MINTYS

 

"VISOS MANO KNYGOS - APIE MEILĖS BADĄ"


Vanda JuknaiteProga susitikti "Mūsų žodžio" redakcijoje su Vanda Juknaite buvo rašytojai 2008 m. paskirta ir šiais metais įteikta Nacionalinė premija - "už santūrų humanizmą ir lietuvių literatūros lauko išplėtimą". Knygos "Išsiduosi. Balsu.", "Tariamas iš tamsos" rodo, kad V. Juknaitė - kūrėja, jaučianti itin didelę pilietinę atsakomybę. Žurnalo vyriausiasis redaktorius V. Gendvilas (toliau - V. G.), redakcijos darbuotojai A. Valenta (toliau - A. V.), H. Stukas (toliau - H. S.) ir I. Baradinskienė (toliau - I. B.) domėjosi, kas paskatino V. Juknaitę (toliau - V. J.) atsigręžti į vaikus - visų pirma į nematančius, ką jai pačiai, kaip rašytojai ir žmogui, davė bendravimas su jais, į ką pagaliau norėjo atkreipti visuomenės dėmesį rašydama tokias knygas, kuriose, anot poeto Donaldo Kajoko, "persišviečia tekstas."  

A. V. Taigi kaip jūsų akiratyje atsirado vaikai?  

V. J. Devyniasdešimt pirmais metais - tais sunkiais virsmo metais - po sausio įvykių labai sunkiai susirgo mano vaikas. Jis sirgo ketvertą metų, priėjom beviltišką krizę. "Šiaurės Atėnai" paskelbė rinkliavą - tada tai buvo visiškai neįprastas dalykas, kad vaiką galėtume išvežti tyrimų į Vokietiją. Buvo be galo sunku priimti tą žmonių paramą. Nežinau, kodėl. Niekaip negalėjau pasakyti ačiū. Atsimenu, tada salėj pasakiau žodžius: "Mes atidirbsim." Išsprūdo man jie. Ne "ačiū", bet "mes atidirbsim." Po to kažkaip savaime visas gyvenimas - ne protu, ne sugalvojus - klostėsi einant tuo keliu, tuo begaliniu meilės ir įsipareigojimo žmonėms keliu. 

A. V. O kaip atsigręžėt į nematančius vaikus? 

V. J. Jau stovyklose. Mūsų pirmasis uždavinys buvo - dirbti su gabiais vaikais. Pamačiau, kad labiausiai vaikai stokoja supratimo, kas yra gyvenimas, kokia tai neapsakoma dovana. Paruošėm tokį žaidimą: vieni apsimetė neregiais, užsirišo akis, o kitiems surišo rankas, ir šitaip ėjome į žygį. Kai grįžom, visi dalijosi įspūdžiais: ką išgyveno tie, kurie buvo nematantys, ir ką - tie, kurie ėjo surištom rankom. Tai atvėrė dideles vidines galimybes. Tada man kilo mintis - reikia ne žaisti, bet imti tikrą gyvenimą, tikrus rūpesčius. Antroji ar trečioji mūsų stovykla jau buvo integruota, su nereginčiais vaikais. 

H. S. Kaip pavyko priartėti prie vaikų, pajusti, kuo jie gyvena? 

V. J. Reikia pakilti iki vaiko švaros. Kai mes su nerege Loreta sėdim, tylim, kai aš girdžiu jos kvėpavimą, jinai - mano, žinau, kad tas vaikas mane mato kaip rentgenu. Esu Loretos klaususi: "Kodėl tu manim pasitikėjai?" Tas pasitikėjimas buvo dovana. Tai buvo dovana, sakyčiau, skaudžiai apiplėšiant save. 

I. B. Ar neišgyvenot dvilypumo jausmo kalbėdamasi su vaikais? Juk vaikai - atlapos durys. 

V. J. Pirmiausia reikėjo gauti tėvų leidimą. Tai viena. Kitas dalykas - turėjau būti visiškai atvira, turėjau pasakyti: tai, ko vaikas nenorės, kad nebūtų paskelbta, paskelbta nebus. Daug dalykų išsaugota "už kadro". Loreta irgi mąstė apie tai. Buvo dalykų, dėl kurių jai buvo sunku apsispręsti. Paskui tarė: "Ne, vis dėlto aš kalbu tiesą, aš neišgalvoju ir nemeluoju. Ir jeigu tai tiesa, aš turiu teisę kalbėti tą tiesą." Prieš spausdindama perskaičiau vaikams visus tuos pokalbius. Tas privatumas privalomas, todėl yra tik vaikų vardai.  

