LUJI BRAILIUI - 200

 

LUJI BRAILIS: TAMSOS VAIKAS


Margaret Davidson knygos "Louis Braille l'enfant de la nuit" viršelis(Tęsinys) 

 

Permainos 

Simonas Brailis vis dar nesakė nei "taip", nei "ne". Pirmiausia jis parašė laišką institutui. Mat turėjo daugybę klausimų. Ir atsakymai turėjo jį tenkinti, nes pagaliau jis ištarė "taip".  

Štai taip vieną šaltą 1819 metų vasario dieną Luji įsiropštė į diližaną ir nuvažiavo keliu, vedančiu į mokyklą. Bet mokykla pasirodė visai ne tokia, kokią Luji buvo įsivaizdavęs. Pirmoji diena virto tikru košmaru: aplink buvo per daug žmonių ir per daug triukšmo. Institute gyveno per šimtą aklų moksleivių. Luji buvo su visais supažindintas, su kiekvienu atskirai. Jis pamėgino įsiminti jų vardus, bet visi jo galvoje tolydžio painiojosi. Luji kaip niekad turėjo tiek daug mokslo draugų ir kaip niekad jautėsi vienišas. 

Atėjus vakarui Luji atsidūrė savo siauroje pensiono gyventojo lovelėje, viduryje ilgiausios eilės lovų, panašių į jo. Buvo pavargęs, bet užmigti neįstengė. Jautėsi keistai, tarsi būtų prarijęs ką nors šalto ir kieto. 

Per visus dešimt savo gyvenimo metų mažasis Luji niekada nebuvo atsiskyręs nuo tėvų - ir šis išsiskyrimas jam slėgė krūtinę. Pagaliau įsikniaubė į pagalvę ir pravirko. 

- Neverk, - pasigirdo balsas iš gretimos lovos. - Imk. 

Luji pajuto, kad jam į saują spraudžia nosinę. 

- Imk. Išsišnypšk nosį, - vėl prabilo malonus balsas, - ar ne geriau? 

Balsas priartėjo, Luji pajuto, kaip jo lova įdubo, nes kažkas atsisėdo. 

- Aš esu Gabrielis Gotjė. O tu? 

- Luji. Luji Brailis, - proverksmiais išlemeno Luji. 

- Klausyk, Luji, - tarė Gabrielis, - tave blogai veikia nauja vieta ir nauji žmonės. Visiems taip buvo, na, iš pradžių. Man taip pat. 

- Tau...taip pat? 

- Žinoma. Bet tai praeina. Dabar miegok. Rytoj jausiesi kur kas geriau. Pats pamatysi. Labanakt, - tyliai ištarė Gabrielis iš savo lovos. 

- Labanakt. 

Luji susivyniojo antklode, susirietė į kamuolėlį ir net vos vos šyptelėjo, nes pasijuto išties geriau. Jis jau įsigijo savo pirmąjį draugą. 

Kelias savaites šis draugas jam teikė neįkainojamą pagalbą. Luji buvo kaimietukas, jis augo saulės ir gryno oro prieglobstyje. O mieste visa jam pasirodė tamsu, užgriozdinta ir purvina. Jis buvo pratęs prie švaros: vasarą kasdien maudydavosi netoli namų čiurlenančiame upelyje. Žiemą motina visada laikė didžiulį karšto vandens katilą. O institute tebuvo vienas vonios kambarys visiems vaikams, ir jie turėjo teisę maudytis tik kartą per mėnesį! 

Senasis pastatas buvo toks didžiulis! Begaliniai koridorių labirintai ir aibė laiptų, kur Luji nuolat pasiklysdavo, taip skyrėsi nuo Simono Brailio namelio. Ar jis prasiskins kada nors kelią šitoje senoje akmenų krūvoje? 

Blogiausia - drėgmė. Mokykla stovėjo šalia upės, ir oras amžinai būdavo persisunkęs šalčiu ir drėgme. Atvažiavus į institutą, Luji skruostus puošė sveikas raudonis, bet netrukus berniukas pablyško - kaip ir visi kiti mokiniai, kurių daugumą kankino sausas chroniškas kosulys. 

