MINTYS

Vincas BAUBLYS

ČIA GIMIAU ANTRĄ KARTĄ

Sėdžiu prie kompiuterio ir rašau. Parašęs sakinį garso sintezatoriumi paklausau, ar teisingai sudėliojau mintis, kurias norėjau išsakyti, nes šiandien turiu kuo pasidžiaugti. Su kiekviena diena jaučiu visavertiškesnį gyvenimą galėdamas suteikti kitiems džiaugsmingų akimirkų. Prieš penkerius metus net savo svajonėse neįsivaizdavau, kad bus taip, kaip yra šiandien... 

2004 metų gegužės 22 dieną įvyko nelaimingas atsitikimas. Dvi savaites buvau komos būsenoje, medikai kovojo už mano gyvybę. Prabudęs nesupratau, kur esu: aplink buvo tokia tamsi naktis, kokios nemačiau niekada savo gyvenime. Apsigraibęs apie save rankomis supratau, kad daugybėje kūno vietų įbestos adatos su žarnelėmis, pajungtas kvėpavimo aparatas. Nesupratau tik vieno - kodėl naktį visai netoli girdisi žingsniai, kalbos. Ėmiau nerimauti, blaškytis. Išgirdau artėjančius prie manęs žingsnius. Kažkas prisėdo ant lovos krašto, pasisveikino, prisistatė. Mane ramino - sakė, kad viskas bus gerai, kad esu dar jaunas ir greit atsigausiu. Tačiau, kai aš paklausiau, kodėl jie naktį vaikšto, pajutau - ji sunerimo. Ilgai tylėjusi galų gale pasakė: dabar - pats vidurdienis. Tada nei aš pats, nei medikai, dirbantys toje ligoninėje, nesuprato, kad tapau neregiu. Išgirdęs žodžius, kad dabar diena ir lauke skaisčiai šviečia saulė, ištiktas šoko aš vėl pasinėriau į nežinią. Dar savaitę laiko prabusdavau ir vėl kažkur nugrimzdavau. Po keleto "barokamerų" galutinai atsikvošėjau. Akyse atsirado šviesa. Tik ta šviesa pasirodė esanti nematoma. Dieną nuo nakties mažai skyriau. Jos abi mano akyse nusidažė blyškiai pilka spalva. Tada supratau, kad tapau aklu žmogumi. Su tuo susitaikyti buvo labai sunku. Kai vieną kartą iškritau iš lovos ir negalėjau atsistoti ant kojų, su tokiu savo neregio ir nevaikštančio žmogaus likimu susitaikyti nesinorėjo. Labai dažnai užplūsdavo juoda mintis pakelti prieš save ranką. Šito tuo metu tikrai nebijojau. Nesinorėjo gyventi, kankintis ir dar labiau nenorėjau, kad savo negalią kaip didelę naštą užkraučiau ant kitų pečių. Beje, psichologo konsultacijos nė truputėlio nepadėjo. Tačiau pats širdyje giliai tikėjau, kad aš nors vaikščiosiu. Naktimis, kada visi miegojo, savo stipriomis rankomis persiropšdavau per apsauginę tvorelę, kuri buvo uždėta ant mano lovos kraštų, prisitraukdavau prie lovūgalio ir imdavau daryti pritūpimus. Niekas to nematė ir nežinojo. Po mėnesio iš palatos pats išėjau į koridorių. Kurioje vietoje durys, supratau iš sklindančio atidaromų ir uždaromų durų garso. Šalia mano palatos budinti sesutė neteko žado.  

Dar po savaitėlės buvau išleistas iš ligoninės, nes čia man daugiau nieko padėti negalėjo. Grįžau namo. Pasirodo, kad namie mano gyvenimas pasidarė dar sunkesnis. Visi sveiki, darbingi. Iš namiškių jutau vien tik gailestį. Tačiau nė vienas nesuprato, ko iš tikrųjų man reikėjo, ką jaučiau, ko norėjau. Apskritai, ko aš tuo metu norėjau ir pats gerai nežinojau. Neturėjimas ką veikti mane vis labiau gniuždė. Nervinausi pats, savo nestabilia psichine būsena erzinau kitus man pačiam nesuprantamais norais, reikalavimais, trikdžiau jų gyvenimo ritmą. Po kiek laiko nusiraminęs jausdavau kaltę ir eidavau atsiprašyti. Prasidėjo po dvi tris savaites besitęsianti kankinanti nemiga. Dar kartą apsilankiau pas psichoterapeutą, kuris išrašė receptą, skyrė stiprius raminamuosius migdomuosius vaistus. Dabar dieną naktį gulėjau lovoje, miegojau, nesinorėjo keltis valgyti, nesinorėjo nieko. Norėjosi tik vieno - kad greičiau visa tai baigtųsi. Tai tęsėsi pusantrų metų. Gyvenimu tai pavadinti negaliu. Stovėjau ant bedugnės krašto. Reikėjo nedaug - žengti vieną žingsnį arba pasilikti šioje žemėje beprasmiškai ir be tikslo egzistuoti. Nei vieno, nei kito man neleido pasirinkti širdyje vis sukirbanti mintis - gyvena ir aklieji. Tuo metu nežinojau, kur ieškoti išeities, nors tikėjau - ji yra. Nors ir praėjo nemažai laiko nuo mano apakimo, taip susiklostė aplinkybės, kad jokios informacijos apie aklųjų gyvenimą ir jų reabilitaciją neturėjau. 