V. G. Vaikai nuogesni nei suaugusieji. Ar jums nesinorėjo, kad tai, ką išgirdot, liktų psichologo paslaptis?  

V. J. Ne, tokio noro nebuvo. Vaikų pirmiausia paklausiau, ar jie norėtų, ar galėtų su manimi kalbėtis apie tokius svarbius dalykus, kurie bus išspausdinti knygoj, pasakiau, kodėl aš tą knygą rašau. Reikėjo jų sutikimo. Loretos labai daug kas nutylėta, nes ten yra Jobo gyvenimas - tai iš tikrųjų jaunutis Jobas. Man neatrodo, kad tai, kas parašyta, kas išspausdinta, keltų dviprasmius jausmus. Dabar be pagarbos tam vaikui, be nustebimo, be sukrėtimo, be dėkingumo už tai, ką jis kalba, niekas kitokių jausmų neišgyvena. Vaikai sako pačius švenčiausius dalykus - tiktai savais žodžiais. Kai į hebrajų kalbą išvertė pokalbį su Loreta, buvau taip sukrėsta. Daug kartų mane nustebino tai, kad vaikas, kuris tikrai nestudijavo literatūros, filosofijos, kuris namie turi asocialią aplinką, galėtų savais žodžiais ištarti tokius dalykus. Turiu teologijos žodyną, ten yra toks sakinys: "Džiaugsmingas savęs paties turėjimas, savo gyvenimo kaip dovanos suvokimas yra Dievo buvimo įrodymas." Mes kalbam su Loreta ir jinai sako: "Aš turiu save pačią, gyvenimas man brangiausias dėl to". Tai yra ta pati prasmė, pakartota vaiko žodžiais. Jai nieko netrūksta: "Mano gyvenime nieko netrūksta, aš nenoriu matyt, aš noriu būt tokia, kokia esu".  

A. V. Ateina mintis: iki penkiolikos ar šešiolikos metų suvokiame tai, ką turime suvokti, o paskui tai tėra gilinimasis, dekoracijos... 

V. J. Man norėjosi vaiko klausti apie tą pirmapradę tikrovę, kurią jis turėtų atsiminti nesąmoningai. Tai viena iš priežasčių, kodėl atsirado tokia knyga. 

H. S. O vaikai buvo apklausiami vienoj patalpoj? Ten, kur jie keliese, atrodo ne tokie nuoširdūs. O vieni jie tokie aiškiaregiai.  

V. J. Taip, jie mato dalykus, kurių mes nematom. Kai I. Merui išsiunčiau pokalbį, jis man pabraukė vieną vietą, parsiuntė atgal: "Ir per gatvę eiti baisu, betgi nestovėsi kelias dienas ant asfalto. Pasiryžti tokiam žingsniui, paspaudi šviesoforo mygtuką ir eini." Tas "pasiryžti"... Taigi vaikui tai gyvybės ar mirties klausimas: užmuš, tai užmuš - eisiu per gatvę. Tas kasdienis apsisprendimas padaro jį kitokiu žmogumi - nestovėsi tris dienas ant asfalto. Visi tie pokalbiai turi savo paslaptį.  

A. V. Teko girdėti, kad tarp knygos vertintojų buvo ir skeptikų. Matyt, būta įvairių nuomonių? 

V. J. Kiek man tenka rašyti, visos mano knygos susilaukia visiškai prieštaringų vertinimų. Ir šitos "žirklės" dėl tos paskutinės knygos buvo pačios plačiausios. Tai yra viena iš tų knygų, kurios apdovanotos Nacionaline premija, o kita nuomonė - tai iš viso "nieko bendra su literatūra neturintis tekstas."  

V. G. Nenuostabu, kad kilo tokių minčių. 

V. J. Literatūra turi kelis planus, kelias prasmes. Tie pokalbiai su vaikais perrašyti po penkis kartus ir turi kelis sluoksnius. Pasirodo - išimi žodį iš vieno sluoksnio, o kitam sluoksny jis būtinas. Pavyzdžiui, Jonukas, nuėjęs į ligoninę aplankyti mamos ir ką tik gimusios sesės sako: "Nueini ir taip matai tą tokį labai mažą vaikelį, tai kažkaip labai net keista..." Pirmas pokalbio sluoksnis - vaikas nuėjo į gimdymo namus ir pamatė sesytę, o antras sluoksnis sako - vaikas toks nustebęs, jis neranda žodžių išreikšti tam, ką išgyvena.  

A. V. Ar kalbantis su vaikais Veliučionyse neapėmė siaubas dėl žmogaus prigimties? 

V. J. Deja, žmonės tokie yra. Blogiausia, kad nuvertinta šeima, todėl vaikui nesusiformuoja pasitikėjimas gyvenimu. Tas negalėjimas įsipareigoti net brangiausiam žmogui - vaikui, kurį tu turi, "kerta" per gyvybinius visuomenės interesus. Ir dėl to rašyta šita knyga, nes nieko kito vaikui taip nereikia, kaip palaikančio artimųjų ryšio. Labiau nei duonos ir vandens.  

A. V. Ne kartą įvairiose laidose esate minėjusi - dabartinė kultūra yra mirties kultūra: vertybė yra naikinimas, vertybė - susinaikinimas. Tai apie kokią meilę mes galime kalbėti, jeigu vyrauja neigimas ir mirties kultūra? 

V. J. O, koks klausimas! Kaip tik dėl to ir rašau apie tokius dalykus, švelnius, trapius. Režisierė Giedrė Beinoriūtė ketina - gal ne šiais metais, bet jau pradėti darbai - ekranizuoti "Išsiduosi. Balsu." Mes šnekėjom apie tą scenarijų: "Apie ką šitas filmas turėtų būti? Kas yra jo šerdis?" Ir abi beveik vienu metu pasakėm - meilės badas. Visos mano knygos - apie meilės badą.  

 

Parengė Irena BARADINSKIENĖ 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]