Berniukas nepaliovė galvojęs apie savo tėvus ir savo namus Kuvrė. Bet pamažėle reikalai taisėsi. Luji priprato prie mokyklos ir jam svetimos miesto gyvensenos. Jis išmoko judėti senajame mokyklos pastate. Įsigijo nemaža draugų ir buvo per daug užimtas, kad ilgėtųsi namų ir per daug liūdėtų. Pamokose sėdėdavo nuo ryto iki vakaro.  

Gramatika, geografija, istorija, aritmetika, muzika - Luji viskas patiko. 

Dešimtmetis Luji Brailis buvo jauniausias mokinys mokykloje ir netrukus tapo pirmuoju mokiniu klasėje. "Šis berniukas pasižymi didžiausiais gabumais, beveik niekad netenka jam ko nors aiškinti du kartus." 

Kiekvieną popietę mokiniai apgraibomis atslinkdavo iki kurios nors dirbtuvės. Ten jie megzdavo kepuraites ir kumštines pirštines, pindavo šiaudines šlepetes arba jas siūdavo iš odos, vydavo ilgus botagus arkliams, jaučiams valdyti. Luji ne vienerius metus talkindavo tėvui, ir tie darbo įgūdžiai dabar jam labai pravertė. Jis turėjo miklias rankas ir net gavo prizą už mezgimą ir šlepečių siuvimą. 

Labiausiai Luji mėgo tą metą, kai baigdavosi popietė ir prasidėdavo muzikos pamoka.  

Visi mokiniai privalėjo išmokti groti kuriuo nors muzikos instrumentu. Luji mokėsi groti daugeliu, bet labiausiai mėgo skambinti fortepijonu. Berniukui patiko spaudyti klavišus ir klausytis garsų - džiaugsmingų ar liūdnų. 

Mažieji neregiai negalėjo vieni išeiti į judrias Paryžiaus gatves. Tad daugiausia laiko praleisdavo tarp mokyklos sienų. Bet ketvirtadieniais juos vesdavo pasivaikščioti. Ne taip jau paprasta buvo išvesti tokį tuntą neregių į sostinės gatves, todėl mokykla ėmėsi itin išradingos taktikos: vienas mokytojų laikydavo ilgos virvės galą, o mokiniai, laikydamiesi tos virvės, išsirikiuodavo už jo, ir taip ilga virtinė susijungusių virve nematančių berniukų vinguriuodavo Paryžiaus gatvėmis. 

Vaikai žinojo, kad jie turėjo labai keistai atrodyti, bet tai jų nė kiek neliūdino, ir jie be menkiausio varžymosi krykštavo, vadindami save "virvine gauja". 

Iš pradžių judrios gatvės baugino Luji. Jos taip skyrėsi nuo ramių kaimo kelių! Miestas aidi nuo varpų gaudesio, garlaiviukų sirenų, o visos gatvės ir alėjos klaikiai užgriozdintos karietomis ir vežimais. Išties per daug triukšmo! 

O žmonių! Jų tokia nesuskaičiuojama daugybė! Jie - visur, ir jie grūdasi, stumdosi ir lekia tolyn! Kodėl jie visi taip skuba? Kuvrė nerastum nė vieno, kuris taip lakstytų!  

Veikiai Luji išmoko atskirti miesto garsus. Išmoko atpažinti Paryžiaus bažnyčias iš jų varpų skambesio, o Sena plaukiančius garlaiviukus - iš jų sirenų. Gatvės grindiniu girdėdamas kaukšint - tuk, tuk - žinojo, kad žengia kareivis, o iš tylaus ir švelnaus šnaresio "šššš" suprasdavo, kad eina ponia, apsivilkusi šilko suknele. 

Luji jau pažino laukų paukštelių giesmes. O dabar išmoko atpažinti balandžių sparnų šnaresį ir jų nagelių krebždenimą į šaligatvį.  

Ėjo mėnesiai, berniukas labai daug dirbo. Ir mokykloje jautėsi vis laimingesnis. Vienintelis dalykas jam kėlė nerimą, ir tas dalykas buvo be galo svarbus. Luji turėjo skaitymo pamokas, bet tos pamokos nė truputėlio nepriminė to, ką jis buvo įsivaizdavęs. 1820 metais gyvavo vienintelis būdas akliesiems skaityti: reljefinės raidės. Kiekviena abėcėlės raidė buvo atspaudžiama iškiliai ir taip skaitytojas pirštų galais apčiuopdavo raidės linijas. Tai buvo anaiptol ne taip paprasta, kaip galėtų iš pirmo žvilgsnio atrodyti. 

