LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

* * * 

Šią naktį vėlei sapnavau aš jūrą.  

Bet tik ne tą, kur viltį gaivią buria,  

O tą, kuri sugriebusi šaltom bangom grasina,  

sužeidžia kūną, sielą nežinia kankina.  

Ir tiktai nuojauta slaptoji neapleido 

Apie krantus saugius, kažkur gal esančius dar po padange.  

Kračiaus to sapno - magiškojo įspėjimo - 

Ir nubudau. Aušrinė spindinčias kasas jau pynės.  

O kaip nubusiu iš tikrovės stingdančių sapnų! 

Ak, maldos maldos, karštos sielos liepsnos, būkite kartu.  

* * * 

O, dėkoju, kad įspėjai 

Tuo lietum ir šaltu vėju -  

Žodžiai būna lyg smala,  

Pragarų žiauri lava.  

Tai žinojau, tik nespėjau 

Užsisklęst, kai jie atėjo.  

Taškėsi nuodais gyvačių,  

O kažkas - ištverti sakė.  

Bet tuomet lietus ir vėjas  

Liepą purtyti pradėjo:  

"Niekuomet nebūk auka,  

Nes aukos vertė menka.  

Nepamils nieks nuolankumo 

Ir atrodys - viskas griūva.  

Tiek aukojaisi ir va -  

gūžias tuštumoj tyla..."  

Nuo lietaus ir šalto vėjo  

Drumstos mintys išblaivėjo:  

"Jeigu ką išdalinai,  

Te sau būna dovanai.  

Atlygio nelauk lyg laimės -  

Jei ateis, ateis savaime.  

O į sielos sodą vėsų  

Įsileisk vien saulės šviesą."  

* * *  

O dangus iš ąsočių gilių 

Baltą svaigulį pila,  

Juodą ašarą užburia geidžiamo perlo lašu,  

Užsimiršusią sielą skliautų gilumoj paklaidina.  

Ir žvalgaisi anapus minties,  

Tarsi būtų kokia paslaptis priartėjus.  

Ir suvirpa liepsnelės seniai paslėptos atminties -  

Nuostabu! Ir atrodo, jog čia jau ne sykį viešėjai... 

* * * 

Slėpininga svajone, gervele laisvūne, laukine,  

Kaip nuspėti tavųjų troškimų šviesiąsias gelmes?  

Iš kokių gi skliautų tau ant spindinčių plunksnų 

Auksiniai grūdeliai vis byra?  

Iš kokių gi pūkelių lizdelis tavų  

Nesugaunamų rankom sapnų?  

O! Laukinis tas nerimas,  

Laiminki svaigųjį aukštį -  

Neški neški per juodą aksomą naktų...  

Per dienų baltutėliais žiedais  

šilko nuometą austą...  

Per šešėlių tankmes,  

Kai jau, regis, įkvėpt per tvanku...  

* * * 

Kiekvieną trokštantį kvieti tu prie šaltinio,  

Tiktai ne kiekvienam baltos  

Gervelės rožinio tu paslaptis tedalini...  

Kai nuogos laumės spanguolių 

Karoliukus nakties aksomuose išpylę  

Akivaruose krykštauja giliuos,  

Tik jaunatis jų magiškąjį siausmą regi -  

O kai pelėdos tūkstantmetės akyse galinga pilnatis užgimsta,  

Visi menki žinojimai nugrimzta  

Bedugnių šulinių pragarmėse -  

Ir gal tik pro vaivorykščių pilies 

Išdykusį langelį 

Stebuklingiausios muzikos šviesiuosius virpesius  

Kai kam nugirsti širdimi pasiseka.  

* * * 

Kam lietumi vėl skaistų sniegą paviliojai!  

Pusnynų puokštės spindinčios 

Dabar purvu putojančiu alsuoja.  

Vien tik sugniaužtose rieškučiose  

Keli šermukšnio žiburėliai spingso,  

Tačiau ir tie, ir tie visai visai išblukę!  

Ir jau nebėr iš kur rausvos šviesos įkvėpti.  

O tu! O tu šnibždi vilties tikėti,  

Žvaigždėtųjų pėdučių atspindžiu tamsiausią naktį.  

* * * 

Kai nėriniais dabintą nosinaitę šypsančio dangaus 

Aušra dygsniavo aukso rožėm,  

Virpėjo visa tobuliausiąja šviesa 

Ir toj šviesoj nutiks stebuklas, rodės... 

Bet susipainiojo margiausios gijos trūkinėjančių minčių -  

Būties suribuliavę gelmės užsivėrė.  

Nukrito sielos ašara ant rožės užmerktų akių 

Ir pasiliko amžina viltim žvilgėti... 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]