GYVENIMO AKTUALIJOS

Alvydas VALENTA

PEKINO PATIRTIS - LONDONO VIZIJA


Parolimpinių žaidynių karvutėPekino parolimpinės žaidynės - jau istorija. Prieš akis nauji - Europos, pasaulio čempionatai, na, ir, žinoma, Londonas! Patys sportininkai teigia, kad savo sportinį gyvenimą jie organizuoja ir planuoja tam tikrais ciklais: dažniausiai - nuo vienų olimpinių žaidynių iki kitų. Turint prieš akis tokį "olimpinį ciklą", apie Pekiną kalbėti ne per vėlu, apie Londoną - ne per anksti! 

Mintimis apie Pekino parolimpines žaidynes, apie neįgaliųjų sporto situaciją Lietuvoje apskritai, apie mūsų sportininkų galimybes dalyvauti Londono parolimpinėse žaidynėse dalijasi buvęs Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas Raimundas Šimkus, Parolimpinio komiteto prezidentas Vytautas Girnius ir šio komiteto generalinis sekretorius Gintaras Zavadskis. 

Vytautas Girnius. Į Pekiną vykau ne kaip sportininkas, bet kaip parolimpinio komiteto prezidentas - atstovavau Lietuvos parolimpiniam sąjūdžiui. Atvykau rugsėjo 6 dieną, prieš pat žaidynių atidarymą. Kinai pasitiko iškėlę didžiulį plakatą: "Tegyvuoja Lietuva!" Man buvo paskirtas automobilis, turėjau dvi asistentes ir du vairuotojus. Iš pradžių jaučiausi labai nejaukiai - tiesiog nesu pripratęs prie tokio vaidmens: dureles atidaro, uždaro, tave įsodina, išsodina, sargybiniai pagarbą atiduoda... Buvo dienų, kai surengdavome po dvi ar tris ekskursijas. Aplankėme Uždraustąjį miestą, jame esančius imperatoriaus rūmus, Didžiąją kinų sieną, kelis nacionalinius parkus. Buvome garsiojoje Tiananmeno aikštėje. Pastatų galybę, didybę gali pajusti ir nematydamas. Imperatoriaus rūmuose -999 kambariai... Eksponatai: vazai - trys tūkstančiai, penki tūkstančiai metų... Kai ko net nedraudžia liesti. Parkuose vienur kažkas dainuoja, kitur šoka, dar kitur groja, vaidina. Eini aplinkui ir kas nors ką nors daro. Jeigu nori, gali dalyvauti ir pats. Parkas sutvarkytas, žolytės išravėtos! Kultūros, ypač dvasinės, mūsų žmonės iš kinų galėtų dar nemažai pasimokyti.  

Buvome nuėję ir į prekybos centrą. Kartu ir prekybos centras, ir turgus - žmonių jūra. Prekių gausa milžiniška, bet, kai reikia išsirinkti, pamatai, kad daug ką galima rasti ir Kauno bazėse. Yra ir itin kokybiškų garsių firmų prekių. Tokios ir kainuoja daug brangiau. Buvome perlų parduotuvėje. Dirbtinai išaugintus perlus galima nusipirkti už 100 ar 150 dolerių. Už jūrinių perlų vėrinį jau tektų pakloti 2-3 tūkstančius dolerių. 

Kokių nors rimtesnių organizacinių pasitarimų ar susitikimų nebuvo. Keletas pusiau oficialių vakarėlių, ir tiek! Atėjau į vieną kitą: svečiai sako komplimentus šeimininkams, šeimininkai - svečiams. Supratau, kad lankytis tokiuose vakarėliuose beprasmiška.  

Kinų daug, tai ir žmonių stadionuose daug - po aštuoniasdešimt, devyniasdešimt tūkstančių. Galima įsivaizduoti, koks triukšmas... Nepalyginsi nei su Atėnais, nei su Sidnėjumi. Stadionai tikrai įspūdingi. Kokioje nors universiteto sporto salėje telpa 10 tūkstančių žmonių! Kinijoje viskas daugelį kartų gausiau, gigantiškiau. Kitokia ir gyvenimo filosofija: jeigu kinui pasakyta, kad bus taip, tai ir bus taip. Kaip parolimpinio komiteto prezidentas, varžybas galėjau stebėti tik iš tam tikros ložės - kartu su kitais parolimpinių komitetų prezidentais. Negalėjau būti nei su sportininkais, nei su likusia delegacijos dalimi. Gali būti tik ten, kur tau skirta būti!  