Vienos raidės lengvai atpažįstamos, o kitos - sunkiai atskiriamos. "O" priminė "Q" arba "C". "I" painiodavosi su "T", o "R" dažnas palaikydavo "B" raide. 

Luji su neatlyžtamu užsispyrimu puolė mokytis. Jis nenusiminė ir tol vedžiojo pirštais raides, kol jos galop jam pasidavė. Tada ėmėsi žodžių skaitymo. 

Bet kaip tai ilgai užtrunka! Luji - vienas iš geriausių mokinių, bet ir jis, perskaitęs iki sakinio pabaigos, pamiršdavo jo pradžią. Tada tekdavo vėl grįžti ir pradėti iš naujo. Taigi vienai knygai perskaityti tekdavo gaišti ne vieną mėnesį. 

- Čia ne skaitymas, - pareiškė jis vieną dieną, - tik vaizdavimas, kad skaitai. 

- Tai viskas, ką mes turime, - tarė mokytojas, - jau daugel metų ieškome ko nors geriau. 

Luji žinojo, kad mokytojas sako tiesą. Ir dar žinojo, kad buvo siūlyta nemažai būdų raidėms rašyti. 

Raidės iškilusios ir raidės įdubusios, raidės akmeninės, virvelinės, vaškinės ir medinės. Atsirado net toks, kuris padarė abėcėlę iš adatos smaigalių. Luji pabandė įsivaizduoti adatomis pasišiaušusį puslapį! 

Paskui Luji sužinojo, kad mokyklos bibliotekoje tebuvo keturiolika vadovėlių - nei daugiau, nei mažiau! Keturiolika! Tas knygas teko spausdinti rankomis, ir jos buvo storos, standžios ir sunkiai vartomos. Kad aklojo pirštai galėtų raides atpažinti, jos privalėjo būti mažiausiai septynių centimetrų aukščio. 

Luji puikiai suvokė, kad akliesiems visada bus prieinama tik labai nedaug knygų. Reikėjo ieškoti kitokio būdo. Juk kokia nors išeitis turėtų atsirasti! Ir jam iš galvos jau neišėjo ši mintis, ir daugiau apie nieką jis nekalbėjo. Savo draugams įgriso iki gyvo kaulo. 

- Oi, Luji! Apsiramink pagaliau! - netvėrė bičiuliai. 

- Bet juk čia taip svarbu, - nenustygo Luji. - Nejau jūs nesuprantate, kad be knygų niekada negalėsime gyventi kaip žmonės! Tik įsivaizduokite, kuo galėtume tapti, jei turėtume galimybę skaityti! Gydytojais, advokatais, mokslininkais! Net rašytojais! Suprantate, galėtume bet ką nuveikti! 

- Labai gerai, mes neprieštaraujame, bičiuli, - tarė vienas berniukas. - Mes taip pat norėtume skaityti. Tai rask būdą - juk tu toks protingas! 

- Negaliu, - nuliūdo Luji, - aš juk aklas! 

Vieną 1821 metų pavasario dieną institutą aplankė artilerijos kapitonas Šarlis Barbjė. Kapitonas Barbjė buvo išradęs būdą, kaip perduoti pranešimus tamsoje. Jis buvo įsitikinęs, kad šis metodas galėtų tikti ir akliesiems. 

Barbjė tamsos raštą sudarė reljefiniai taškai. Kiekvienas žodis išreikštas garsais, ir kiekvieną garsą atitiko ištisa serija taškų. Taškai rašomi ant storo popieriaus grifeliu. Apvertus lapą, pirštai tokius aštria plunksnele išbadytus reljefinius taškelius nesunkiai apčiuopia. 

Taškai! Jaunieji neregiai tučtuojau užsidegė entuziazmu. Taškai! Juk su jais galima tiek daug nuveikti! Pirmiausia, jie visai mažulyčiai, ir po vieno piršto pagalvėle jų gali tilpti stebėtinai daug. Ir juos taip lengva apčiuopti! 

