LUJI BRAILIUI - 200

Luji Brailio kelią į aklųjų rašto išradimą žymėjo dvi asmenybės: Valentinas Hajuji ir Šarlis Barbjė. Bet be žymiojo tiflopedagogo ir artilerijos kapitono bei jo "tamsos rašto", mažojo Luji gyvenime buvo dar vienas žmogus - kuklus Kuvrė miestelio klebonas, kuris irgi savaip nulėmė mažojo Luji gyvenimą. Ši ištraukėlė iš verčiamos Margaretos Davidson knygelės "Luji Brailis: tamsos vaikas" nukels jus į Luji vaikystę vaizdingame Kuvrė miestelyje, supažindins su tuo geruoju klebonu, prancūzų vadinamu kiurė. Jūs čia nerasite rimtų mokslinių išvedžiojimų ir socialinių motyvų, nes knygelė skirta vaikams - labai jautriems ir labai imliems skaitytojams. Štai vienas jų, dvylikametis Fransua, perskaitęs knygelę, buvo sukrėstas: "Kokia likimo ironija: grifeliu, taip primenančiu ylą, kuri atėmė mažajam Luji regėjimą, badomos aklųjų rašto raidės, ir aklasis skaito, ir tada jis vėl lyg atgauna akis." 

3 skyrius. Artimas draugas 

Neretai Luji išgirsdavo žmones dūsaujant: "Vaje, tas vargšelis Luji Brailiukas. Kaip gaila!" Verčiau jau tų žodžių negirdėti, ir berniukas dėdavosi jų neišgirdęs. 

Luji nepakentė tokios užuojautos. Nenorėjo, kad jo gailėtų. Kas tik nori, tik jau ne gailestis. Luji suvokė esąs ne toks kaip visi, bet ne daugiau, nors augdamas tą kitoniškumą ištvėrė vis sunkiau. 

Tiek daug dalykų, kurie jam nepasiekiami! Jis negali žaisti nei slėpynių, nei katės ir pelės. Jis negali lėkti sutikti priešais ateinančio draugo, negali nerti su bičiuliais į miško tankynę ir ten, įlindęs į kokią atkampią vietelę, pasislėpti. Visi miestelyje mylėjo Luji, bet ta meilė negalėjo atstoti vieno artimo draugo ar viso būrio bičiulių. 

Luji, visada buvęs pleputis ir kvatoklis, darėsi liūdnas ir nekalbus. 

- Ką mąstai? - klausdavo jo tėvai. 

- Nieko, - sumurmėdavo Luji. 

Kai berniukui sukako šešeri, į Kuvrė miestelį buvo paskirtas naujas klebonas - tėvas Žakas Paliuji. Ir jis įneš į Luji gyvenimą svarbių permainų. 

Naujasis klebonas norėjo kuo greičiau susipažinti su visais parapijiečiais, taigi nutarė pats visus aplankyti. Pasibeldė ir į Brailių namų duris.  

- Kaip gaila, - tarė jis, žvelgdamas į protingą Luji veidelį, - kad toks protas lieka be lavinimo. 

Tėvui Paliuji šovė į galvą viena mintis. O gal berniukas norėtų ateiti į kleboniją pasimokyti - sakykim, tris ar keturis kartus per savaitę?  

Ar jis norėtų?! Tas pasiūlymas Luji taip nudžiugino, kad jis net pamiršo ištarti "taip". Ir štai kas rytą Luji - tuk, tuk, tuk - žygiuodavo stuksendamas lazda gatvele, kylančia įkalnin ir vedančia bažnyčios linkui. Kai būdavo gražu, Luji ir tėvas Paliuji įsikurdavo sode. O darganotu oru jie eidavo į klebonijos vidų. 

Bažnyčios prieglobstyje Luji atrado istoriją, gamtos mokslus ir žvaigždžių judėjimą. Bet dažniausiai tėvas Paliuji skaitydavo vaikui Biblijos ištraukas, pasakodavo istorijas apie gerus ir blogus žmones. Luji įsiminė šias istorijas visam gyvenimui.  

Berniukui patiko tos pamokos, bet klebonas buvo be galo užsiėmęs žmogus ir kartais jam pritrūkdavo laiko pamokoms. Be to, tėvas Paliuji nebuvo mokytojas ir jam darėsi sunku atsakyti į klausimus, kurių kildavo Luji vis daugiau ir daugiau. 

Štai tada tėvas Paliuji ir apsilankė pas Antuaną Bešerė, naująjį Kuvrė pradinių klasių mokytoją. Ar jis negalėtų priimti mokytis Luji? 

Antuanui Bešerė niekada nebuvo tekę mokyti aklų vaikų. Visų pirma, jis nežinąs, ar turėtų teisę tai daryti. Ir koks tikslas aklam vaikui mokytis tiek dalykų? Gal jam net pakenktų, suteiktų bergždžių vilčių? O be to, ar tai leidžia nuostatai?  

- Bet jis taip nori mokytis, - neatlyžo klebonas. 

- Galimas daiktas, - sutiko mokytojas, - bet ar tik jis neužims kito vaiko vietos, reginčio vaiko? 

Mokykla buvo visai mažulytė, ji teturėjo vienintelę klasę. 

- Gal jūs ir teisus, - atsiduso klebonas išeidamas. 

- Palaukite! - sustabdė jį mokytojas. - Neišeikite toks nuliūdęs! Aš mačiau jūsų jaunąjį aklą draugą. Jis išties mažiukas ir vietą jam kur nors surasime. 

