LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE

Stasė JANAITIENĖ

PRAVĖRUS DURIS Į SAVO KRAŠTO PRAEITĮ

Dažnai leidžiamės į keliones svetur, nepastebėdami, kad po truputį prarandame dvasinį ryšį su savo kraštu, su tėvų ir protėvių žeme. O gal verta retkarčiais atsigręžti į praeitį, prisiminti, iš kur atėjome?  

Liepos 18 dieną Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Tauragės rajono organizacijos nariai, juos lydintys draugai, šeimos nariai vyko į pažintinę ekskursiją po Tauragės rajono bei dalies Žemaitijos įdomesnes vietoves. Į ekskursiją vyko 33 žmonės, o tai ne taip ir mažai. Galbūt dar ne vienas skeptikas net formalią priežastį atsisakyti kelionės surado, manydamas, kad savo kraštą tikrai gerai pažįsta... Užtat į kelionę vyko tie, kam akropoliai ir dangoraižiai įspūdžio nedaro. Ekskursiją lydėjo, maršrutą sudarė žinomas Tauragės krašto paveldosaugininkas Edmundas Mažrimas. 

Išvykę iš Tauragės, netrukus pasiekėme Batakius, ten trumpai sustojome prie senų žydų kapinaičių, kur malūnininko dukters kapą žymi jos tėvo paminkliniu akmeniu paversta perskilusi girnapusė. Vėliau užkopėme į Batakių (Aukaimio) piliakalnį, kur dar XIII amžiuje stovėjo medinė pilis. Ne kartą pulta kryžiuočių ir sudeginta, paskutinįkart XIV a. pirmoje pusėje, ji vėliau nebebuvo atstatyta. Po to kryžiuočių kronikose minimas tik Aukaimio laukas. Kai kurių istorikų nuomone, Pilėnų legendai pradžią galėjo duoti Aukaimio pilies tragiška istorija... Batakiai, kiek vėliau įsikūrę šioje vietovėje, šiemet atšventė 560 metų sukaktį.  

Vėliau nuvažiavome į Skaudvilę, kur sustojome prie buvusios pašto stoties. Kadaise per šį miestelį ėjo Peterburgo - Karaliaučiaus traktas. Rusijos imperatorius, trumpai sustojęs joje, pasakė: "Zdesj neskučno" (čia nenuobodu), todėl stotis carinės Rusijos laikais net oficialiai buvo vadinama Neskučna.  

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai nutiesė siaurąjį geležinkelį, kuris taip pat suko pro Skaudvilę. Stabtelėjome ten, kur beveik prieš šimtmetį stovėjo geležinkelio stotis. Tačiau po keleto metų nuo siauruko statybos užbaigimo, kai potvynis gerokai nuniokojo siauruką, naujai nutiestas platusis geležinkelis miestelį aplenkė.  

Sustojome ir prie paminklo NKVD aukoms, daugelis jų buvo nukankinti ir palaidoti ten pat, pastato, kur buvo įsikūrusi ši represinė įstaiga, kieme.  

Aplankėme Skaudvilės šv. Kryžiaus bažnyčią, kurią net keletą metų pasikeisdami dienomis ir naktimis saugojo vyrai, kai 1972 metų vasarą buvo padegtos ir iki pamatų sudegė Batakių bei Gaurės bažnyčios.  

Iš Skaudvilės pasukome į Upyną, ten apžiūrėjome Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią, vėliau Amatų muziejuje klausėmės jo įkūrėjo ir šeimininko Klemenso Lovčiko pasakojimo. Ten surinktus kai kuriuos "rakandus" ir įrankius vaikystėje dažnas buvo matęs, net dirbęs, bet šeimininkas ištraukė iš palėpės ir tokių, kurių paskirties nė vienas, net kaime užaugęs, neįstengė atspėti.  

Toliau vykome į Vytogalą, kur apsilankėme S. Girėno tėviškėje, klausėmės pasakojimo apie S. Girėno vaikystę, jaunystę, vėliau - gyvenimą Amerikoje, pažintį su S. Darium, skrydį per Atlantą, lakūnų palaikų saugojimą.  

Iš Vytogalos nuvažiavome į Girdiškę, kur mūsų kelionės tikslas buvo Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia. Tai europinio lygio kultūros paveldo objektas - didelės ir erdvios bažnyčios šoniniai altoriai padaryti iš ąžuolo kamienų su šakomis. Deja, lėšų trūkumas ir čia aiškiai matomas - bažnyčios grindys prašyte prašosi remonto.  

Toliau mūsų kelias vedė į Bijotus, garsųjį Dionizo Poškos Baublių muziejų. Tų, kurie negirdėjo aiškinimo apie šių ąžuolo kamiene išskobtų ir stogais uždengtų namelių pavadinimo kilmę, negalėjo nepralinksminti pasakojimas apie D. Poškos pavaišintus vyrus, ridenusius kamienus. Vyrai po vaišių ąžuolus rideno jau baubdami...  

Paskui nuvažiavome prie Medvėgalio archeologinio komplekso, užkopėme į piliakalnio viršūnę, kai kas iš lydinčių net 18 bažnyčių bokštus, kurie turėtų nuo piliakalnio viršūnės matytis, bandė įžvelgti. Dar nelabai nuvargę ir noro turintys kopė ir į šalia Medvėgalio stūksantį antrą piliakalnį.  

Trumpai užsukę į Varnius, netrukus išvažiavome į Ruškio landšaftinį kraštovaizdžio draustinį, kuris yra visai netoli Tverų. Ten kopėme į Lopaičių piliakalnį, kur, kaip spėjama, stovėjusi žemaičių kunigaikščio Vykinto pilis. Čia ir Lietuvos kunigaikštis Mindaugas išdidžių žemaičių kovoje buvęs sužeistas. Šioje vietovėje neseniai atrastos senovės lietuvių pagonių apeiginių akmenų grupės, skirtos įvairiems ritualams, vadinamos Gyvybės, Mirties, Saulės ir kitais vardais, trykšta devyni šaltiniai, susiliejantys į Aitros upelį, o iš vieno šių šaltinių pasisemtą vandenį žmonės vežasi namo. Sakoma, kad jis stebuklingas, tačiau kol kas mokslininkai pripažįsta tik tai, kad jis labai švarus...  

Vėliau per Laukuvą, Šilalę grįžome į Tauragę. Kelionė užtruko beveik 12 valandų, grįžome gal kiek labiau išvargę nei paprastai. Tačiau kelionės tikslas - daugiau sužinoti apie savo kraštą - buvo pasiektas ir įspūdžių užteks dar ilgai... Ir pasidžiaugti, kad Tauragės rajono savivaldybė mūsų siekius suprato bei skyrė šiai ir kitoms kelionėms lėšų. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]