Raimundas Šimkus. Kinai pasistengė ir parolimpines žaidynes suorganizavo labai gražiai. Ypač gerai buvo sutvarkytas parolimpinis kaimelis. Kaimelio teritorija gal kiek mažesnė nei buvusiųjų iki šiol - daug penkiaaukščių, devynaukščių namų. Kinai neslėpė, kad namai, kuriuose žaidynių metu gyveno sportininkai, po olimpiados bus parduoti kaip butai. Iš olimpinio kaimelio buvo rengiamos nemokamos ekskursijos pasižiūrėti svarbiausių Kinijos architektūros, istorijos paminklų. Varžybų metu aš pats ir aklųjų riedulio komanda niekur nekeliavome, po paskutinių rungtynių iki uždarymo turėjome dvi dienas, tai šiek tiek paekskursavome - buvome prie Didžiosios kinų sienos ir Dangaus šventykloje.  

Be abejo, kalbant apie parolimpines žaidynes, svarbiausias dalykas - ne kaip ir kur gyvenome, ne kokios buvo ekskursijos, bet kaip sekėsi mūsų sportininkams. 

Lietuvos parolimpinė komanda laimėjo du sidabro medalius - golbolo rinktinė ir lengvaatletė Aldona Grigaliūnienė (rutulio stūmimas). 

Apie mūsų parolimpiečių nesėkmes ir pasiekimus jau daug rašyta, daug kalbėta, todėl jų išsamiai neanalizuosiu. Vis dėlto kai kurių dalykų nepriminus vaizdas būtų blankokas.  

Pagal rodomus rezultatus Dangutė Skėrienė pretendavo į prizininkes - deja, susirgo. Startavo ketvirtą dieną po ligos. Sirgo ir daugiau parolimpinės delegacijos narių. Kinijos klimatas mums neįprastas, karšta, bet tas karštis kitoks negu Lietuvoje. Daug drėgmės, tvankuma, muša prakaitas. Klimato pasikeitimas, matyt, irgi turėjo įtakos rezultatams, bet, žinoma, svarbiausia priežastis - smarkiai pagerėjęs pačių neįgaliųjų sporto lygis. Absoliuti dauguma, apie 90 proc. visų aukso medalių, buvo už naujus pasaulio ir parolimpinius rekordus. Jeigu tarp Pekino ir Londono parolimpinių žaidynių rezultatai gerės taip, kaip gerėjo tarp Atėnų ir Pekino, sunku tikėtis, kad apskritai turėsime prizininkų. Mūsų sportininkai planavo panašius rezultatus, kokius ir parodė. 

Mums smarkiai pakenkė tai, kad organizatoriai, mažindami medalių komplektų skaičių, sujungė B1 ir B2 t.y. visiškai nematančių ir silpnaregių sportininkų grupes. Pekine šie sportininkai varžėsi vienoje grupėje. Pritaikius nematantiems sportininkams koeficientą, jų rezultatai buvo geresni nei silpnaregių. Jeigu grupės nebūtų sujungtos, ir stumdamas rutulį, ir mesdamas diską, R. Urbonas būtų buvęs prizininkas. Linas Balsys bėgo maratoną. Nubėgo keturiomis minutėmis greičiau nei Atėnuose (ten jis buvo trečias). Pekine liko tryliktas iš dvidešimt šešių.  

Lietuvos parolimpiečiai šventinėje Pekino eisenoje

Vytautas Girnius. Visi akivaizdžiai pripažįsta, kad neįgaliųjų sportas profesionalėja. Vadinasi, neužtenka tik noro ir mėgėjiško pasitreniravimo - reikalingas profesionalus tiek pačių sportininkų, tiek sporto valdininkų požiūris. Tenka konstatuoti, kad sportuoti neina ir regintis jaunimas. Priežasčių daug: mieliau sėdi prie kompiuterių, nėra patrauklių bazių už patrauklią kainą. Žmonės nori greitų pinigų, greitų rezultatų. Niekas nenori laurų pelnyti sunkiu ir nuolatiniu darbu, o sporte be jo aukštų rezultatų pasiekti beveik neįmanoma.  

