PORTRETAS

Henrikas STUKAS

PĖDSAKAS PO SAVĘS

Senasis Vilniaus - Kauno kelias vingiuoja vienomis iš gražiausių Lietuvos vietų. Ypač graži kelio atkarpa tarp Trakų ir Prienų, Birštono. Šiomis vietovėmis į Baltijos jūrą neša savo sraunius vandenis Nemunas. Ypač didingas ir grakštus jis Prienuose. Matyt, ne be reikalo senoliai įsikūrė čia. Kai kurie namai pastatyti ant upės skardžio. Iki jos - vos keli žingsniai. Juk taip smagu ryte, geriant pusryčių kavą, per langą grožėtis upės tėkme. Viena iš tokių laimingųjų - silpnaregė tautodailininkė Lilija Keršienė. Nors atidarant sodybos vartelius pasitiko sniegas ir baltomis skarelėmis pasidabinusios obelys, įsivaizdavau pavasarį ir vasarą, kai viskas sužaliuoja ir sodyba paskęsta gėlių žieduose. Sodybos šeimininkė labai mėgsta gėles, ypač rožes, tulpes. Nuo ankstyvo pavasario tulpių čia - nesuskaičiuojama gausybė. Gėlynus juosia aukšti rožių krūmai.  

Guvi šeimininkė aprodydama sodybos kiemą ne be pasididžiavimo kalbėjo: "Tai mano šeimos, giminės lizdas. Aš jį sukūriau iš nieko, savo rankomis". Taip prasidėjo mūsų pašnekesys apie savitą, kupiną darbų moters gyvenimą. Jame buvo visko: skurdo, nelaimių, persekiojimų, neteisybių, meilės ir didžiulės svajonės. 

Skurdo ir neteisybės gniaužtuose 

L. Keršienė gimė Klaipėdoje. "Mano tėvelis priklausė kunigaikštienės Birutės pulko orkestro kuopai. Tėtis buvo muzikantas. Mamytė - paprasta moterėlė, namų šeimininkė. Aš šeimoje - pirmagimė. Po manęs gimė sesė ir brolis. Klaipėdoje gyvenome neilgai. Pulką perkėlė į Alytų. 1939 metais tėvelis įžengė į Vilnių. Aišku, mūsų šeima iš paskos," - prisiminė pašnekovė. 

Mergaitė pradinę mokyklą pradėjo lankyti Vilniuje. Tuo metu ji veikė universitete, prieš Šv. Jonų bažnyčią. Silpnaregei mokslu neilgai teko džiaugtis. Prasidėjus karui reikėjo keltis vis kitur. Trumpai apsistota Kelmėje, Tauragėje. Kai frontas priartėjo, šeima apsistojo Kėdainiuose. Čia gyventa ilgai. Kėdainiuose 1951 m. Lilija baigė mergaičių gimnaziją. Moteris prisiminė: "Po vidurinės reikėjo pačiai užsidirbti duoną. Mano mamytės į darbą niekas nepriėmė. Iš vyrų pagalbos negalėjome sulaukti. Vieni buvo išvežti, kiti - už dalyvavimą partizaniniame judėjime išžudyti. Praūžus karui, neilgai tesidžiaugėme. Tėvelį suėmė. Apkaltino tėvynės išdavyste ir nuteisė kalėti dvidešimt penkerius metus. Nors tėtis tikrai savo Tėvynės neišdavė! Vėliau jam bausmę sumažino iki dešimties metų. Aišku, kitus apkaltino politiniu nepatikimumu. Tada ir prasidėjo mūsų vargai. Nuolat trūko maisto. O jei ką ir turėjom, tai tik juodos duonos kriaukšlį." 

