ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Alvydas VALENTA

PENKIOLIKA: BRANDA AR PAAUGLYSTĖ?

Prieš penkiolika metų Lietuvos aklųjų gyvenime nutiko įvykis, kurį kai kas priėmė kaip neišvengiamą gyvenimo permainą, kai kas jo nesuprato, o dar kiti tiesiog nematė reikalo į jį pernelyg gilintis. Tas įvykis - buvusi A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykla virto Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru (LASUC). Tiksliau pasakius, A. Jonyno mokykla tapo viena iš šio centro dalių. Naująjį centrą sudarė bene šeši ar septyni savarankiški skyriai (tikslus jų skaičius nėra toks svarbus), jis turėjo rūpintis ne tik regėjimo negalią turinčių vaikų, bet ir suaugusiųjų ugdymu, reabilitacija, profesiniu ugdymu, teikti tiflopedagogo pagalbą. Geriau ar blogiau, bet jam priskirtas funkcijas centras atliko ir tebeatlieka.  

Vasario 13 d. LASUC paminėjo savo veiklos penkiolikos metų sukaktį. Kadangi ši sukaktis nebuvo koks nors itin solidus ar "apvalus" jubiliejus, todėl ir paminėta ji kukliai, savoje aktų salėje ir su savo darbuotojais, dalyvaujant vos keletui svečių, tarp kurių buvo ir šių eilučių autorius. Prie kukliai, bet skoningai padengtų stalų (skeptikams iškart pasakysime, kad alkoholio nebuvo nė lašo ir kepti karveliai po salę neskraidė) prisistatė visi centro skyriai: rimtai ar šmaikštaudami pasakojo apie nuveiktus darbus, deklamavo pačių sukurtus eilėraščius ar tiesiog improvizavo. Darbų per penkiolika metų nuveikta daug, galima atskirai kalbėti apie kiekvieną skyrių ir bus ką pasakyti. Tačiau teatleidžia šaunieji LASUC vyrai ir visada jaunos jo moterys, bet klausantis prisistatymų ir savo veiklos pristatymų, neapleido jausmas, kad visi skyriai vienas apie kitą seniai viską žino, todėl net ir labiausiai norėdamas nieko nauja nepasakysi. Ką gi, ramiai tekanti lygumų upė gali būti ir graži, ir didinga, tačiau LASUC penkiolikos metų sukakties proga vis tiek norisi palinkėti: daugiau vėjo, skersvėjo, o gal net audringo ledinio škvalo! Žinoma, viena yra audros ar škvalo linkėti kitiems, ir visai kita - atsidurti jo sūkuryje pačiam...  

Didelių vėtrų LASUC gal nesulauksime, tačiau šiokių tokių skersvėjų, atrodo, bus. Paminėjime dalyvavusi Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė T. Aidukienė užsiminė, kad ateityje LASUC gali tapti resursų ar kompetencijų centru. Jau po paminėjimo centro direktorė Angelė Daujotienė "Mūsų žodžiui" pasakojo: "Lietuvoje vis daugiau vaikų renkasi integruotą mokymą. Kartu mažėja visiškai nematančių ar labai silpnai matančių vaikų. Mažėja jų ir mūsų centre. Vis reikalingesnė tampa keliaujančio aklųjų mokytojo pagalba. 2008 m. savo rekomendacijas, kaip gerinti regėjimo negalią turinčių vaikų ugdymą, pateikė Tarptautinės sutrikusio regėjimo asmenų ugdymo tarybos ekspertai. Tais pat metais Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė, turėjusi parengti inkliuzinio regėjimo negalią turinčių vaikų ugdymo modelį. Šio dokumento rengimas dėl įvairių priežasčių yra kiek įstrigęs, bet anksčiau ar vėliau jis bus parengtas. Ir tarptautiniai ekspertai siūlė, ir ministerijos sudaryta darbo grupė mano, kad ateityje galėtume tapti tam tikru resursų ar kompetencijų centru. Jeigu ir tapsime resursų centru, nereikėtų suprasti, kad virsime kažkokiu sandėliu. Atliekame aklųjų ugdymo funkciją ir ateityje ją atliksime. Kitas dalykas, kad integruotai besimokantiems vaikams reikia tiflopedagogo, jų mokytojams - metodinės pagalbos. Ją teikti - ir būtų resursų centro užduotis."  

Naudodamiesi proga centro direktorei uždavėme dar keletą klausimų.  

- Visus tuos penkiolika metų vis kildavo diskusijos: ką LASUC veikia ir ką turėtų veikti? Oponentai jam priekaištavo arba ir dabar tebepriekaištauja: "Esate Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, o tiflopedagoginę pagalbą teikiate tik Vilniuje, geriausiu atveju - Vilniaus apskrityje gyvenantiems akliesiems?" 