Deja, teko nusivilti, nes iškilo aibė kliūčių. Pavyzdžiui, kaip rašyti didžiąsias raides, skaičius? Neįmanoma pažymėti ir skyrybos ženklų. Be to, toks raštas reikalavo daug vietos ir sunkiai davėsi išmokstamas. 

"Tamsos rašto" pakako kareiviams, kurie privalėdavo perduoti labai trumpus pranešimus, tokius, kaip "Pirmyn" arba "Priešas už jūsų", bet jo nepakako ištisoms knygoms perrašyti, nes tam reikia daug žodžių. 

Metodas nenaudotinas - tiek to, bet patys taškai galėtų itin praversti. Ir ši mintis nepaliko Luji ramybėje nė vieną minutę. Jis svajodavo apie tai dienomis ir net naktimis. Galop nusprendė pats užsiimti taškiniu raštu: būtinai išras tokį būdą, kad aklieji galėtų lengvai skaityti ir rašyti. Taškais. 

Kaip tai būtų greita ir lengva! Šiaip ar taip, jis iš visos širdies stengsis. Jo ryžtas buvo begalinis: nuo tol jis beveik niekad nesiskyrė su savo "prietaisais". Visur su savimi tampydavo kelis storo popieriaus lakštus aplanke ir grifelį. Kapitonas Barbjė netrukus sužinojo, kad atsirado žmogus, pasišovęs pagerinti "tamsos raštą". Ir kariškis atsibeldė į institutą susipažinti su tuo asmeniu. 

Luji netvėrė džiaugsmu nuo minties, kad susitiks su kapitonu Barbjė, žmogumi, kuris bendravo su kitais pasitelkęs taškus. Ar kapitonui patiks jo sumanymas? Berniukas labai to vylėsi, bet jau nuo pat pradžių reikalai pakrypo nekaip. Ponas Barbjė, pamatęs artėjantį mažylį Luji, iš nuostabos išsprogino akis. Jis tikėjosi išvysti vyrą, o ne dvylikametį berniūkštį! Luji nematė kapitono apstulbimo, bet lengvai pajuto šaltį jo balse.  

- Man pranešė, kad jūs pagerinote mano metodą? - tarė kapitonas. 

- Taip, pone, taip, - skubiai atsakė Luji. 

- Na, ir? 

- Pone... - droviai sušnibždėjo Luji. 

- Aiškinkite, aiškinkite! 

Luji bandė aiškinti, bet juo ilgiau jis kalbėjo, tuo geriau suprato, kad kapitonas nesiklauso. 

Bet jis vis vien nenutildamas kalbėjo. 

- P...pone, reikėtų patobulinti vieną dalyką. Reikėtų rasti vieną būdą sudaryti visiems rašto ženklams. 

- O kam? - lediniu tonu paklausė kapitonas. 

- Bet...kad turėtume knygų... daug knygų. 

- Kam? - nesuprato kapitonas. 

Tuo laiku tokių žmonių kaip kapitonas buvo daug. Jie visi gailėjo aklųjų. Niekad nebūtų darę jiems ką nors bloga, bet netikėjo, kad neregiai galėtų būti tokie pat nuovokūs ir protingi kaip regintieji. Pasak kapitono, aklieji turėtų tenkintis paprasčiausiais dalykais, kaip antai: skaityti natas, direktyvas. Kuriems galams jiems dar ir knygos? 

- Viskas? - paklausė kapitonas. 

- Taip...- vos girdimai sušnibždėjo Luji. 

- Labai įdomu, - sausai baigė kapitonas, - apie tai pamąstysiu. 

Bet Luji neturėjo iliuzijų. Kapitonas Barbjė buvo pasipūtęs žmogus, pratęs įsakinėti ir laukti paklusnaus komandų vykdymo. Gal jis ir galėtų sutikti su samprotavimais, išsakytais vyro, bet... kai kalba vaikas? Mažas berniūkštis? Ne, šito jis negalėjo pakęsti - to dar betrūko! 

Kapitonas išspaudė dar kelis šalčiu dvelkiančius žodžius. Paskui trinktelėjo durys. Jis išėjo. 

Luji atsiduso. Suprato - neverta dėti vilčių į kapitoną. Teks darbuotis vienam. 

 

(Bus daugiau) 

 

Margaret Davidson "Louis Braille l'enfant de la nuit" 

 

Vertė Jūratė KARAZIJAITĖ 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]