IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

KELIONIŲ MAGIJA


Iš alpinistų ir kitų "prisiekusių" keliautojų ne kartą girdėjome: "Kalnai traukia, vilioja, turi nenusakomos galios". Man kalnai neatsietini nuo ankstyvos vaikystės prisiminimų. Senelis, puikus pasakotojas, mums su sesute Onute sekdavo pasakas ne tik apie devyngalvius slibinus, piktų kėslų turinčias raganas, bet ir apie aukščiausius kalnus, srauniausias upes, kurias privalėdavo įveikti narsūs jaunikaičiai. "Didvyriai tie jauni berneliai, galintys perkopti dangų siekiančius kalnus," - galvojau ir negalėjau atsidžiaugti jų ištverme ir valia. 

Vėliau teko grožėtis įspūdingais Kaukazo kalnais, kažkada bandžiau įkopti į Goverlos viršukalnę Karpatuose. Bet tada pažvelgti į žemę iš paukščio skrydžio taip ir neteko. Tokia galimybė atsirado šiais metais, kai gera mano bičiulė Lilija Micelienė ir aš nutarėme aplankyti Austriją. Kelionė autobusu šiek tiek įkyri, taip ir norisi kuo greičiau pravažiuoti Lenkiją ir artėti prie kalnų. Viduje nerimas, ar mano jėgoms tokia kelionė: regėjimas prastesnis už prastą, bijau aukščio. Keliaujame - daugelis snūduriuoja, kiti žvalgosi pro langą. Tik staiga pasigirsta gaidžio giedojimas. Puikų humoro jausmą turintis mūsų kelionės gidas Dalius Klusevičius, dzūkelis iš Alytaus, paleido įrašą ir visus pažadino bei pralinksmino. Susipažįstame, kompanija puiki: turistų amžius nuo 12 iki 67 metų. Keliauja šeimomis ir ne pirmą kartą. 

Pagaliau Čekija - neaukštų kalnų ir aukštumų kraštas, sudarytas iš dviejų regionų: Bohemijos - vakaruose, Moravijos - rytuose. Nustembu, kai gidas parodo vietą, kur vyko garsusis Austerlico mūšis. Nusiviliu savo istorijos žiniomis. 

Pernakvojus Brno mieste - Austrija jau ranka pasiekiama. Iki muzikos miesto Zalcburgo - tik 450 km. Zalcburgas - Mocarto gimtinė. Seniai svajojau pastovėti ant didžiojo kompozitoriaus gimtojo namo slenkščio. Kuklus muziejus - rankraščiai, natos, portretai, buities apyvokos daiktai. Gera kelionės pradžia. Vėliau - spalvingi Mirabelės sodai, didinga Zalcburgo katedra, erdvi Rezidencijos aikštė. 

Miesto panorama su kalnais horizonteDidžiausias tos dienos išbandymas - kopimas į Zalcburgo pilį, iš kurios atsiveria miesto panorama. Ne kilniems tikslams statyta pilis - kaliniams. Vėliau ji keitė paskirtį, tapo gynybine. Be galo erdvi, bet neišraiškinga. Stovi nerestauruojama, turbūt laukiama, kada pati sunyks, sugrius, nusineš nešlovingą praeitį. O mes uždusę, suplukę juokaujame, kad tai tik treniruotė prieš būsimas išvykas į kalnus. 

Ir vėl į kelią - į Alpių kalnų ir Dunojaus šalį. Mano bičiulė sako, kad kalnų didybė jai spaudžia ašarą. Pasiekiame vieną seniausių gyvenviečių. Pinzgau rajone - Zell am See miestelį. Fantastiško grožio kalnų apsuptyje įsikūręs kurortinis miestelis, kurį kasmet aplanko apie 1 mln. turistų. Apsigyvenome privačiame namelyje. Svetinga šeimininkė, jauki aplinka. Nuovargio kaip nebūta. Stebimės spalvingais nameliais, apsuptais žydinčių gėlių, kiemeliuose puikuojasi įvairūs žaislai: nykštukai, paukščiai. Žinau, kad tai kičas, bet jaučiuosi tarsi stebuklingoje pasakoje. 

Kitą dieną keliaujame į Lichtenšteino tarpeklį, kurį 1875 metais atrado kunigaikštis Johanas II von Lichtenšteinas. Tarpeklis - apie 4 km ilgio, įrengta trasa veda į 60 m ilgio tunelį. Svaiginančios, vertikaliai iškilusios sienos ir tarp jų plytinčios bedugnės daubos - reginys sunkiai nusakomas žodžiais. Po 30 minučių prieiname tarpeklio pabaigoje šniokščiantį įspūdingą krioklį. 

