KONKURSINIS RAŠINYS

Tadas MATUSEVIČIUS

NĖ ŽINGSNIO BE BRAILIO RAŠTO


Tekstas spausdinamas brailio mašinėleVaikystė, pirmoji pažintis  

Nuo tos dienos, kai aš pirmą kartą atmerkiau akis, kai įsikibęs į sudiržusią tėvo ranką žengiau pirmuosius neryžtingus žingsnius, mane lydi slaptinga šešėlių draugija. Jie manęs nebaugina, jie kaip ištikimi šunys seka man iš paskos. Jie tupi po stalu, tyliai laukia manęs kambario kertėse, lyg sargybiniai budi už durų...  

Tad aš, mažutis, smalsus berniukas, visais savo dar neišlavintais pojūčiais besiveržiantis pažinti pasaulį, nesupratau, kad esu beveik aklas. Tas supratimas atėjo vėliau, be skausmo, be nusivylimo... Mūsų šeimoje tai nebuvo naujiena - mano motina ir vyresnis brolis taip pat yra silpnaregiai.  

Buvau gal trejų ar ketverių metų berniukas, kai pirmą kartą pamačiau savo motiną, rašančią brailio rašto mašinėle. Ir man tas mažas keistas pianinas, skleidžiantis tokią neįprastą muziką, padarė didelį įspūdį. Ėmiau jį smalsiai tyrinėti. Mėginau spausti klavišus, stebėjausi, kad jis juda ir ant popieriaus palieka mažus taškelius. Motina man paaiškino, kad tai ne pianinas, kad tai aklųjų rašomoji mašinėlė, o tie taškeliai yra jų raštas. Ir kai aš paūgėsiu, važiuosiu į aklųjų mokyklą, kur turėsiu tokią mašinėlę, išmoksiu rašyti, skaityti ir daug kitų dalykų.  

Nuo to laiko svajojau tik kuo greičiau užaugti ir išmokti brailio raštą. Dažnai paimdavau didžiulę sunkią brailio knygą, iš kurios vakarais mama skaitydavo man pasakas, pasidėdavau ją ant kelių, atsiversdavau, pirštais braukdavau per taškeliais išmargintus lapus ir su rimta skaitančiojo mina pasakodavau vaikiškos vaizduotės padiktuotas istorijas. Taip brailio raštas atėjo į mano gyvenimą.  

 

Aklųjų mokykla, skaitymo aistra  

Pagaliau atėjo ta ilgai laukta rugsėjo pirmoji, kai aš atvykau į Kauno aklųjų ir silpnaregių mokyklą, kuri kitados buvo Lietuvos aklųjų švietimo lopšys ir kurios suole prieš mane sėdėjo mano motina ir vyresnysis brolis. Pirmosiomis dienomis mane kankino stiprus namų ilgesys, bet netrukus apsipratau ir ėmiau stropiai mokytis brailio rašto paslapčių. Raidė sekė raidę, dėliojosi į žodžius, žodžiai - į sakinius, o tie sakiniai pavirto stebuklinga pasaka. Pirmąja pasaka, perskaityta mažais vaiko piršteliais. Mano džiaugsmui nebuvo galo. Skaičiau kiekvieną laisvą valandėlę. Brailio knyga tapo geriausiu mano draugu. Nesiskirdavau su ja net naktį. Nešdavausi net į bendrabutį ir, kai mano kambario draugai jau seniai miegodavo, aš ilgas valandas skaitydavau. Klajodavau su knygų veikėjais po visas pasaulio šalis. Kartu su jais patirdavau įvairiausių nuotykių, kol užsnūsdavau ir knyga išslysdavo man iš rankų.  

Pirmaisiais mokslo metais mane ištiko dar viena bėda - ėmė smarkiai silpnėti klausa. Brailio raštas man tapo dar svarbesnis.  

Vieni mokslo metai vijo kitus. Pasakas keitė rimtos knygos. Mano žinių troškulys buvo nepasotinamas. Greitai mokyklos bibliotekoje pritrūko neskaitytų knygų. O aš troškau vis naujų. Mano klausa vis labiau silpo. Jau negirdėdavau, ką aiškina mokytojai ir viską tekdavo skaityti pačiam. Brailio raštas tapo vienintele informacijos prieinamumo priemone, neatsiejama mano gyvenimo dalimi.  

 

Brailio raštas šiandien, informacinė atskirtis  

Šiandien brailio raštas man reikalingas kiekviename žingsnyje. Juo naudojuosi visur ir visada. Skaitau knygas, rašau eiles, įvairiausius užrašus, susirašinėju su draugais... Deja, Lietuvoje išleidžiama vos keliolika pavadinimų brailio knygų per metus, nes jų leidyba yra labai brangi. Be to, daugelis aklųjų mielai skaito įgarsintas knygas, naudojasi kompiuteriais su ekrano skaitymo programa, kitais kalbančiais prietaisais.  

Ne kartą teko girdėti iš pačių aklųjų, kad šiais informacinių technologijų laikais brailio raštas yra atgyvenusi ir nepatogi informacijos prieinamumo priemonė. Nesiimsiu čia nagrinėti, teisūs jie ar ne, - kiekvienas turi teisę pasirinkti, bet norėčiau priminti, kad dar yra kurčneregiai, kurie, deja, neturi iš ko rinktis. Jiems neprieinami nei radijas, nei televizija, nei ekrano skaitymo programos.  

Aš pats, nors ir moku brailio raštą, patiriu didžiulę informacinę atskirtį. Negaliu sužinoti įstatymų naujienų, Lietuvos ar pasaulio politinių įvykių, kitos svarbios informacijos, kurią turėtų žinoti kiekvienas Lietuvos pilietis. Tokia padėtis mane labai slegia ir neleidžia būti aktyviu visaverčiu visuomenės nariu. Tiesa, teko girdėti apie elektronines brailio eilutes kompiuteriams, brailio telefonus ir kitas naujoves, kuriomis naudojasi turtingesnių šalių kurčneregiai. Tačiau Lietuvoje tai tik graži pasaka, apie kurios išsipildymą galiu vien svajoti.  

Taigi, jei akliesiems brailio raštą atstoja visokie kalbantys robotai, tai kurčneregiams jis buvo, yra ir visada bus vienintelė ir nepakeičiama priemonė bendrauti, mokytis, gauti bent mažą dalį informacijos. Todėl manau, kad ateityje turėtų būti daugiau dėmesio skiriama technologijoms, perteikiančioms informaciją brailio raštu.  

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]