Vieną 2006 metų spalio mėnesio dieną išgirdau gerą žinią - yra galimybė aklam žmogui patekti į Palangoje įsikūrusį "Baltijos" poilsio namų reabilitacijos centrą. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur neregiams suteikiama medicininė ir socialinė reabilitacija. Prabudau iš nevilties letargo. Prasidėjo kova dėl kelialapio. Visų kliūčių, kurias man teko įveikti, kad gaučiau kelialapį, nepasakosiu, galiu visa tai apibendrinti tik savo vieno eilėraščio žodžiais: 

Gyvenam šioje žemėje ne tam,  

Kad mes įkąstume vienas kitam. 

Užsibrėžtą tikslą patekti į reabilitacijos centrą pasiekiau, tačiau supratau - už savo vietą šiame gyvenime reikia kovoti iki galo. Ir kovoti taip, kad neįskaudintum, neįžeistum, nepakenktum kitiems, tik tada tau atsivers durys, kurios buvo užrakintos - juk raktą nuo tų durų tu visuomet nešioji su savimi, tik nesugebi jo surasti. Panaši mintis išsakyta viename mano eilėraštyje: 

Nes net ir matantys gyvena tamsoje, 

Nes jie nesugeba surasti savo kelio šviesoje. 

Ir štai vieną dieną su kelialapiu rankose atvykstu į šį reabilitacijos centrą. Esu labai sunkios psichologinės būsenos, tačiau kirba viltis, kad kažkas mano gyvenime pasikeis. Manau, kad tifloreabilitologė Daina Vitkauskienė ir akių gydytoja Jūratė Kaminskienė po pirmo pokalbio su manimi buvo sunerimusios. Patekau į man visiškai nežinomą, naują aplinką. Pirmosiomis dienomis buvo sunku. Nuo pat mažens visą savo gyvenimą stengiausi kiek įmanydamas būti savarankiškas, o dabar suaugusį vyrą kaip mažą vaikutį už rankutės turi vedžioti į procedūras. Tai mane slėgė. Kiek šios abi moterys ir visas personalas padėjo man pirmosiomis dienomis, žodžiais nusakyti neįmanoma - tai reikia pajausti savo širdimi, o tokių žmonių vardus gyvenimo knygos puslapiuose įrašyti aukso raidėmis. Tik nepagalvokite, mielieji, kad noriu save girti. Po savaitėlės laiko į visas procedūras vaikščiojau pats - be to, lydėjau kitą neregį. Tačiau vaikščiojau kaip paralyžiuotas, nes po patirtų įvairių traumų, begalės mėlynių labai stipriai veikė savisaugos instinktas. Jaučiau - kažko trūksta. Mano pirmoji naujo gyvenimo mokytoja tifloreabilitologė Daina pasiūlė man išmokti vaikščioti su baltąja lazdele. Ir štai - ta stebuklingoji lazdelė mano rankose. Po pirmosios pamokos apėmė dar nepatirtas jausmas - tai laisvumas. Baltoji lazdelė - pailginta žmogaus ranka. Šiuose namuose aš užgimiau antrą kartą, su kiekviena diena mokiausi gyventi visiškai kitą, man dar neįprastą, gyvenimą. Dvi nuostabios moterys pasakojo apie kitus akluosius, patyrusius panašias traumas kaip aš ir dabar stipriai stovinčius ant kojų. Nieko nesakiau, bet maniau - visa tai pasakos, man tai nepasiekiama.  

Po kiek laiko mane palydėjo į masažo procedūrą. Tai buvo pirmasis susitikimas su masažuotoju. Kai po masažo ištiesiau jam lapelį, kad pasirašytų, jis kažkodėl nepasirašė. Eidamas su tifloreabilitologe į savo kambarį paklausiau, kodėl jis nepasirašo. Ji man labai paprastai atsakė: 

- Vincuk, o ar tu žinai, jog jis toks pats neregys kaip ir tu? 

