencinėje erdvėje. Matydavau, kaip paprasta mintis, lyg ant gatvės grindinio varganus trupinius rankiojęs paukštis, pamažu atsiplėšia nuo dulkių, kyla vis aukščiau, pasiekia saulę. Tai buvo senatvės, brandžios ir išmintingos, tobulos pamokos. 

Redaktorius turėjo puikią atmintį. Jo prote, lyg lobius saugančiame povandeniniame laive, vienas po kito, esant reikalui, imdavo šviestis faktai, įvykiai. Esu liudininkė, kaip ne vieno atsiųsto straipsnio įtartiną datą, pavadinimą ar kitokį faktą patikslindavo būtent Venckevičius. Visada jaučiau, kad redaktorius neatidalomas nuo "Mūsų žodžio", o "Mūsų žodis" - nuo jo. Tas "vienas kūnas" darė įspūdį, tai buvo jaučiama netgi taisant kokio straipsnio kalbą: "Atsiverskit žodyną, patikrinam tą žodį dar kartą - mūsų žurnalas turi būti švarus." Beje, turint omenyje amžių, ne kartą esu stebėjusis, kaip kantriai redaktorius išklausydavo visų skaitomų straipsnių, kaip puikiai juos įsimindavo, kaip operatyviai padarydavo tai, ko būdavo imamasi (pavyzdžiui, straipsnio trumpinimas). Niekada neatrodė, kad eini klampia pelke, - kartais bendraujant su senais ir vangiais žmonėmis toks įspūdis - visada jautei budrią mintį, veiklumą. Galbūt taip atrodė todėl, kad tas protas iki pat senatvės buvo lyg nuolat įkraunamas akumuliatorius. Tuštuma Venckevičių baugino. Bet kokia.  

Ir dar. Turėjo redaktorius dar kelis itin patrauklius bruožus. Visų pirma tai noras eiti pirmyn, neatsilikti nuo pažangos. Tai liudijo ne vienas faktas: noras išmokti dirbti kompiuteriu, buto remontas, kuris jam, senam žmogui, nebuvo jokia našta ar nepatogumas, dar vienos knygos rašymas. Rodės, gyvenimas vedasi Venckevičių be galo lengvai - nėra jokio priešinimosi pažinti, atrasti, patirti, išmokti. Kitas bruožas - viena taiklia fraze nukreipti žmogų teisingiausiu keliu. Kartą, išgirdęs telefonu sakomą "moralą" sūnui, man teištarė: "Jei augančią gėlę grūsite atgal į vazoną, ji išaugs kreiva." To užteko. Kad trečias mano vaikas, jau studentas, "nekreivas", esu dėkinga Venckevičiui - už vieną vienintelę laiku pasakytą frazę. 

O pabaigoje - ne be atodūsio! - apibendrindama pasakyčiau tiek: tikrai pasiseka, jei gali bendrauti su žmogumi, kuriam atėjęs "komentarų" laikas, kuris ramiai sėdi saulės soste išminčiaus veidu - orus, toli nuo vienadienių dulkių ir purvo. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]