MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

ANAPUS VIENO FILMO


2008 metų Kanų kino festivalio atidarymo filmas buvo "Aklumas", sukurtas pagal Nobelio premijos laureato, portugalų rašytojo J. Saramago to paties pavadinimo romaną. Juostos apie kraupią aklumo epidemiją režisierius - Fernando Meirellesas, scenarijaus autorius - Mc Kellar. Filme vaidino J. Moore, M. Ruffalo, D. Gloveris ir kiti aktoriai. Apie J. Saramago romaną rašėme 2008 metų "Mūsų žodžio" aštuntame numeryje. Šįkart - šiek tiek apie filmą: kaip jį įvertino Kanai, pats J. Saramago, kaip reagavo aklieji? 

Pirmiausia - keletas faktų apie romaną tiems, kurie visiškai nežino jo siužeto. Tai knyga, lėtai skaitytoją gramzdinanti į vis slogesnį sapną: be jokios priežasties neįvardintame mieste ima akti žmonės. Lieka tik viena reginti moteris. Chaoso pasaulyje - vis mažiau tvarkos. Patenkame į savotišką aklųjų kalėjimą, prišnerkštą izoliatorių, kur stipresni žemina silpnesnius, kur prasiveržia laukinė prigimtis. Matanti moteris neišvengiamai tampa aklųjų vedle, globėja, guodėja, tiesos ieškotoja. Tai kūrinys-alegorija apie civilizacijos trapumą, apie tai, kad, neapdairiai ištraukus "vieną kaladėlę", labai lengvai gali griūti visas statinys. Bene labiausiai sukrečia pasaulio-šiukšlyno, po kurį braido akli žmonės, vaizdas - tai perspėjimas.  

Kad visas J. Saramago kūrinys - "civilizacijos pažeidžiamumo alegorija", o "aklumas - žmoguje slypinčios tamsos metafora" ir kad tai filme nebus lengva parodyti, režisierius F. Meirellesas, kaip jis pats sako viename interviu, puikiai suprato. Suprato ir tai, kad žiūrovui toks svarbus aktorių akių kontaktas čia neteks savo vaidmens. O kaip "ekranizuoti" pačią kūrinio dvasią? Klausimų buvo begalė, bet, kai F. Meirellesas norėdamas pasikonsultuoti, atskrido į Lisaboną pas J. Saramago ir kai abu susėdo prie pietų stalo, išgirdo atsakymą: "Knyga - mano, filmas - jūsų, tad geriau nepainiokime jų." Norėjusiam susipančioti režisieriui J. Saramago "atrišo rankas".  

Kanai "Aklumu" nebuvo sužavėti. Kino kritikas M. Kulvietis 2008 gegužę iš ten rašė, kad filmu "žurnalistai nusivylę", kad "kai kas bandė kūrinį nušvilpti", kad filmas stokoja "elementaraus veiksmo, dinamikos", "panašus į A. Cuarono "Žmonių vaikus", tik anas įdomus, o šis tiesiog nuobodus."  

Finansinės krizės, grėsmingai didėjančios bedarbystės ir žlungančių investicijų metu toks filmas - "slogutis" daugybę amerikiečių paprasčiausiai atbaidė. Negalėjo neatbaidyti. Žiūrėti tokį filmą - tai eiti į vis tirštėjančią tamsą. O Brazilijoje, Meksikoje filmas buvo rodomas gana sėkmingai. Akivaizdūs kultūrų, mentaliteto skirtumai. Skirtingai filmą vertino ir kino meno žinovai. Be skeptiškų vertinimų, būta ir gerų. Pavyzdžiui, B. White ("Seattle Post - Intelligencer") 2008 metų geriausių filmų dešimtuke "Aklumui" paskyrė penktą vietą, M. Savlov ("The Austin Chronicle") - aštuntą.  

Įsimintina J. Saramago reakcija. Rašytojas ne viename interviu sakė, kad "Aklumas" - sudėtingiausias jo romanas, teigė, kad "su žiaurumu galima susidurti kasdien bet kurioje pasaulio dalyje", kad jis, kaip rašytojas, siekia "nepalikti žmonių, kurie atėjo į šį pasaulį, tamsoje." Akivaizdi rašytojo pilietinė atsakomybė. Alegorinius kūrinius, turinčius kur kas gilesnę filosofinę prasmę, - toks yra romanas "Aklumas" - J. Saramago ėmė rašyti sulaukęs brandos. Tokių kūrinių ekranizavimas rašytojui neatrodė paprastas - būtent pats J. Saramago ilgokai nesutiko, kad pagal jo romaną būtų pastatytas filmas: nuogąstavo, kad "knyga, kurioje kalbama apie prievartą, smurtą, socialinę degradaciją, gali patekti ne į tas rankas." Kai 1999 metais būsimo filmo scenarijaus autorius kanadietis Mc Kellar rašytojui išsamiai paaiškino, kas ir kaip ketinama daryti, sutikimas ekranizuoti "Aklumą" pagaliau buvo gautas. Filmo statytojams rašytojas iškėlė kelias sąlygas: pirma - turi būti filmuojama žiūrovų neatpažįstamoje šalyje, antra - romane aprašytas Ašarų šuo turi būti didelis. 