Nuo tos dienos kasryt pas Luji užeidavo jo bendraklasis kaimynas. Susiėmę už rankų, jie drauge traukdavo į mokyklą, kuri nė trupučio nepriminė šiandieninės. Berniukai būdavo sodinami vienoje pusėje, mergaitės - kitoje. Pamokos trukdavo nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro su vienintele pertrauka užkąsti. 

Kokios ilgos būdavo dienos! Kiti mokiniai tarpais nenustygdavo vietoje. Jie judėdavo, krutėdavo, šnibždėdavosi arba nugrimzdavo į svajones. Luji stengdavosi sėdėti kiek galėdamas ramiau ir įtempęs ausis klausydavo. Šitai jis daryti privalėjo. Juk tai - jo vienintelis būdas išmokti. 

Jo atmintis visada buvo puiki, o nūnai ji dar pagerėjo. Iš tiesų, Luji įsimindavo viską, ką buvo sakęs mokytojas, ir paklaustas galėdavo pakartoti, ką girdėjęs, net po kelių mėnesių. 

Luji mintinai išspręsdavo aritmetikos uždavinius per tą pat laiką, kiek kiti mokiniai spręsdavo raštu. Deja! Kai mokytojas ištardavo: "Dabar, vaikai, pasiimkite knygas", Luji be galo nuliūsdavo, nes kas iš to - jis vis vien nieko su tomis knygomis negalėdavo daryti. 

Kartais Luji braukdavo delnu lygius, tokius nedraugiškus jam knygos puslapius. Žinodavo, kad ten atspausti žodžiai, tik jie nuo jo slėpėsi. 

Luji buvo jau gana paaugęs ir nujautė, kokie turtai slypi knygose. Turtai, kurie jam veikiausiai niekad nebus prieinami. 

O berniukas troško sužinoti tiek dalykų, turėjo tiek klausimų! Jį supę žmonės buvo mandagūs ir malonūs, bet jiems pritrūkdavo laiko atsakinėti į jo klausimus. "Palauk!" - sakydavo jie. Luji nekentė šito žodžio. Kad taip jis pats galėtų viską sužinoti! Kad taip jis pats galėtų skaityti! Juk turėtų būti koks nors būdas! Tėvas Paliuji nerimavo dėl Luji ateities. Dabar berniukui dešimt metų ir veikiai jis bus per didelis mokytis miestelio mokykloje. Jei norėtų toliau mokytis, reikėtų surasti jam kitą mokyklą, mokyklą, kur mokosi aklieji, bet ar apskritai tokių mokyklų esti? 

Ir tėvas Paliuji ėmė domėtis. Susižinojo, kad tokia mokykla neva esanti Paryžiuje. Karališkasis aklų vaikų institutas. Ar jis ir yra toji vieta, kuri tiktų Luji? Juo dažniau tėvas Paliuji apie tai susimąstydavo, tuo tvirčiau likdavo įsitikinęs, kad yra teisus. 

Toje mokykloje dėstomi visi būtiniausi dalykai: aritmetika, gramatika, geografija, muzika. Lygiagrečiai ten mokė neregius vaikus amatų, kuriais jie galės užsiimti baigę mokslus. Bet svarbiausia tai, kad moksleiviai ten buvo mokomi skaityti. Tėvas Paliuji neįsivaizdavo, kaip, - viena, ką jis žinojo, kad tai buvo daroma pirštais. 

Kad ir kaip užsidegęs, klebonas iškart nieko nesakė Brailiams. Nenorėjo, kad tie veltui apsidžiaugtų. Pirmiausia privalėjo susižinoti, ar ta mokykla priimtų Luji.  

Nusprendęs įsitikinti, kokia galimybė ten mokytis, tėvas Paliuji užsuko pas turtingiausią ir įtakingiausią miestelio žmogų - markizą d'Orviljė. Ar negalėtų markizas brūkštelėti Luji naudai laiškelio, pabrėždamas berniuko protingumą ir karštą norą mokytis? Markizas pažadėjo tai padaryti ir netrukus buvo gautas atsakymas. 

Tėvas Paliuji vos nesuklykė iš džiaugsmo skaitydamas atsakymą. Institutas sutiko Luji Brailį priimti! 

Laikas pranešti gerąją naujieną šeimai. Išgirdęs žinią, Luji pašoko iš džiaugsmo. Pagaliau jis galės išmokti skaityti! Galės sužinoti viską, ką tik panorės, ir viską - pats! 

Jo tėvų entuziazmas buvo kur kas santūresnis. 

- Jis ir čia laimingas, - tarė ponia Brail. 

Simonas Brailis jai pritarė. 

- Žinau, - sutiko klebonas, - bet Luji auga. Kasmet jis vis labiau išsiskiria iš kitų vaikų. O be to, jis taip nori mokytis! 

Brailiai palingavo galvas. Jie žinojo, kad klebonas teisus, bet vis vien nerimavo. Troško Luji gero, bet drauge ir baiminosi. Nuo Kuvrė iki Paryžiaus - 40 kilometrų, ir Luji teks ten gyventi ištisus mėnesius. Ir galės grįžti namo tik vasaros atostogų. Jų sūnui dešimt metų ir jis nemato. Ar gebės apsiprasti tokiame dideliame mieste be jų pagalbos? 

O pats Luji nejuto jokios baimės. Viena, kas jam buvo svarbiausia, tai - knygos. Visos knygos, kurias jis galėtų skaityti ir skaityti pats! Berniukas atsargiai prislinko prie savo tėvo. 

- Tėti, - ištarė, - prašau! 

(Bus daugiau) 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]