Stingant maisto mergaitės akys pradėjo silpti. Regėjimas silpo pamažu. Tik baigusi gimnaziją silpnaregė įstojo į Kauno pedagoginį institutą. Deja, čia mokėsi neilgai. Po pirmo kurso dekanate buvo pasakyta, jog tėvynės išdaviko dukrai - ne vieta aukštojoje mokykloje. Su mokslu reikėjo laikinai atsisveikinti. Mergina, padedama pažįstamų, įsidarbino vienoje iš Kauno pradinių mokyklų mokytoja. Išdirbo dvejus metus. Vėlgi švietimo skyrius apsižiūrėjęs nusiuntė Liliją dirbti į Gelgaudiškio vaikų namus. Ten silpnaregė vienus mokslo metus dirbo auklėtoja. Auklėjant vaikus tekdavo daug skaityti. Akys nuolat vargo. O tai silpnino regėjimą. Mergina užsidėjo akinius. 1954 metais moteris sukūrė šeimą. Gyventi tapo lengviau. Silpstančios akys netemdė šeimyninio džiaugsmo. 1962 metais medikai silpnaregei paskyrė invalidumo grupę. Tada L. Keršienė įsidarbino Panevėžio aklųjų gamybiniame mokymo kombinate. Dar labiau nusilpus akims ėmėsi namudinio darbo. 

Moteris ne tik dirbo kombinate, bet ir aktyviai rašė. Jos rašinius spausdino "Raudonoji vėliava", "Tarybinis mokytojas", "Komjaunimo tiesa", "Švyturys". Tuometinis Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorius Stasys Stasiulis, pastebėjęs silpnaregės literatūrinius gabumus, įdarbino skaitykloje. Lilija ne tik pati rašė, bet ir ieškojo literatūrai gabių silpnaregių bei neregių. Juos būrė draugėn. "Neregius įkalbinti rašyti - ne toks jau lengvas darbas. Dažniausiai jie nepasitiki savo jėgomis. Įžiebta kūrybinė ugnelė skaisčiai liepsnoja. Vienas iš pavyzdžių - Janina Pipirienė," - teigė silpnaregė literatė bei tautodailininkė.  

Moteris, nekreipdama dėmesio į silpstančias akis neatsisveikino su svajone tapti mokytoja - sėkmingai įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą. Mokslas ėjosi lyg iš pypkės. Baigus mokslus teko kraustytis į Vilnių. Ten trūko tiflopedagogų. Naujas darbas patiko, nors neregiai iš pradžių nesuprato mokymo specifikos. Ne vienas ir pasišaipydavo. Silpnaregė reabilitologė nepaisydama pašaipų dirbo savo darbą. Juk tikslas - pagalba neregiams - atpirkdavo skaudulius. L. Keršienė iki pensijos dirbo mėgstamą darbą. 

Giminės šauksmas 

Moteris apsigyveno Prienuose paakinta tėvų. Grįžęs iš tremties Lilijos tėvelis papasakojo giminės istoriją. Proseneliai gyveno netoli Prienų. Net pavardė kilusi nuo vietinių pelkių. Paaiškėjo, jog moteris yra bajoriškos kilmės. 1831 metais šešiolika giminės vyrų dalyvavo sukilime. Vieni žuvo, kiti buvo skaudžiai nubausti. Už dalyvavimą sukilime caro valdžia atėmė bajorystės teises ir ištrėmė į Sibirą. Iš jo grįžo vienintelis prosenelis. "Tėvelis mirdamas pasikvietė ir tarė: dukra, tu silpno kūno, bet stiprios dvasios. Jeigu galėsi, grįžk į Prienus ir susuk išdraskytą giminės gūžtą. 1994 metais tokia proga pasitaikė. Privalėjau ja pasinaudoti. Negalėjau neištesėti tėveliui duoto pažado," - pasakojo L. Keršienė. 

Moteris su šeima gyveno Vilniuje. Viename laikraštyje perskaitė skelbimą, jog Prienuose keičiama sodyba į butą sostinėje. Lilija ilgai nedvejojo. Nedelsdama nuvyko apžiūrėti sklypo su namu. Išvystas vaizdas nenudžiugino. Sklypas ir jame esantys pastatai buvo apleisti. Gyvenamasis namas - avarinis. Gyventi jame nebuvo galima. Tiesa, šalia ūkiniame pastate - du mažyčiai kambarėliai. Ji pasiryžo ilgiems statybos ir rekonstrukcijos metams. 

