LASS LITERATŲ KŪRYBA

Zenonas KAVALIAUSKAS

 


AVIETĖS 

 

Sapnavau aš birželio nakty 

Ir galėjau, galėjau žavėtis. 

Tu buvai kaip kadais ta pati, 

Kai ant lūpų dar sirpo avietės. 

 

Rods, buvai kaip kadais ta pati, 

Garbanėles ramunėm papuošus. 

Kaip kadais, kaip kadais toj nakty 

Pirmą meilę priimt pasiruošus. 

 

O juk buvo, kad nesapnavau, 

Kad buvau su tavim susilietęs, 

Kad birželio nakty bučiavau 

Tavo lūpas, kur sirpo avietės. 

 

Kad ramunėm kvepėjo lyg lankos 

Garbanėlės tavųjų plaukų, 

Kad glostė jas manosios rankos 

Mergužėlei jaunystės laikų. 

 

 

Valentino AJAUSKO piešinysJAUNAM KOMPOZITORIUI 

 

Šoka pirštai ant klavišų, 

Ant baltų ir ant juodų. 

Žmogų muzika "pririšo" 

Prie rojalio, prie gaidų. 

 

Šoka pirštai, juda kojos, 

Galvą vos belaiko sprandas. 

Kompozitorius kamuojas, 

Kol skambi dainelė randas. 

 

Jis paleidžia ją lyg paukštį: 

- Lėk į tolį, kilk į aukštį! 

Pats gi sėdasi prie stalo 

Tuštinti alaus bokalo. 

 

Kol alus į skrandį plaukia, 

Kompozitorius nelaukia - 

Nuo bokalo - prie rojalio, 

Vėlei pirštams duoda valią. 

 

Kojos mindo pedalus, 

Protą kaitina alus, 

Kompozitoriaus dalia - 

Su alum ir dainele. 

 

 

IR TAU, ŽMOGAU, ŠI TEISĖ 

 

Išbrinko pumpurėliai, 

Išsiskleidė žiedai, 

Tad sodo obelėlei 

Tarytum atlaidai. 

 

Ir groja suktinėlį 

Bitelės jos žieduos, 

Kol saldų nektarėlį 

Joms visą atiduos. 

 

Kai išdalins nektarą, 

Kaip ir anais laikais, 

Numetus baltą skarą, 

Ims rūpintis "vaikais". 

 

Kasdien žemyn svirs šakos, 

Apkibę obuoliais, 

Pakol jėgų netekus 

Juos rudenin paleis. 

 

O šalnos rudeninės 

Nukirps žalius lapus, 

Net nepasidalinę 

Su obelim perpus. 

 

Liks obelis bevaisė, 

Be lapų, obuolių. 

Duota ir žmogui teisė 

Eit panašiu keliu. 

 

 

KAI ŽEMĖ ŠEŠĖLIŲ PILNA 

 

Suvadino ir saulė, ir Dievas 

Baltagalves vienodais vardais 

Ramunes į žaliuojančias pievas, 

Kaip kad mūsų jaunystę kadais. 

 

Nesakau, kad tai melas, apgaulės, 

Juk tai mums pasakyta tiesa. 

Tos ramunės nuo didelės saulės 

Į birželį nukritus šviesa. 

 

Tos ramunės man glaudžias prie kojų, 

Kai aš basas brendu per rasas, 

Ramune aš mergaitei pamoju, 

Dabinu jai ramunėm kasas. 

 

O ramunėj ieškojo ji meilės, 

Ramune aš ir ją vadinu, 

Ramunei juk rašomos eilės 

Ir skambūs akordai dainų. 

 

Tegul aštrūs dalgiai neliečia, 

Tegul jų nekanda šalna, 

Tegul vien ramunėmis šviečia 

Mūs žemė šešėlių pilna. 

 

 

ĮAUDRINK MAN ŠIRDĮ 

 

Įkaitinki lūpomis lūpas, 

Įaudrinki širdį širdim. 

Nors meilei pavasarį ūpas, 

Lig rudenio lik su manim. 

 

Lai vėjai klajūnai mus veda 

Kur vis gražesni čiulbesiai 

Per vasaros žalią estradą, 

Kur aidi, rods, padebesiai. 

 

Nors bus dar ne vienas griaustinis, 

Kryžiuosis žaibai debesy, 

Aš glausiu tave prie krūtinės, 

Nes man mylimiausia esi. 

 

Rudenėjant ką nori daryki, 

Ar lik, ar lyg paukštė išlėk, 

Pamilus pavasarį sykį, 

Prašysiu, maldausiu - mylėk. 

 

Prašysiu, maldausiu sugrįžti 

Prie žilo Nevėžio krantų. 

Tą ilgesio žaizdą užrišti, 

Kad širdį vėl audrintum tu. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]