LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Zenonas KAVALIAUSKAS
|
AVIETĖS
Sapnavau aš birželio nakty Ir galėjau, galėjau žavėtis. Tu buvai kaip kadais ta pati, Kai ant lūpų dar sirpo avietės.
Rods, buvai kaip kadais ta pati, Garbanėles ramunėm papuošus. Kaip kadais, kaip kadais toj nakty Pirmą meilę priimt pasiruošus.
O juk buvo, kad nesapnavau, Kad buvau su tavim susilietęs, Kad birželio nakty bučiavau Tavo lūpas, kur sirpo avietės.
Kad ramunėm kvepėjo lyg lankos Garbanėlės tavųjų plaukų, Kad glostė jas manosios rankos Mergužėlei jaunystės laikų.
JAUNAM KOMPOZITORIUI
Šoka pirštai ant klavišų, Ant baltų ir ant juodų. Žmogų muzika "pririšo" Prie rojalio, prie gaidų.
Šoka pirštai, juda kojos, Galvą vos belaiko sprandas. Kompozitorius kamuojas, Kol skambi dainelė randas.
Jis paleidžia ją lyg paukštį: - Lėk į tolį, kilk į aukštį! Pats gi sėdasi prie stalo Tuštinti alaus bokalo.
Kol alus į skrandį plaukia, Kompozitorius nelaukia - Nuo bokalo - prie rojalio, Vėlei pirštams duoda valią.
Kojos mindo pedalus, Protą kaitina alus, Kompozitoriaus dalia - Su alum ir dainele.
IR TAU, ŽMOGAU, ŠI TEISĖ
Išbrinko pumpurėliai, Išsiskleidė žiedai, Tad sodo obelėlei Tarytum atlaidai.
Ir groja suktinėlį Bitelės jos žieduos, Kol saldų nektarėlį Joms visą atiduos.
Kai išdalins nektarą, Kaip ir anais laikais, Numetus baltą skarą, Ims rūpintis "vaikais".
Kasdien žemyn svirs šakos, Apkibę obuoliais, Pakol jėgų netekus Juos rudenin paleis.
O šalnos rudeninės Nukirps žalius lapus, Net nepasidalinę Su obelim perpus.
Liks obelis bevaisė, Be lapų, obuolių. Duota ir žmogui teisė Eit panašiu keliu.
KAI ŽEMĖ ŠEŠĖLIŲ PILNA
Suvadino ir saulė, ir Dievas Baltagalves vienodais vardais Ramunes į žaliuojančias pievas, Kaip kad mūsų jaunystę kadais.
Nesakau, kad tai melas, apgaulės, Juk tai mums pasakyta tiesa. Tos ramunės nuo didelės saulės Į birželį nukritus šviesa.
Tos ramunės man glaudžias prie kojų, Kai aš basas brendu per rasas, Ramune aš mergaitei pamoju, Dabinu jai ramunėm kasas.
O ramunėj ieškojo ji meilės, Ramune aš ir ją vadinu, Ramunei juk rašomos eilės Ir skambūs akordai dainų.
Tegul aštrūs dalgiai neliečia, Tegul jų nekanda šalna, Tegul vien ramunėmis šviečia Mūs žemė šešėlių pilna.
ĮAUDRINK MAN ŠIRDĮ
Įkaitinki lūpomis lūpas, Įaudrinki širdį širdim. Nors meilei pavasarį ūpas, Lig rudenio lik su manim.
Lai vėjai klajūnai mus veda Kur vis gražesni čiulbesiai Per vasaros žalią estradą, Kur aidi, rods, padebesiai.
Nors bus dar ne vienas griaustinis, Kryžiuosis žaibai debesy, Aš glausiu tave prie krūtinės, Nes man mylimiausia esi.
Rudenėjant ką nori daryki, Ar lik, ar lyg paukštė išlėk, Pamilus pavasarį sykį, Prašysiu, maldausiu - mylėk.
Prašysiu, maldausiu sugrįžti Prie žilo Nevėžio krantų. Tą ilgesio žaizdą užrišti, Kad širdį vėl audrintum tu.
|