Namą teko rekonstruoti. Silpnaregė padedama sūnų ėmėsi statybos darbų. Statėsi ilgai, ne vienus metus. Dar iki šiol ne viskas užbaigta. Moteris džiaugėsi: "Pati išmokau ir dažyti, ir glaistyti. Tiesa, dirbu labai lėtai. Trūksta jėgų. Praverčia kantrybė. Ją išsiugdžiau siuvinėdama". 

L. Keršienės didžioji aistra - siuvinėjimas. Siuvinėti pradėjo ankstyvoje vaikystėje. Lilija - už seserį dvejais metais vyresnė, todėl močiutė, kad mergaitės atskirtų viena kitos drabužėlius, išmokė siuvinėti spalvotus kryželius. Paaugus gimnazijos draugės kviesdavo į savo gimtadienius. Atsisakyti negalima. Dovanėlėms pinigų nėra. Lilija pati darydavo dovanėles - ant nosinaičių išsiuvinėdavo gėlytes, monogramas. Vėliau ėmėsi didesnių siuvinių. Akstinas siuvinėti paveikslus - kelionė į Vokietiją. L. Keršienę su seseria paviešėti Vokietijoje pakvietė išeivis iš Klaipėdos krašto. Lilija nedvejodama leidosi kelionėn. Tai buvo tarybiniai laikai. Turistams ne menas rūpėjo, o parduotuvės. Viešnios iš Lietuvos buvo kitokios. Jos nevarstė parduotuvių durų, o lankė parodas, muziejus. Šeimininkas pastebėjęs viešnių pomėgį pasiūlė aplankyti Maiseną bei Drezdeną. Čia aplankė vietinį muziejų. Silpnaregei patiko taikomoji dailė. Vienoje salėje Lilija pamatė siuvinėtus paveikslus. Šie paveikslai paliko didelį įspūdį. Jai patiko išsiuvinėti vaikų gimimo liudijimai. Lilija sau tarė: "Mano vaikai irgi gali turėti tokius liudijimus". Grįžusi ėmėsi darbo. Pirmiausia liudijimą išsiuvinėjo vyriausiajam, vėliau - jaunėliui sūnui. Išsiuvinėjusiai šiuos darbelius moteriai toptelėjo mintis išsiuvinėti "Paskutinės vakarienės" paveikslą. Prie šio siuvinio dirbo visus metus. Dirbdavo tik vakarais. "Paskutinę vakarienę" išvydę tautodailininkai pasiūlė tapti viena iš jų. Lilija neatsisakė. Tautodailininkų pripažinimas paskatino kibti į darbą rimčiau. Moteris išsiuvinėjo Van Gogo, Renuaro paveikslus. Prieš siuvinėdama paveikslą, moteris susiranda reprodukciją. Tada nusikopijuoja piešinį ant milimetrinio popieriaus lapo ir imasi adatos. Siuvinėja ant drobės įvairiais spalvotais siūlais. Siuvinys tvirtinamas prie specialaus lankelio, ant kurio - ištempta drobė. 

Silpnaregė namuose turi įsirengusi savotišką muziejų. Jame eksponuojami siuvinėti paveikslai: "Metų laikai", Nyderlandų mokyklos - "Verpėja", "Mokytoja". Yra išsiuvinėtas ir M. K. Čiurlionio "Miestas". Šį darbą tautodailininkė siuvinėjo septynis mėnesius. Paskutiniai tautodailininkės darbai skirti Lietuvos tūkstantmečio vardui paminėti. Silpnaregė išsiuvinėjo Vytauto Didžiojo ir kunigaikštienės Birutės paveikslus. Iki šiol Lilija yra išsiuvinėjusi apie keturiasdešimt paveikslų. L. Keršienė svajoja atidaryti savo galeriją. Norint ją atidaryti reikia penkiasdešimties darbų. Silpnaregė laiko nešvaisto. Kiekvieną laisvą minutę - su adata rankose. Tikėkimės, kad šią gražią svajonę Lilijai tikrai pavyks įgyvendinti. To nuoširdžiausiai ir linkime! 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]