RENGINIAI

Andrius VAINORAS

SKATINANTI, DRĄSINANTI, VEDANTI

Sausio 28-osios popietė. Vilnius. Lietuvos aklųjų biblioteka. Bibliotekos direktorė Rasa Januševičienė pristato svečius: poetą Antaną A. Jonyną, prozininkes Jolitą Skablauskaitę, Danutę Kalinauskaitę, Birutę Jonuškaitę. Visos trys - Antano Jonyno premijos laureatės.  

Antano Jonyno premija buvo įsteigta 1983 metais minint poeto, rašytojo, visuomenės veikėjo šešiasdešimtmetį. Premija įteikta septynis kartus (nuo 1984 iki 1990 metų) septyniems jauniems prozininkams už geriausią metų prozos debiutą. Be abejo, Antano Jonyno premija savo svarumu neprilygo nei Nobelio, nei kuriai kitai prestižinei pasaulio ar net Lietuvos premijai, tačiau jos steigėjai, reikia manyti, šito nė nesiekė. Tai buvo skatinanti, drąsinanti, vedanti premija. Galima tik džiaugtis, kad visi septyni jos laureatai tapo pripažintais žodžio meistrais ir įnešė mažesnį ar didesnį, bet gana žymų indėlį į šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Kas tasai septynetukas? Dviejų iš jo - Jurgos Ivanauskaitės ir Antano Ramono - deja, jau niekada nesutiksime, jie liko gyventi tik savo kūriniuose. Beje, iki Nacionalinės premijos J. Ivanauskaitei A. Jonyno premija buvo pirmoji ir vienintelė, šį faktą ji pati ne kartą yra minėjusi paskutiniuosiuose savo interviu. Anksčiau minėtos trys prozininkės yra vis dar jaunos, gyvybingos ir kūrybingos. Beje, viena iš jų, Danutė Kalinauskaitė, už knygą "Niekada nežinai" šių metų pradžioje apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos premija. "Niekada nežinai" - antroji D. Kalinauskaitės knyga po dvidešimties metų pertraukos. Dvi knygos ir dvi premijos per daugiau nei dvidešimt metų... Daug ar mažai? Tie, kas knygas leidžia kas dveji treji metai, pasakytų, kad labai mažai. Tie, kas knygą rašo tarytum savo paties gyvenimą, - reikšmingai patylėtų. Produktyviausia iš minėto trejetuko - J. Skablauskaitė, kaip pati sakė, šiuo metu irgi rašanti naują romaną. Didžiausią "karjerą" padarė B. Jonuškaitė, ji ne tik rašytoja, bet ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja. 

Kiti du laureatai - vyrai. Valdo Papievio balsą dažnai girdime per "Lietuvos radiją", perduodantį naujienas iš Prancūzijos. Rečiausiai iš šio septynetuko girdimas Edmundo Untulio balsas. Bet ir šis laureatas tebekuria: mieliau nei prozą rašo pjeses dideliems ir mažiems, gyvena toli toli nuo sostinės ir jos triukšmo, pačioje Žemaitijoje.  

Bet grįžkime į sausio 28-ąją. Antano A. Jonyno kalbinamos visos trys rašytojos vienbalsiai pripažino, kad daugiau nei prieš dvidešimt metų gauta Antano Jonyno premija joms buvusi išties didelė staigmena, o kartu ir padrąsinimas rašyti toliau. Tiesa, visos trys sakė, kad galbūt būtų rašiusios ir be jokios premijos (juk rašoma ne dėl premijų!), tačiau, antra vertus, jaunam menininkui būti pripažintam ir įvertintam - labai didelis paskatinimas!  

LAB renginių organizatorė Regina Jurjonienė pasakojo, kad Antano Jonyno premijos laureatus ketinta sukviesti praėjusiais metais, minint poeto 85-metį. Nepavyko. Susitikimas įvyko šių metų sausio pabaigoje, tačiau nuo to jis netapo blogesnis ar ne toks įdomus. Vakaro metu žurnalistė Gema Padribonienė prisiminė LAB išleistą kompaktinę plokštelę, kurioje skamba paties Antano Jonyno balsu įskaityti eilėraščiai, ir pasiūlė, kad būtų galima išleisti plokštelę, kurioje savo kūrinius skaitytų patys A. Jonyno premijos laureatai. Idėją vienbalsiai palaikė tiek vakaro svečiai, tiek kiti susitikimo dalyviai.  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]