J. Saramago į Kanus atvykti negalėjo, todėl filmo režisierius F. Meirellesas nuskrido į Lisaboną, kur viename kino teatre juosta buvo parodyta rašytojui. Žiūrėdamas filmą J. Saramago, nors sėdėjo šalia režisieriaus, nepasakė nė žodžio. F. Meirellesas buvo įsitikinęs, kad rašytojui filmas nepatiko, kad jis juostos tiesiog nekenčia. Bet, kai užsidegė šviesa, F. Meirellesas pamatė - J. Saramago verkia. Prakalbęs rašytojas pasakė, kad jis buvo toks pat laimingas, koks buvo, kai baigė savo romaną. "Kai Saramago pravirko ir pasakė, kad filmas patiko, pabučiavau jį, - pasakojo režisierius. - Nesusilaikiau. Šiaip aš nesišvaistau bučiniais." Kitą dieną J. Saramago dar kartą pažiūrėjo filmą ir pareiškė, kad "tai tikrai geras filmas, puikiai atitinkantis knygos dvasią." Ypač rašytojui patiko filmo įtampos rutuliojimasis, nepatiko šuo. Juk jis turėjo būti didelis! Įsimintinas, matomas. Kai viename interviu žurnalistai paklausė J. Saramago, kurį knygos veikėją jis laiko pačiu mylimiausiu, buvo atsakyta: "Visus galėčiau numarinti, tik ne šunį." F. Meirelleso sūnus nufilmavo susigraudinusio po filmo J. Saramago sceną ir dar tą pačią naktį viešbutyje įdėjo videomedžiagą į "YouTube". Internete susiradau tą video. Inteligentiškas ir dvasingas J. Saramago veidas, grakščiai sunertos rankos, iš po akinių skruostais riedančios ašaros. Pagalvojau - viena bambagysle stipriausiai susiriša du menininkai, ir kas žino - gal kaip tik J. Saramago ašarose reikia ieškoti dar vienos tiesos apie filmą?  

F. Meirellesas, užklaustas, ką manąs apie Amerikos aklųjų itin kritišką požiūrį į filmą, viename interviu sakė: "Toks požiūris tikrai nebuvo staigmena. Kai pradėjome kurti filmą, Amerikos aklųjų sąjunga, sužinojusi apie tai, parašė mums, kad jie, aklieji, nepritaria tokiam sumanymui, kad jie jam pritars tik perskaitę ir pataisę scenarijų. Aklieji elgėsi kaip tikri šeimininkai. Mes mandagiai atsakėme, kad jie, aišku, gali turėti savo nuomonę, bet filmą kuriame mes. Dar nepasirodžius "Aklumui", neregiai, kaip ir žadėjo, prie septyniasdešimt penkių kino teatrų surengė demonstracijas - jų nuomone, filmas formuotų itin neigiamą požiūrį į akluosius, rodytų jų kvailumą, agresyvumą. O juk šis filmas - apie žmogaus prigimtį apskritai. Apakti - tai prarasti žmogiškumą." Įsimintinas ir J. Saramago atsakymas tiems, kurie filme įžvelgė aklųjų žeminimą, kalbėjo vos ne apie "pasaulinę" žalą akliesiems: "Kvailumas nesirenka, jam nesvarbu, aklas žmogus ar ne." 

Beje, vaidinti aklus aktoriams, išskyrus J. Moore, kuri filme - vienintelė matanti moteris, buvo staigmena. Šiaip ar taip, reikėjo įgyti naujos patirties - ja vėliau buvo dalijamasi ne viename interviu. Štai ką pasakoja kad ir M. Rufallo, vaidinęs apakusį akių gydytoją: "Paprastai regintieji žaibiškai susidaro nuomonę apie kitus matydami, kaip žmonės rengiasi, kokie jų plaukai, dantys, šypsena - žodžiu, tai įprasta, neišvengiama, tuo pirmiausia pagrįstas mūsų vertinimas. Apakusiam lieka garsas ir lytėjimas: oda, jos kvapas, kūno kontūrai, šiluma - pirmiausia tai. Adekvačiai visko įvertinti jau negali, atsiranda kiti vertės matai. Štai kad ir auksas: paliesti jį gali, įvertinti - vargu." Aktoriui vaidinti aklą padėjo lęšiai. Pirmieji įspūdžiai "apakus" buvo tokie: "Pradžioje apima siaubas, po to - neviltis, vėliau tampi ramesnis. Šiaip ar taip, esame be galo priklausomi nuo regėjimo. To nesuvoki, kol netampi aklas. Bene svarbiausias dalykas, kurį patyriau vaidindamas aklą, buvo laisvė. Nesijaudinau, kaip atrodau, kur mano rankos. Tai tarsi vaikų žaidimas užrištomis akimis." D. Gloveris filosofiškas: "Tai filmas apie mūsų aklumą apskritai. Žmonija, žengianti į XXI amžių, turi būti budri. Matyti - tai išlikti, užsimerkti - tai žūti."  

Man filmas tokio įspūdžio, kokį padarė knyga, nepaliko. Gal pirmas impulsas - kalbu apie knygą - stipriausias, gal kalta J. Saramago "nobeliška" plunksna. Filme įstrigo P. Breigelio ir kitų dailininkų drobes primenančios, meistriškai sukomponuotos mirštančio miesto scenos, begalinės žmonių našlaitystės vaizdai. Ten, kur aš žiūrėjau į ekraną kaip į kažkieno baisų sapną, visiškai užmiršdama, kad tai tik filmas, - irgi stipru. Pasaulio virtimas dykviete sukrečia, persekioja dar ilgai. O baigti norėtųsi paties J. Saramago žodžiais: "Net šią akimirką mus apnikusi aklumo epidemija. "Aklumas" - tai žmonių sąmonės aptemusios metafora. Toks aklumas mums leidžia siųsti žmones į Marsą tyrinėti uolų, kai tuo pat metu mūsų planetoje milijonai miršta iš bado." 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]