- Netiesa. Kas dveji treji metai aplankomas kiekvienas rajonas. Teikiame tiflopedagoginę pagalbą visoje Lietuvoje brailio raštu rašantiems vaikams. Dalyvaujame įvairiuose seminaruose, išnaudojame visas galimas tribūnas. Galbūt per mažai savo darbus garsiname, rašome apie juos spaudoje. Šiems dalykams dažnai nelieka nei laiko, nei jėgų. Dabar mokytojų darbe popierizmo pradeda mažėti, bet iki šiol jo buvo labai daug. 

- Minėjote, kad Lietuvoje mažėja nematančių ar labai silpnai matančių vaikų. Iš esmės tai gerai! 

- Dabartiniai blogai matantys ar visiškai nematantys devintokai dešimtokai - karta, kuri šį pasaulį išvydo šiek tiek per anksti. Kalbant medicinos terminais, tai neišnešiotų kūdikių retinopatijos pasekmės. Tuos vaikus sugebėjome išauginti, bet nesugebėjome išgydyti. Dabar tai jau sugebame: mūsų gydytojų R. Bagdonienės, R. Sirtautienės patirtis pripažinta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Taigi neišnešiotų kūdikių aklumas Lietuvoje praktiškai jau neegzistuoja. Keletas nematančių vaikų yra išvykę į užsienį. Žinant, kiek tokių vaikų yra, vienas ar du - jau nemaža dalis. 

- Sakėte, kad integruotai dabar Lietuvoje mokosi bene vienuolika brailio raštu rašančių vaikų. Viena, kai integruotai mokosi silpnaregis, kita - kai visiškai nematantis ar labai silpnai matantis vaikas. Teorijos teorijomis, o ką sako praktika: ar gali nematantis vaikas sėkmingai mokytis ne specialioje mokykloje?  

- Taip, gali. Tokių pavyzdžių jau turime. Neseniai į mūsų centrą atvyko mergaitė, integruotai baigusi dešimt klasių, ir dabar yra geriausia mokinė. Kitas pavyzdys - vaikinukas mokėsi pas mus, išvyko mokytis į namus, vėl grįžo į centrą - jokių problemų. Tačiau buvo ryšiai, buvo tiflopedagogai, vaiko mokymusi labai rūpinosi šeima. Kitas dalykas, kai šeimoje vyrauja požiūris, kad aklajam viską reikia padėti ant lėkštutės: jis turi būti pasodintas, apžiūrėtas, aprengtas. Tokių pavyzdžių irgi turime. Šiems vaikams, jų tėvams tiflopedagogo pagalba ne mažiau reikalinga nei sėkmingai besiintegravusiems.  

- Jonyno mokykla kažin kaip mistiškai tapo BUS arba kitaip - bendrojo ugdymo skyriumi. Nesakau, kad Jonyno vardas šventas ir neliečiamas, kai kam jis nuolat užkliūdavo dėl visiems suprantamų ideologinių priežasčių, tačiau ar ne per lengvai atsisakome savo istorijos?  

- Mokykla niekur nedingo, tik kitaip vadinasi. Pagal dabartinius teisės aktus, ugdymo centro sudėtyje gali būti atskiri skyriai, bet negali būti mokyklos. Tokie nuostatai buvo patvirtinti 2005 m. ir LASS juos turėjo.  

- Nuo A. Baltramiejūno laikų esame įpratę manyti, kad aklųjų mokymo įstaiga ir nacionalinė aklųjų organizacija - dvi to paties medžio šakos. LASUC sukakties minėjime nebuvo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovo - karas ar abejingumas?  

- Tikrai ne karas. Daugybę metų LASS buvo mūsų socialinis partneris, bet, kai socialinis partneris nustoja domėtis jaunų neregių gyvenimu, kai daugybę metų nesusitinka su mokiniais, tokį partnerį kažin ar galima laikyti partneriu. Tačiau kvietimą vis tiek išsiuntėme, o kad nematė reikalo atvykti, tai čia jau pačios organizacijos reikalas. Be abejo, tai kartu ir mūsų problema: LASS nerodo dėmesio mūsų mokiniams, ateityje tikriausiai ir jie organizacijai liks abejingi.  

Negalima sakyti, kad su LASS visiškai nebendradarbiaujame. Palaikome ryšius su LASS centro tarybos darbuotoja Audrone Jozėnaite. Glaudesni ryšiai buvo tada, kai vykdėme bendrus projektus, kai tuos projektus lydėjo tam tikri pinigai. Kai nebeliko projektų, juos lydinčių pinigų, galbūt nesame tokie įdomūs ir patrauklūs. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]