Staigmena po staigmenos. Sėdame į autubusą ir riedame į kalnų kurortą Kapruną. Keltuvu keliamės į Kapruno kalnų centro Kitzsteinhorno viršūnę. Pakylame į 3000 m aukštį. Žvarbokas vėjas, kaitri saulė, aplinkui plauko debesys. Jaunimas kopia į 3203 m aukščio viršūnę, aplinkui sniegas, nuo kalno leidžiasi slidininkai. Abejingų nelieka, visi grožisi nesibaigiančia kalnų pasaka. Papietaujame kalnų kavinėje ir vėl į keltuvą. Pažvelgus pro langą, truputį tirta kojos ir norisi užsimerkti - regis, tuoj tuoj nukrisi. Į skirtingą aukštį kelia vis kitas keltuvas, tad mes būname trijuose. Nusileidusi pajuntu - ausys tarsi vata užkimštos, sunkiai begirdžiu Lilijos balsą. Po 15-20 minučių viskas vėl gerai. 

Aplankėme ir vieną didžiausių Europoje Krimmlerio krioklį, krentantį iš 380 m aukščio. Jo didingumu ir galybe grožėjomės iš 1080 m aukščio "Hanke" aikštelės. Po kalnų kaitros buvo gera atsigaivinti vėsa, pajusti milžinišką vandens purslų jėgą. 

Su niekuo nesulyginamas jausmas kylant Glosgloknerio Alpių keliu. Šiai išvykai buvo skirta beveik visa diena, tad sėmėmės stiprybės iš kalnų, sunkiai nugalėdami pagarbų baimės jausmą. Kvapą gniaužiantys reginiai, išskirtinė gamta, ilgas ir gražus serpantininis kelias: žvelgi pro vieną langą - aukšti kalnai, pro kitą - status šlaitas ir besiganančios Alpėse karvutės (ir kaip jos ten užkopė?). Vadovas pajuokavo, kad šių karvių priekinės kojos trumpesnės. Kažkuri iš moterų patikėjo. Turėjome daug gardaus juoko. Neišlipdami iš autobuso pasiekėme 2400 m aukštį, vėliau kilome iki Edelweisspitze (2571 m) aukščiausio taško. Mes su grupe atsargesniųjų pasukome ne tiesioginiu, o aplinkiniu keliu, kur mus pasivydavo ir pralenkdavo lengvieji automobiliai. Atsivėrė nuostabi kalnų panorama, snieguotos viršūnės. Drąsesni pėsčiomis leidosi į Pasterze ledyną, kurį galima pasiekti ir funikulieriumi. Turistus žavėjo ne tik gamta, bet ir kalnuose urvus išsikasę švilpikai, kurie meiliai leidosi maitinami iš rankų, o po to mikliai sprukdavo nuo smalsių akių. 

Keisčiausia, kad po dienos, kupinos įspūdžių, jautėmės žvalūs, užteko ir noro, ir jėgų dar keletą valandų klaidžioti Zell am See miestelio gatvėmis, stebėti kalnuose besileidžiančią saulę ar rūke skendinčias kalnų viršūnes. Gaila buvo atsisveikinti su šiomis kalnų grožiu kerinčiomis apylinkėmis, bet mūsų laukė dar viena įspūdinga kelionė į aukštai kalnuose pastatytą didingą Hohenverfeno pilį. Pakilome funikulieriumi, audiogido padedami (įgarsinimas rusų kalba), susipažinome su pilies istorija, klaidžiojome jos labirintais. Pasitaikė puiki proga pilies kieme stebėti paukščių pasirodymą. Mano regėjimo neužteko džiaugtis aukštyn žemyn kylančiais ir besileidžiančiais sakalais ar ereliais, bet sulaukiau netikėto atpildo. Šalia suolelio, ant kurio buvome patogiai įsitaisę, metro atstumu ant kelmo nutūpė pelėda, kurią niekieno netrukdoma galėjau stebėti, kol šiai nusibodo mano dėmesys. 

Austrijos sostinė Viena nebuvo įtraukta į mūsų kelionės maršrutą, tačiau šaunusis gidas Dalius pateikė malonią staigmeną. Kelioms valandoms užsukome į šį turistų mėgstamą miestą: stabtelėjome prie Šv. Stepono katedros, Mocarto paminklo, Vienos operos rūmų. Atradome Vienos panašumą su Klaipėda: regis, keliavome krantine kelto į Smiltynę link. Greitai susivokėme, kad čia vokiečių architektūros įtaka. 

Pasukome į Lietuvą, bet kalnų ilgesys persekios, norėsis sugrįžti į Alpes, grožėtis nuostabia gamta, pajusti kalnų stiprybę. Nesakau, kad buvo labai lengva, žinau, kad be patikimos draugės pagalbos nebūčiau ryžusis ten keliauti, bet nesvarstydama pakartočiau tai dar ir dar kartą. 

Kiekvienam linkėčiau patirti tą kelionių magijos jaudulį ir pasisemti stiprybės visam darbo sezonui. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]