Nėra neįgalių sportininkų skatinimo sistemos. Prieš Europos čempionatą mėnuo ar pusantro mėnesio stovykla (pusantro - du tūkstančiai litų). Pasaulio čempionatas - stovykla du, gal tris mėnesius. Na, jeigu pateksi į parolimpinę rinktinę, paramą gausi kokius dešimt mėnesių. Sveiki sportininkai paprastai gauna stipendiją ir stovyklą. Stovyklos metu - viešbučiai, maitinimas, medikamentai. Mūsų sportininkai gauna arba ne pilną stipendiją, arba ne pilną stovyklą. Neįgaliųjų diskriminacija, lyginant su sveikaisiais sportininkais, akivaizdi, todėl tiek parolimpinis komitetas, tiek federacijos turi su tuo kovoti. Kad premijos už iškovotus medalius nėra lygios, dėl to galima dar nusileisti, bet finansavimo, skiriamo svarbiausiems startams pasirengti, turime reikalauti. Todėl ir iškovojome tik du medalius, kad negalėjome nuosekliai ruoštis.  

Raimundas Šimkus. Kaip ugdomi sveikieji sportininkai? Treneriai pirmomis rugsėjo dienomis eina per vidurines mokyklas, renkasi mažus vaikus ir agituoja eiti į sporto mokyklas. Prisirenka - kažkas nubyra, kažkas lieka. Geriausi moksleiviai finansuojami per Lietuvos olimpinį sporto centrą. Įvairios stipendijos, stovyklos. Taip siekiama geriausių rezultatų. Neįgalieji sportininkai: vaikai pastebimi per fizinio lavinimo pamokas, po truputį įtraukiami į būrelius. Jeigu pradeda rodyti rezultatus, sportininką pastebi Neįgaliųjų sporto federacija, ieško jam trenerio. Jeigu sportininkas ką nors pasiekia, po truputį atsiveria kelias į Lietuvos rinktinę, tada jau gali tikėtis paramos. Rengiant neįgalius sportininkus trūksta pačios pirmosios grandies - trenerio, kuris pradėtų dirbti su mažu vaiku, jį nuosekliai ugdytų kaip sportininką. Tiek V. Girnių, tiek S. Markevičienę treniravo mūsų žmonės ir už ačiū. Pavyko įteisinti, kad treneriai sporto mokyklose galėtų dirbti su neįgaliais vaikais, bet reikia, kad konkretus treneris - Jonas, Petras ar Antanas - sutiktų tokį vaiką treniruoti. Kol kas Lietuvoje dar nebuvo atvejo, kad sporto mokykloje dirbantis treneris būtų ėmęs nematantį vaiką ir iš jo ruošęs sportininką. Mūsų sportininkas gali tikėtis valstybės dėmesio tik tada, jeigu kokiose nors rimtose varžybose parodo puikų rezultatą ar laimi medalį. Tačiau iki to medalio reikia "priaugti". O čia sportininkui beveik niekas nepadeda, išskyrus vos dėl finansų stokos kvėpuojantį jo sporto klubą. Deja, aklųjų sportui labai nepalanki ir integracija. Daugelis vaikų nuo fizinio lavinimo pamokų atleidžiami. Grupės didelės, mokytojai bijo dėl tokių vaikų saugumo - tegu jau geriau pasėdi ant suoliuko. Prieš kokius dešimt metų stebėdavomės: nuvažiuojame į Europos čempionatą ir tarp trisdešimties ar keturiasdešimties valstybių užimame kokią šeštą vietą. Dabar ta paslaptis po truputį pradeda aiškėti. Tose šalyse jau tada didžioji aklųjų ir silpnaregių dalis mokėsi integruotai. Matau tik vieną būdą, leidžiantį neįgaliųjų sporte pasiekti gerų rezultatų: apakęs regintis sportininkas nori ir toliau aktyviai treniruotis, sportuoti.  

