MINTYS

Alvydas VALENTA

AR LENGVA NULIPDYTI MENAMĄ INDĄ?

Punktyrai, detalės, vaizdo, minties nuotrupos - paskiros sudužusio indo šukės. Pats skaitytojas iš jų turi nulipdyti buvusį ar greičiau būsimą, gal tariamą ar menamą indą. Indą, kuris, visiškai įmanoma, egzistuoja tik virtualiame pasaulyje ar kūrinio autoriaus vaizduotėje. Darbelis ne iš lengvųjų! Tiesa, Stasys Babonas ir neslepia (tuo dar kartą galima įsitikinti atidžiai perskaičius autoriaus duotąjį interviu), kad iš žodžių jis kuria virtualų pasaulį, kuriame galioja kitokie dėsniai nei realiame gyvenime. 

"Bulviakasis" - akivaizdžiausias tokio virtualaus pasaulio egzistavimo įrodymas. Kūrinio paantraštė skelbia: štrichai apsakymui. Čia autoriui norėtųsi užduoti pirmąjį klausimą: kodėl apsakymui, o ne apysakai ar net nedideliam romanui? Na, romanui "parako" gal ir nepakaktų, bet kokiai įmitusiai apysakaitei, persmelktai siurrealizmo, grotesko ar net maginio realizmo elementų, - kodėl gi ne? Beje, dar apie tuos štrichus: kiek suprantu, autorius siūlo galutinį apsakymo variantą "nusilipdyti" ar greičiau "susidėlioti" pačiam skaitytojui. Ką gi pabandykime!  

...Pakelėse, pamiškėse, prie sodybų stovi baidyklės (vėliau paaiškėja, kad tos baidyklės tikriausiai yra žmonės). Pasaulis pilnas žmonių-baidyklių. Nežinomasis, kuris seka autoriui šią istoriją, sako: "Žmonės - tik baidyklės, jeigu žiūri iš arti." Po tomis baidyklėmis randamas negyvas vienas iš pagrindinių kūrinio personažų - Vladas. Pasakojimas apie Vladą turi pradžią, bet, anot autoriaus, ko gero, neturi pabaigos. Yra dar Onutė. Vladas (žinoma, būdamas gyvas) lankosi pas Onutę. Onutė panaši į karalienę. Onutę piešia tepliorius Krugelis. Onutė "duodasi" su visais kaimo vyrais. Ji eina net pas gyvulius ir bulius ją negyvai suspardo. Kaip neprisiminsi: senovės Kretoje irgi gyveno viena tokia gražuolė, mėgusi pasimylėti su jaučiu. Kas iš to išėjo, žinote: tai Minotauras - pusiau jautis, pusiau žmogus! Tačiau Onutė, atrodo, apie Kretą nieko nebus girdėjusi. Nors ką gali žinoti - juk panaši į karalienę... 

Vladas keliauja pas savo karalienę Onutę. Namo jis grįžta karste. Kambarys, kur pastatomas karstas, primena didelę įkaitusią krosnį. Karstas netikėtai tampa panašus į duonos kepalą. Karstas su velioniu tvankiame kambaryje - tarsi duona, kepama karštoje krosnyje (ir valgyk, žmogau, kad gudrus prisiskaitęs tokių epizodų lietuvišką duonelę!).  

Dar pridurkime, kad apsakyme yra ir visa valantis ugnies motyvas, ir rūsčiu balsu it koks biblinis pranašas griaudėjantis pasakotojas, ir mėnesiena, ir liūtai, ir ėjimo, keliavimo motyvas. O jeigu keliaujama, tai visada keliaujama iš kažkur ir į kažkur. Pagaliau visas mūsų gyvenimas yra tik kelionė!  

Vis dėlto asmeniškai mane labiausiai sukrečia epizodas, kur Vladas į namus grįžta karste. Visi ar beveik visi esame išgyvenę situaciją, gal net ne vieną, kada į namus ar į gimtinę parvežamas laidoti artimas žmogus. Grįžta, bet jau paskutinį kartą ir tik tam, kad iškeliautų amžinai. Stiprus, nors gerokai makabriškas, epizodas su "duonos kepalu". Visi žinome, kas yra mirtis, ir visi žinome, kas yra duona. S. Babonas tuo "duonos kepalu" tarsi duoda raktą, kuriuo jau galima bandyti atrakinti kūrinį, - kaimo laidotuvės, giesmininkai, velionio išlydėjimas. Bet turbūt tik tą vienintelį kartą raktą "apsakymui atrakinti" į rankas ir gauname. Likę epizodai "pakabinti" tarytum beorėje erdvėje, kaip tikriausiai pasakytų pats autorius, suverti ant virtualios virvutės virtualiame pasaulyje.  

Grožinė literatūra pačia savo prigimtimi yra šiek tiek ar net gerokai virtuali, nes beveik viskas, kas joje pasakojama, yra išgalvota, tariama, niekada nebuvę arba, jeigu buvę, tai autoriaus vaizduotės žaizdre neatpažįstamai pasikeitę, įgavę keisčiausių pavidalų. Taigi norime nenorime, atsiverčiame knygą ir pasineriame į virtualų pasaulį. Klausimas kiek kitoks: ar gali būti literatūros kūrinys pagrįstas vien virtualybe, vien tik sąlygiškumais? Gal ir gali, tačiau vis tiek toje "sąlygiškumų jūroje" skaitytojas sąmoningai ar nesąmoningai ieško bent nedidelės "salelės", bent pėdos kietos žemės, ant kurios galėtų atsistoti ir apsižvalgyti, kur esąs. S. Babonas turbūt sąmoningai atsisako net tokios "salelės". Tai įdomu, nauja, netikėta. Tačiau vis tiek, perfrazavus garsųjį Archimedo posakį apie atramos tašką ir žemės rutulį, taip ir norisi sušukti: "Duok, Stasy, bent pėdą tvirtos žemės po kojomis ir nebaisus joks virtualybės tvanas!"  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]