NEREGIAI UŽSIENYJE

KEIČIAMA BUVIMO AKLU ŽMOGUMI SAMPRATA

Šiame straipsnyje profesorius Janas Brusas (Ian Bruce), Sičio universiteto Verslo mokyklos Labdaros efektyvumo centro direktorius, apžvelgia anglų kalba išleistą knygą "Changing what it means to be blind: Reflections on the first 25 years of the World Blind Union" ("Keičiama buvimo aklu žmogumi samprata. Apie pirmuosius 25 Pasaulio aklųjų sąjungos veiklos metus"). 1983-2003 m. profesorius Janas Brusas buvo Britanijos Karališkojo nacionalinio aklųjų instituto (KNAI) generaliniu direktoriumi. Šią knygą sudarė Džonas Volas, Europos aklųjų sąjungos prezidentas nuo 1996 iki 2003 metų. 

* * * 

Sunku patikėti, kad prieš 25 metus veikė dvi tarptautinės organizacijos, besivaržančios viena su kita, kuri geriau atstovaus akliesiems tarptautinėje arenoje. Ką ten dvi organizacijos, dauguma kitokio neįgalumo grupių neturėjo nė vienos, bet aklųjų organizacijoms tokia padėtis trukdė dirbti - sulaukta neigiamų rezultatų. Todėl knyga, kurioje rašoma, kaip atsirado viena Pasaulio aklųjų sąjunga ir ko ji per 25 metus pasiekė, yra svarbi. Šioje knygoje, kurios sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius yra Džonas Volas ir kurioje surinkti šešių paeiliui dirbusių PAS prezidentų straipsniai (tarp jų ir Dankano Vatsono, Karališkojo nacionalinio aklųjų instituto antrojo pirmininko), pateikiami faktai yra išsamūs ir patikimi.  

Svarbų vaidmenį steigiant Pasaulio aklųjų sąjungą suvaidino Dankanas Vatsonas. Tai gerai žinau, nes 1983 metais, mane, vos pradėjusį dirbti KNAI generaliniu direktoriumi, tuomet dar gana žalią 38 metų vyrą, kartu su Britanijos delegacija išsiuntė į konferenciją - į Norvegiją, kurioje ir buvo įsteigta Europos aklųjų sąjunga (EAS). Tai didžiulis pasiekimas, bet EAS įsteigimas kybojo ant plauko beveik visą konferenciją. Europoje buvo keli įtakingi asmenys, kurie manė, kad, taip sunkiai įsteigus EAS, vos po kelių mėnesių Rijade skubinti Pasaulio aklųjų sąjungos steigimą būtų pernelyg sunki užduotis. Noro ją steigti pakako, bet viskas buvo labai sudėtinga: reikėjo paleisti tas dvi besivaržančias aklųjų organizacijas, o jų turtą iškart perduoti naujajai organizacijai. Prie sėkmės prisidėjo daug žmonių, bet, mano nuomone, jei Dankanas Vatsonas Norvegijoje nebūtų primygtinai reikalavęs, kad per Rijado suvažiavimą reikia steigti PAS, ji būtų buvusi įsteigta ne 1984 m., bet kur kas vėliau. 

Nors knygoje šiek tiek rašoma apie PAS steigimą, tačiau iš tiesų ji skirta šios organizacijos pastarųjų 25 metų pasiekimams. Gana protinga, kad parašyti apie tai buvo paprašyti šeši pirmininkai ir vienas generalinis sekretorius, kurie publicistine forma ir cituodami ištraukas iš savo kalbų, pasakytų PAS renginiuose, aprašo, kokie darbai buvo nuveikti kiekvieną penkmetį. Viljamas Roulandas savo įžvalgioje pratarmėje susumuoja PAS prezidentų indėlį, paminėdamas ekstravagantišką šeichą Abdulą Al-Ganimą, išmaišiusį visą pasaulį, išmintingą ir patyrusį Dankaną Vatsoną, sumanų Deividą Blytą, geranorišką Euklidą Herje, taip pat Kikę Nordstrom, vadinamą "žmonių prezidente". 

Ši knyga gerai perteikia, kaip PAS pamažu tampa gerbiama viso pasaulio akliems žmonėms atstovaujančia organizacija. Knygą verta perskaityti. 

Ji išleista kompaktinėje plokštelėje, kurioje yra keliais variantais: DAISY garsiniu formatu, brailio raštu, PDF ir tekstiniu formatu. 

Plačiau internete: www.worldblindunion.org 

Iš anglų kalbos vertė  

Audronė GENDVILIENĖ 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]