JUBILIEJAI

 

APDOVANOJIMŲ NIEKADA NESUREIKŠMINAU


Penkiasdešimties metų jubiliejų vasarį atšventė Vytautas GirniusVytautas Girnius. Sportininkas, savo pasiekimais žinomas ne tik LASS bendruomenei, bet ir visai Lietuvai, Parolimpinio komiteto prezidentas, Kaune veikiančio sporto klubo "Sveikata" įkūrėjas. Taigi puiki proga pakalbinti aklųjų sportą ir Lietuvą garsinantį Vytautą. 

G. S. Kiek metų sieji savo gyvenimą su sportu? Kodėl pasirinkai lengvąją atletiką? 

V. G. Buvau labai judrus vaikas. Netgi praradęs regėjimą neturėjau psichologinių barjerų, kokių turi kiti neregiai, nejaučiau kliūčių baimės. Sportuoju nuo 14 metų. Pirmieji žingsniai - aklųjų mokykloje, pirmieji mokytojai - Aldona Kaulakienė ir Simonas Besigirskas. Su mėgstančiais sportuoti jie dirbo kryptingai - anksti keldavomės, daug bėgiojome, mankštinomės. Aklam žmogui sporte nebuvo pasirinkimo: šaškės, šachmatai, lengvoji arba sunkioji atletika. Gal būčiau pasirinkęs dziudo, tačiau nebuvo sąlygų. Į mane dėmesį atkreipė Jonas Burakovas. Prisimenu, aš su "kliošo" kelnėmis ir 10 cm aukščio kulniukais į tolį nušokau 5 metrus ir aplenkiau visus kitus. Matyt, buvau imlus sportui, nes treneris manęs nepaleido. Pradėjau dalyvauti LAD Kauno GM kombinato tarpcechinėse varžybose. Lydėjo sėkmė, paskatinusi aktyviam sportui. 

G. S. Kada iškovojai pirmąjį medalį ir kaip tada jauteisi? 

V. G. Vilniuje 1977 metais vyko visasąjunginis aklųjų lengvosios atletikos čempionatas. Ten bėgant šimtą metrų buvau pirmas, o trikovėje - antras. Neišgyvenau ypatingo jaudulio, nesureikšminau to laimėjimo. Priėmiau tai kaip savaime suprantamą dalyką. 

G. S. Gamta tave apdovanojo puikia orientacija, drąsa. Esi pasitikintis savimi žmogus. Be abejonės, šie būdo bruožai padėjo "nuskinti" tokį gausų medalių ir kitų apdovanojimų derlių. Ar esi skaičiavęs, kiek jų turi ir koks tau pačiam reikšmingiausias? 

V. G. Ne, neskaičiavau. Pabandykim dabar: keturi parolimpiniai medaliai, septyni, o gal aštuoni pasaulio čempionatų apdovanojimai. Dalyvavau bene dvylikoje Europos aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos čempionatų - laimėjau apie dvidešimt penkis medalius. Bus koks šimtas respublikinėse varžybose iškovotų medalių. Bene reikšmingiausiai ir labiausiai sujaudinęs įvykis - Barselonos parolimpinės žaidynės. Pirmą kartą atstovavau nepriklausomai Lietuvai. Beveik nesitreniravęs, trejus metus Lietuvos sportininkai, atsisakę dalyvauti Sovietų Sąjungos komandoje, boikotavo visas aukšto rango tiek Europos, tiek pasaulio varžybas. Buvo sunku psichologiškai, tris paras iki pat starto pulsas - 90. Gal todėl metant ietį buvau ketvirtas, bet atsigriebiau penkiakovėje, nuslūgus jauduliui. Laimėjau antrąją vietą. Barselonoje gautą sidabro, o Seule - aukso medalius padovanojau Lietuvos sporto muziejui, kuris įsikūręs Kaune. Tai, ko gero, vieninteliai originalūs medaliai šiame muziejuje, nes daugelis sportininkų dovanoja kopijas. 

G. S. Buvai daugelyje šalių, turėjai puikią progą iš arti stebėti aplinką ir žmonių požiūrį į neįgaliuosius. Ar labai skiriasi šis požiūris Vakaruose ir posovietinėse šalyse? 

V. G. Skiriasi iš esmės. Vakaruose sukurta materiali bazė, leidžianti neįgaliajam ne tik pragyventi, bet ir jaustis saugiai. Valstybinės institucijos rūpinasi, kad šiems žmonėms būtų pritaikyta aplinka net ir tokiose vietovėse, kur neįgaliųjų šiandien nėra, bet galbūt atsiras rytoj. Ten žmogus su negalia laikomas visaverčiu visuomenės nariu. Pamažu keičiasi žmonių požiūris ir Lietuvoje, nors daugelis sveikųjų į neįgalųjį žiūri tik kaip į neįgalų, o ne į visavertį bendruomenės narį. 

G. S. Jaučiu, kad nesi praradęs sportinio azarto, užsispyrimo, vadovauji sporto klubui "Sveikata". Ar dalyvauji Lietuvoje bei užsienyje rengiamose sporto veteranų varžybose ar kituose renginiuose? 