Iš mano smegeninės visos tos pasakos išgaravo kaip kamparas. Vadinasi, tai tiesa. Tą dieną savo, aklo žmogaus, gyvenime palypėjau vienu laipteliu aukščiau. Pirmą kartą čia sužinojau apie brailio raštą, ir tai, kad aklas žmogus gali naudotis kompiuteriu. Kaip galėjau svajoti apie kompiuterį, jei net mobiliuoju telefonu naudotis nemokėjau? Tuo labiau prie kompiuterio net ir matydamas nė piršteliu nebuvau prisilietęs - jis man buvo nereikalingas, tiesiog neįdomus. Tačiau čia supratau vieną labai svarbų dalyką: kad ir koks tu būtum neįgalus, turi daug galimybių, kuriomis gali puikiausiai gyvenime pasinaudoti, tik reikia didelio noro. Jeigu jo neturėsi, vėl nugrimsi į tą patį nevilties letargą. Aš į šią būseną sugrįžti daugiau nenorėjau ir nenorėsiu, nes žinau, kiek tai kainuoja.  

Man skirtos dienelės tirpo lyg pavasarinis sniegas. Mano veidas niūrėjo - vien tik todėl, kad reikės išsiskirti su šiais savo antro gyvenimo pradžios namais. Beje, jau turėjau slaptą tikslą. Puoselėjau didelę viltį - kitais metais stengsiuosi vėl čia patekti. Atsisveikindamas dirbtinai šypsojausi, stengiausi pateisinti šių abiejų moterų triūsą. O jos skaitė mano mintis, jautė prastą nuotaiką. Kokios jos buvo nustebusios ir kaip džiaugėsi, kai su puikiausia nuotaika atvykau čia - tik ne po metų, o po dvejų, jau krimtęs masažuotojo mokslų. Aš nugalėjau savo bėdą, suradau savo kelią gyvenime, kuriuo eisiu iki galo, nes šis kelias - tai dalis mano širdies, galbūt svarbiausias viso mano likusio gyvenimo etapas. Apie kūrybą ir kitus savo gyvenimo rezultatus nenoriu pasakoti. Viską parodys ateitis. 

Baigdamas noriu nuoširdžiai padėkoti tifloreabilitologei Dainai Vitkauskienei, akių gydytojai Jūratei Kaminskienei, visiems reabilitacijos centro darbuotojams, aptarnaujančiam personalui šiomis eilutėmis: 

Lai šaltą žiemą jums pražysta spalvingiausios gėlės, 

Atnešdamos jums šilumos karštosios vasarėlės, 

O karštą vasarą gaivus vėjelis 

Paglosto švelniai jums veidelį, 

Primindamas pavasarį pražystančią gėlelę. 

Ruduo auksinis atneša jums turtų didelių. 

Aš jus visas myliu, myliu, myliu. 

Sveikatos, laimės, daug džiugių dienų 

Linkiu jums iš savos širdies gelmių. 

P. S. 

Manau, kad nė per nago juodymą nesuklysiu pasakęs, kad daugelis panašaus likimo brolių ir sesių laiku nesulaukia tokios pagalbos, kurios sulaukiau aš po pusantrų metų blaškymosi, klajojimo po nežinią. Jie gali tapti aukomis, pasmerktomis pražūčiai. Kuo anksčiau jie sulaukia pagalbos, tuo lengviau atsistoti ant kojų naujam gyvenimui. Manau, kad visiems, tapusiems neregiais ar staiga pablogėjus regėjimui, ši vieta yra pirmas naujo savarankiško gyvenimo žingsnis. Čia neregiui ne tik suteikiamos procedūros, kurios atstato psichinę bei fizinę organizmo būseną, bet ir žmogus sukaupia jėgų nugalėti savo psichologinę traumą, susitaikyti su likimu. Neviltį galima nugalėti, tačiau likimo - ne. Su juo kovoti beprasmiška - belieka tik susitaikyti. Ir koksai gyvenimas bebūtų, visuomet reikia turėti ateinančios gražesnės dienos vilties kibirkštėlę ir jos neužpūsti. Niekuomet nelaidokim patys savęs anksčiau - taip, kaip aš save buvau palaidojęs. Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę vėl atvykti į šiuos namus, čia pasisemti stiprybės, naujų žinių, kurias panaudoju savo gyvenime. Sugrįžęs į savuosius Veisiejus galiu šias žinias pateikti panašaus likimo žmonėms. Labai dažnai pagalvoju: jei ne šis reabilitacijos centras, neaišku, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]