JUBILIEJAI

Andrius VAINORAS

ĮKOPĘS Į KETURIASDEŠIMTĄJĄ VIRŠUKALNĘ


Kovo 27 dieną į Lietuvos aklųjų biblioteką (LAB) rinkosi jos skaitytojai, buvę vadovai ir ilgamečiai darbuotojai. Tą dieną vienas didžiausių ir svarbiausių - bibliotekos tiflotyros skyrius - minėjo savo veiklos keturiasdešimtmetį.  

Sveikinimo žodį taria LAB tiflotyros skyriaus sumanytojas dr. V.V.Toločka (kairėje) ir dabartinis skyriaus vedėjas J.ValentukevičiusApie LAB tiflotyros skyrių daugelis žurnalo skaitytojų, be abejonės, yra girdėję, ne vienas buvo ar yra nuolatinis jo lankytojas. Skyriaus vedėjas Juozas Valentukevičius bendradarbiauja "Mūsų žodyje" - primena mums svarbiausias aklųjų bendruomenės gyvenimo datas, įvykius, pasakoja apie labiausiai nusipelniusius žmones. Na, ir apie patį skyrių žurnale ne kartą rašyta. Taigi po tokios įžangos, atrodytų, ką nors nauja nelabai ir bepridėsi. Nebent tai, kad skyrius jau pradėjo penktąją veiklos dešimtį, kad daugelis mūsų organizacijos narių, užėję į jį, visada gali rasti kompaktinę plokštelę su savo pačių ar savo draugų, bičiulių balso įrašu, pasiklausyti, kaip prieš keliolika ar keliasdešimt metų jis grojo ar dainavo kokioje nors jau seniai pamirštoje meno mėgėjų apžiūroje ar konkurse. Tiflotyros skyrius yra mūsų praeitis, mūsų istorija, bet neužkonservuota, neužbalzamuota, o gyva ir atvira, iš kurios kiekvienas nuolat galime semti tiek, kiek manome esant reikalinga ir kiek patys norime.  

Antra vertus, tiflotyros skyrius niekada nebuvo tik sandėlis, tegu ir visada svetingai atidarytomis durimis ir atviromis lentynomis. Būtų pernelyg pompastiška kalbėti, ypač turint galvoje sovietinius dešimtmečius, kad šis skyrius buvo kokia nors disidentų, kitaminčių ar šiaip nepatenkintųjų tarybų valdžia priebėga. Nei taktinių, nei strateginių planų, kaip jos atsikratyti, skyriaus darbuotojai nerengė, tačiau negalima nepastebėti, kad užsukęs į šį skyrių žmogus galėjo paskaityti ar pasklaidyti tokių leidinių, apie kuriuos tūlas sovietinis inteligentas tik sapne pasapnuodavo. Tiflotyros skyrius, kaupdamas dokumentus, leidinius ne vien apie Lietuvos, bet ir apie pasaulio, atskirų šalių aklųjų gyvenimą, organizuotą aklųjų sąjūdį, svarbiausias šio sąjūdžio asmenybes, kartu sudarė galimybę drauge sugyventi įvairioms pasaulėžiūroms, skirtingoms mintims ir nuomonėms. Skyriaus veiklos dėka gyvenome ne tik tuo, kuo gyveno visa plačioji tarybinė tėvynė, bet turėjome galimybę, tegu ir labai nedidelę, "praverti langelį" į Vakarus. Gal todėl kai kurios nuomonės, teorijos ar koncepcijos, po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje sutiktos kaip didžiausia naujiena, akliesiems nebuvo nei kokia didelė naujiena, nei ypatingas atradimas. Tokios idėjos, kaip neįgaliųjų (konkrečiau - aklųjų) reabilitacija, socialinė integracija, socialinio darbuotojo ar asistento pagalba, tuometinėje aklųjų draugijoje sklandė kokiais dviem dešimtmečiais anksčiau, nei apie jas prakalbo ar pradėjo įgyvendinti visa Lietuva.  

Tiflotyros skyriaus darbuotojai, buvę jo vadovai, galėtų papasakoti ne vieną intriguojančią istoriją apie tai, kaip įvairiuose tuometinės Sovietų Sąjungos kampeliuose žvejojo retus, dažniausiai prieškarinius leidinius, kuriuose buvo rašoma apie aklųjų gyvenimą. Skyriaus vedėjas J. Valentukevičius atkreipia dėmesį, kad tuometiniai Lietuvos aklųjų draugijos vadovai negailėjo lėšų tokiems leidiniams įsigyti. Bet grįžkime į kovo 27-ąją. Daugiausia gražių žodžių tądien buvo pasakyta žmogui, kurio pastangomis šis skyrius buvo įkurtas ir kuris daugelį metų jame sėkmingai darbavosi kaupdamas dokumentinę medžiagą, ją sistemindamas, rašydamas ir rinkdamas tai, kas kitų parašyta. Šis žmogus - daktaras Valentinas Vytautas Toločka, nuo jaunų dienų domėjęsis aklųjų sąjūdžiu, jo istorija, subrandinęs ir įgyvendinęs mintį apie centro, kuriame ši informacija būtų kaupiama, įkūrimą. V. Toločka buvo ir pirmasis tokio centro, dabar žinomo kaip tiflotyros skyrius, vedėjas. Nors sulaukęs garbingo amžiaus, Valentinas vis dar jaunatviškai atkakliai ir nepavargdamas aria tiflotyros dirvonus. Čia galima pasakyti, kad LAB darbuotojai sukūrė keliolikos minučių dokumentinį filmą apie skyriaus istoriją ir jo dabartį. Filmo pabaigoje "išauga" tiflotyros medis. Medis turi šešias šakas (6 skyriaus vadovai), nuo kurių atsišakoja 33 mažesnės šakelės (skyriaus bendradarbiai).  

Prieš dešimt metų, minint tiflotyros skyriaus trisdešimtmetį, buvo atkreiptas dėmesys, kad gyvename nebe magnetofono juostų ar kasečių, bet skaitmeninių technologijų, interneto laikais. Skyriaus darbuotojai šioms mintims neliko abejingi. Per dešimt metų suskaitmeninta didžioji skyriuje saugotų garso įrašų dalis. Tai reiškia, kad kompaktinėje plokštelėje ar kurioje kitoje elektroninėje laikmenoje galime gauti bet kurią LAD (LASS) meno saviveiklos apžiūrą ar LAD suvažiavimą, kad visiems mums tapo prieinami archyviniai garso dokumentai ir istorija tapę balsai, jeigu jie tik kada nors buvo įrašyti į magnetofono juostą. Internete, LAB svetainėje www.labiblioteka.lt, galima rasti pilnus daugelio skyriaus išleistų knygų, iš užsienio kalbų išverstų straipsnių tekstus. Gal turint galvoje šių dienų realijas, tai pernelyg ir nestebina: vis dažniau ne patys einame į biblioteką, bet biblioteka ateina pas mus. Svarbiausia - susitinkame: realiame gyvenime, internete, kompaktinėje plokštelėje. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]