V. G. O kaipgi. Kartu su grupe sporto klubo "Sveikata" sportininkų dalyvaujame ne tik aklųjų ir silpnaregių, bet ir sveikųjų lengvosios, sunkiosios atletikos, plaukimo veteranų čempionatuose. Taip paįvairinu savo gyvenimą. Neturiu tikslo laimėti - tiesiog noriu patikrinti savo jėgas ir rodyti pavyzdį kitiems regėjimo neįgaliesiems, kad jie išdrįstų peržengti psichologinį barjerą. Tą patį turėtų padaryti ir sveikieji. Kuo daugiau bendrausime, tuo greičiau pažinsime ir pripažinsime vieni kitus. 

G. S. Užimi atsakingas pareigas, stengiesi atsakingai spręsti neįgaliųjų sporto problemas. Ką kaip Parolimpinio komiteto prezidentui pavyko padaryti, kad tos problemos būtų sprendžiamos iš esmės? 

V. G. Siekdamas tapti Parolimpinio komiteto prezidentu, turėjau konkretų tikslą - neįgaliųjų sportui visais lygmenimis privalo atstovauti patys neįgalieji, nes tik jie žino, ko reikia, kad šis sportas tobulėtų. Pasaulyje neįgaliųjų sportas įgauna didžiulį pagreitį. Šiandien reikia kur kas daugiau pastangų norint iškovoti geresnes vietas. Vakarų, o ir kai kurių Rytų šalių, vyriausybės skiria didelį dėmesį naujoms sporto technologijoms diegti, treniruočių sąlygoms gerinti ir kitiems dalykams, padedantiems siekti puikesnių rezultatų. Norime, kad mūsų valdžios institucijos, nuo kurių priklauso neįgaliųjų sporto ateitis, eitų tuo pačiu keliu. Pavyko pasiekti, kad neįgaliųjų organizacijų sporto interesams Parolimpiniame komitete atstovautų patys neįgalieji. Teko rimtai pakovoti dėl valstybinių rentų neįgaliems sportininkams. Sporto įstatymo pataisą, kuria buvo siūloma įteisinti valstybinę rentą neįgaliesiems, pasiūlė Artūro Paulausko vadovaujami socialliberalai, tačiau LR Seimas ją atmetė. Kreipėmės į Respublikos Prezidentą, kuris suprato mūsų lūkesčius ir priimtą įstatymą vetavo. Valstybinė renta už nuopelnus Lietuvos ir neįgaliųjų sportui šiuo metu jau skiriama Parolimpinių žaidynių čempionams. Ji paskirta ir man. 

G. S. Neregiai ir silpnaregiai dažnai patenka į nepatogias, netgi komiškas situacijas. Turbūt nesi išimtis ir tu. Kaip reaguoji - puoli į paniką, sutrinki ar tiesiog pasijuoki iš savęs? 

V. G. Buvo įvairiausių ir neįtikėčiausių situacijų, tačiau nė vienos itin nesureikšminau - iš visų vienaip ar kitaip pavykdavo išsisukti. Tiesa, ankstyvoje jaunystėje vienas įvykis privertė gerokai pasijaudinti. Baigęs aklųjų mokyklą, ilsėjausi Eupatorijos sanatorijoje, po to vykau į Pabaltijo aklųjų čempionatą Tartu. Eupatorijoje buvau įsigijęs juodus akinius ir sombrero. Grįžtu į Kauną, o iš čia turiu pasiekti savo tėviškę Virbalį. Sėdu į autobusą ir riedu į Vilkaviškį, iš kurio Virbalis beveik ranka pasiekiamas, - tik keturiolika kilometrų. Atvažiuoju - autobusas ta kryptimi jau išvykęs. Ką gi - du sunkius krepšius į rankas ir keliauju, bandau stabdyti pravažiuojančias mašinas - nestoja. Vienas, tiesa, sustojo, bet, kai aš bandžiau ieškoti durų, rūko ir nurūko. Tik vėliau suvokiau - matyt, bus pabūgęs tų juodų akinių ir sombrero, kuriuos pats buvau ir pamiršęs. Taip ir parkulniavau pėsčiomis. 

G. S. Mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas? 

V. G. Kelionės į gamtą, gera knyga. Darau tai, ką noriu tuo metu daryti. Neturiu išankstinių planų ar nuostatų. 

G. S. Ko palinkėtum ir ką patartum norinčiam sportuoti neregiui? 

V. G. Svarbu, ko siekia. Jeigu nori gerų rezultatų, visų pirma turi įvertinti savo galimybes. Tada reikia kreiptis į tos srities specialistą, rasti gerą trenerį. Ir įsidėmėti vieną taisyklę - trenerio žodis visada paskutinis. 

G. S. Dėkoju už pokalbį. Fortūnos palankumo pavasarį vykstančiuose Parolimpinio komiteto prezidento rinkimuose! Reikšmingų darbų, gerų sumanymų ir atkaklumo gerinant neįgaliųjų sportininkų sąlygas Lietuvoje. 

 

Gražina SIDEREVIČIENĖ 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]