LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE

Rasa RIMKŪNAITĖ

VAIKAMS VISKAS ĮDOMU

Per keletą paskutinių mėnesių įvyko net keli Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Pasvalio rajono filialo atstovų susitikimai su rajono mokyklų mokiniais. Pirmąkart vykdami į mokyklas nežinojome, kaip vaikai reaguos į neregius. Buvome maloniai nustebinti mokinių susidomėjimu aklųjų bei silpnaregių naudojamomis regos techninės pagalbos priemonėmis, pateikta informacija apie sutrikusio regėjimo asmenų veiklą ir sugebėjimus. Ir mokytojai, ir mokiniai apstulbę stebėjo, kaip greitai ir sklandžiai neregė Raminta skaito ir rašo brailio raštu. Susižavėję pedagogai savo mokiniams teigė, kad kartu su reginčiais bendrojo lavinimo ir muzikos mokyklose besimokanti jų bendraamžė Raminta galėtų būti jiems pavyzdys. Renginiuose vaikai ne tik susipažino su trumpa aklųjų rašto istorija ir žymesniais Luji Brailio biografijos faktais - jie galėjo ir patys pamėginti parašyti savo vardą aklųjų raštu. 

Jau tada susitikimų dalyviai panoro daugiau sužinoti apie aklųjų ir silpnaregių gyvenimo ypatumus, juolab kad ne viską galėjome atvežti, parodyti. 

Taigi birželio viduryje grupelė stovyklaujančių Pasvalio miesto Lėvens pagrindinės mokyklos įvairių klasių mokinių atvyko į mūsų dienos centrą. Pirmiausia norėjosi įvertinti jau turimas vaikų žinias apie regėjimo neįgaliuosius. Į klausimus, ar aklieji ir silpnaregiai gali skaityti, dirbti kompiuteriu, gaminti valgį, keliauti ir kaip jie tai daro, vaikai tarsi spėliodami ieškojo galimų variantų, kol galų gale tarsi nustebę tarstelėjo: "Jie viską gali!" (na, gal tik nevairuoja automobilio). O po to ir patys akivaizdžiai tuo įsitikino, kai susipažino su įvairiomis regą kompensuojančiomis priemonėmis. Vaikams buvo smalsu ir patiems norėjosi pabandyti užrištomis akimis paskambinti akliesiems pritaikytu telefonu, įpilti į stiklinę vandens naudojantis skysčio lygio rodytuvu, buvo smalsu vaikščioti naudojantis baltąja lazdele ir netgi pažaisti aklųjų šaškėmis. 

Parodžius, kaip reikia rašyti brailio raštu, "užvirė" darbas. Vaikai grifeliu spaudė ne tik savo vardą, pavardę, bet netgi paliko linkėjimų mūsų dienos centrui. 

Susitikimo pabaigoje, dar kartą paklausus apie regėjimo neįgaliųjų galimybes, vaikai ne tik neabejojo, kad aklieji ir silpnaregiai gali skaityti, mokytis, dirbti kompiuteriu, keliauti, gaminti valgį, bet galėjo papasakoti konkrečiai, kaip jie tai daro.  

Manau, kad susitikimai su mokiniais tikrai pavyko. Tokie renginiai - tai patrauklus būdas jaunus žmones supažindinti su regėjimo negalia, informuoti ir pristatyti organizacijos veiklą, formuoti palankų visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Su vaikais kalbėjome apie tai, kad neįgalieji yra tokie pat mūsų visuomenės nariai, norintys mokytis, dirbti, dalyvauti įvairioje veikloje, būti kartu su visais. Tai įrodydami drauge dainavome mokinių stovyklos dainas - tai daryti mums negalia tikrai netrukdo. Išsiskyrėme visi pritardami A. de Sent Egziuperi minčiai, kad matyti galima tik širdimi, kad tai, kas svarbiausia, matoma ne akimis. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]