MINTYS |
Bernardas ŠAKNYS LAUMIŲ APMAINYTI VAIKAI |
Prie kūdikio lopšio nakčia susirinkusios mergaitės ir merginos. Kiauras naktis deginamas žiburys. Nerami vaiką priėmusi pribuvėja. Žegnoja langus, duris, aslą, lubas. Langai ir durys žymimi per Tris Karalius šventinta kreida, kaminas, rakto skylės užkemšamos šermukšnio šaka, pirkia kas vakaras smilkoma šventintais žolynais. Įtampa atslūgsta tik po kūdikio krikšto. Tikėta, kad menkiausia klaida, budrumo stoka galėjo leisti laumei apkeisti vaikus. Vaikas užaugs su negalia. Laumės vaikas. Tokį reginį galėtum išvysti vos prieš pusantro šimto metų aplankęs dzūko pirkią... Vartydami etnografinius aprašus galime susidaryti įspūdį, kad mūsų seneliai ir proseneliai gyveno idealioje visuomenėje. Vaikai gerbė tėvus, senelius, kaimynai gyvendavo draugiškai, šelpė vieni kitus. Daug kur minima jaunimo dora, žmonių darbštumas. Tokį idealų pasaulį galima susidaryti ir etnografinėse ekspedicijose, kai klausinėji apie jaunystę vyresnio amžiaus žmones. Esame raginami sekti senelių pavyzdžiu, iš praeities semtis doros, stiprybės. Tokiu pasauliu patikime. Gal ir todėl dar neturime stambesnių etnografinių studijų apie senatvę, skurdą, požiūrį į neįgalumą. Tiesa, kai kur nurodoma, kad negalią turintys žmonės atlikdavo piemenėlių auklėtojo - skerdžiaus, panaktinio darbus, saugodavo vaikus, dirbdavo pagalbinius, kai kada (priklausė nuo negalios) ir visus žemės ūkio darbus ar net būdavo patarėjai, kai reikėdavo spręsti svarbius kaimo bendruomenės reikalus, priimti sprendimus. Su "kita" visuomenės funkcionavimo puse plačiau susiduriame tik paprotinės teisės studijose. Ten nurodoma, kad socialinės rūpybos klausimai XIX a. ir XX a. pradžioje efektyviau spręsti tik Mažojoje Lietuvoje. Nuo gamtos užgaidų (kartu ir socialinės, politinės aplinkos) priklausomas žemdirbio gyvenimas buvo kasdienė kova už būvį. Neretai pritrūkdavome duonos. Paskutinis kąsnis buvo atiduodamas tiems, kurie aria žemę, pjauna rugius... "Kiti" atsimenami tik esant pilniems aruodams. Švenčių metu negalią turinčius žmones prašoma pasimelsti už mirusius gimines, kad būtų geras derlius, šeima būtų sveika, gerai augtų gyvuliai ar kad vyresnėlė dukra sulauktų "tinkamų" piršlių. Tikėta, kad toks žmogus arčiau Dievo ir jo malda bus išklausyta. Kiek kitokį pasaulį matome pasakose ir sakmėse. Jose akcentuojamas ne ramus, lėtas, cikliškas, uždaras ir neįvairus žemdirbio gyvenimas, o tolimos kelionės, kova už egzistenciją, pavydas, skausmas, baimė, žiaurumas, godumas, bausmė ir atpildas. Tiesa, ir čia mokoma būti doriems, užjausti seną, neįgalų žmogų. Tokį vaizdą galime pamatyti vartydami tautosakos rinkinius. Tiesa, vieno rinkinio apie negalią dar nebuvo. Tačiau dabar jį galime paimti į rankas. Tai Henriko Stuko ir Alvydo Valentos knyga "Laumių vaikai". Knyga parašyta ne garbių mokslininkų, o dviejų regėjimo negalią turinčių žmonių. Kelia nuostabą pateikta racionali pasakų klasifikacija (regėjimo, kalbos ir klausos negalia, galūnių pažeidimai, proto negalia, kelios ir kitos negalios), preciziškos pastangos išlaikyti autentišką tekstą ir tikslios nuorodos į šaltinius. Jos autorių pasiaukojimas, užsispyrimas, kruopštus darbas praturtino visuomenę. Manau, kad ši knyga - netikėta ir nuostabi dovana Lietuvos visuomenei, leidžianti pažvelgti į save iš šalies, verčianti susimąstyti apie negalią turinčių žmonių problemas. Atverskime šią daugiau nei 600 puslapių knygą, skaitykime, mąstykime ir tapsime dvasiškai turtingesni, geresni.
|