Gintaras Zavadskis. Daugelį svarbiausių dalykų tiek apie Pekino parolimpines žaidynes, tiek apie neįgaliųjų sporto situaciją Lietuvoje Vytautas ir Raimundas jau pasakė, todėl nėra reikalo kartotis. Pekino parolimpinėms žaidynėms, kaip jokioms kitoms prieš tai buvusioms, buvo rodomas labai didelis žiniasklaidos dėmesys - žurnalistų akredituota du kartus daugiau nei Atėnuose. O kur žurnalistai, ten ir visuomenės, privačių rėmėjų susidomėjimas, galimos investicijos. Deja, žurnalistų iš Lietuvos nebuvo - ir Lietuvos žiniasklaida, net Nacionalinis radijas ir televizija tam dėmesio praktiškai neskyrė. Niekas nesutiko vykti į parolimpines žaidynes ar tokią kelionę paremti. Ankstesnėse parolimpinėse žaidynėse būdavo bent po vieną žurnalistą, o dabar - nieko. Tiesa, pažadų rodyti, pranešinėti rezultatus buvo - nuo praėjusio rugsėjo turėjo pradėti veikti naujas lietuviškas sporto kanalas. Žadėjo transliuoti per jį, bet ta televizija taip ir nepradėjo veikti. Žiniasklaidos priemonių tyla, matyt, neatsitiktinė. Ji, be jokios abejonės, parodo ir oficialų valdžios žmonių požiūrį į neįgaliųjų sportą. Pas mus manoma, kad tai viso labo tik integracija. Pasaulis suprato, kad neįgaliųjų sportas iš tikrųjų yra sportas. O ką reiškia sportas? Su sportininku turi dirbti specialistų komanda: medikai, mokslininkai, treneriai. Ar yra kas nors paskaičiavęs ir visiems mums pasakęs, kiek pinigų reikia įdėti, kad būtų paruoštas olimpinis čempionas? Neįgaliųjų sporte irgi susiklostė tokia pati situacija: be investicijų, be profesionalaus trenerių, sporto valdininkų požiūrio, judėti į priekį nebegalima. Valstybė neįgalų sportininką paremia tik tada, kai jis iškovoja medalį. Prieš Pekino parolimpines žaidynes didžiausioms Lietuvos įmonėms parašėme 300 kreipimųsi. Gavome vieną pasiūlymą už 500 litų. Neįgaliųjų sportas, kaip prekė, Lietuvoje nepatrauklus. Klubai turi galimybę pasamdyti trenerį už 200-300 Lt per mėnesį. Sveikatingumui, mėgėjiškam sportui tokio trenerio gal ir pakanka, bet joks profesionalas už tokią sumą nedirbs. Nėra bazių, o jeigu ką ir numeta, tai kaip tam šuniui kaulą. Šiauliuose pastatė naują areną. Aš klausiu: "Ar galės čia treniruotis neįgalieji?" Atsako, kad galės. Bet sporto klubų vadovai kalba ką kita.  

Nėra aiškios neįgalių sportininkų skatinimo sistemos, todėl nėra ir motyvacijos. Daug potencialių sportininkų sportą paliko atsivėrus darbo rinkai. Į Pekiną išvežėme 26 sportininkus, tai labai džiaugsimės, jeigu į Londoną išvažiuos pusė.  

 

Redakcijos prierašas. Visų trijų pašnekovų mintys apie neįgaliųjų sporto situaciją Lietuvoje - nelinksmos. Tačiau nenorime būti nei pesimistai, nei niurzgos, nuolat besiskundžiantys, kad viskas yra tik "labai labai blogai". 

Todėl artimiausiuose žurnalo numeriuose kalbinsime atsakingus Kūno kultūros ir sporto departamento darbuotojus, teirausimės, kaip ši problema atrodo žvelgiant iš jų varpinės. Spausdinsime ir jūsų mintis, pastebėjimus ar samprotavimus straipsnyje aptariama tema. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]