PORTRETAS

Henrikas STUKAS

PIRMOJI OKULISTĖ - MOKSLŲ DAKTARĖ


Mūsų tautos istorijoje nesunkiai surasime daug šeimų, kurios buvo šviesių asmenybių nestokojančių dinastijų pradininkės. Tokių šeimų rasime ne tik tarp dvarininkų, valstybės tarnautojų, inteligentų, bet ir tarp valstiečių. Viena iš jų - Janulaičių šeima. Ūkininkai Matas ir Agota sulaukė trylikos vaikų. Iš jų išgyveno devyni. Pati vyriausioji - Onutė. Jos likimas buvo sunkus - ketverių metų išsidūrė akį. Visam gyvenimui liko neįgali. Gal dėl šios priežasties ir šeimos nesukūrė. Savo dalį - 500 rublių, kurie tais laikais buvo didžiulė pinigų suma, atidavė broliams, kad siektų mokslo. Onytė turėjo dar dvi seseris - Juliją ir Veroniką. Be trijų seserų šeimoje augo šeši broliai - Kaliksas, Juozas, Petras, Pranas, Jurgis, Augustinas. Pačios jauniausios seserys Julija ir Veronika, matyt, dėl vyresnės sesers negalios pasirinko gydytojų profesiją: Julija tapo stomatologe, o jauniausioji, Veronika, - akių gydytoja. Ji pirmoji lietuvė moteris, apsigynusi mokslų daktarės laipsnį. Šiame straipsnyje pasakojama apie Veronikos Janulaitytės-Alseikienės, gydytojos ir visuomenininkės, veiklą.  

 

Tryliktoji pagrandukė 

Janulaičių šeimoje tryliktasis vaikas - Verutė - buvo paskutinis, nes po metų Matas Janulaitis mirė ir paliko žmonai auginti devynetą vaikų. Pagrandukė šį pasaulį išvydo 1884 metais Malavėnų kaime, Šiaulių apskrityje. Motina dar prieš vaiko gimimą jautė - sulauks mergytės. Agota ieškojo šventųjų su garbinga praeitimi. Kaimietei patiko šv. Veronikos paveiksliukas. Tai buvo tvirto charakterio šventoji, gera, gailestinga, sugebanti paguosti nelaimės ištiktą žmogų. Moteris pasižadėjo: "Jeigu gims dukrytė - krikštysiu Veronika". A. Janulaitienė vylėsi, jog dukrytė paveldės tas gražias savo bendravardės šventosios būdo ypatybes. Kaip vėliau paaiškės - motiniška nuojauta neapgavo. Veronikos sesuo Julija Biliūnienė-Matjošaitienė savo atsiminimuose seserį apibūdino taip: "Verutėlė turėjo daug savigarbos, nebuvo linkusi prašinėti kitų paramos. Stipraus būdo gimė, tokia liko visą gyvenimą. Toks charakteris padėjo tapti ir mokslininke." 

Iš tikro mergytė gimė sveika, rami - vienas džiaugsmas. Ėmusią vaikščioti Verutę globojo dvejais metais vyresnė Julija. Vyresnioji sesuo prisimindama vaikystę rašė: "Tai mudviem prasidėjo gyvenimas! Daug džiaugsmo, ašarų turėjome. Barėmės ir bučiavomės. Būdama vyresnė, judresnė, kur aš jos neišvedžiojau: balikės, grioveliai, kalneliai, duobelės - visur mudviejų buvo pilna. Po balikes pasitaškyti, pabėgioti, iš purvų raguolius kepti." Verutė paūgėjusi pradėjo skeptiškai žiūrėti į sesers sumanymus. Julė nori skrieti pas gandrus į lizdą aukštoj liepoj, o jaunėlė sako: "Kaip tu be sparnų gali?" Juos padarė iš vantų. Vyresnėlė lipa į medį, o jaunėlė stovi ir žiūri. Sesei žnektelėjus ant žemės, bara, kodėl neplasnojo. Pati nemėgina. 

Veronika augo sveika ir labai smalsi. Jos dalia iš anksto buvo nulemta. Motina nusprendė jauniausių mergaičių nemokyti - užaugusios turėjo padėti broliams ūkininkauti. Gal dėl šios priežasties Verutė nelankė garsiosios daraktorinės Rimšos mokyklos. Ją išmokė broliai - Pranas ir Augustinas. Broliai su mažyle tik žaisdavo mokyklą, taip nepastebimai ji daug ko išmoko. Pramokusios skaityti seserys panoro mokytis. "Sakau Verutei - einam pas mamytę, prašykiva leisti į gimnaziją. Nueiname mūsų delegacija. Aš tuojaus pakšt į vieną, į kitą ranką mamytei ir sakau: "Mudvi norime į gimnaziją, kaip Augustinas". - "Pinigų neturiu, vaikeliai, ne berniukai, neskubu, palaukite, pažiūrėsime, dabar man reikalingos. Eikite kiaušinių parinkti į papečkį". Verutė, nė žodžio netarusi, pastovėjo, paklausė. Linksmai apsisukusios išėjome. Man ta mintis ramybės nedavė. Jinai pasakydavo: "Jeigu tu, tai ir aš neliksiu, nemanyk!" Prašyti, ašaras lieti - niekados. Tikras pagrandukas, kaip iš pasakų, riedėjo nusitvėrusi iš mamytės geriausią ir patį didžiausią grūdą", - atsiminimuose rašė sesuo Julija. 

Jaunėlė sesuo Verutė lanko vyresniąją Julytę Zakopanėje 1908 m.Abiejų sesių nuolatiniai prašymai mokytis suminkštino mamos širdį. Jos gavo motinos pažadą, kad galės mokytis. Keleriems metams praslinkus Julija su Veronika išvažiavo į Šiaulius. Veronika į Šiaulių gimnaziją įstojo, kai jai buvo dvylika. Brolio Augustino, už anticarinę veiklą išvaryto iš trečio Maskvos universiteto kurso, padedama, įstojo į II gimnazijos klasę Šiauliuose. Apie tą laiką Julija rašė: "Pirma žiema mudviejų mokslo, tai vieni juokai. Žinoma, jūsų, vaikeliai, akimis žiūrint, kaip aklas aklai kelią rodo. Aš, senė, ėjau pas mokytoją, parėjus namo, ją to mokinau. Matai, aš atvažiavau viena savaite anksčiau, kol Verutei apavą sutaisė. Būdama namie, šiek tiek rusų raidyną pažinojau, greit pradėjau skaityti. Jai atvažiavus, skaičiau žodžius, - jau tikra mokytoja buvau. Jaučiausi daug žinanti. Aš užsimokėjau savais pinigais mokytojai, pati mokinau ją, tai namiškiai nejuto to brangumo, neišsigando, kad daug kainuos. Iki gegužės mokslus ėjome, paskui namo į darbą su džiaugsmu, kartu ir su baime, ar išleis mudvi rudenį. Atkiūtina rugsėjis, visi skubinai išvažiuoja, kuriems yra skirta mokintis. Mudvi irgi išvažiavome. Su programa - mini kelias nustatytas. Juozas su Augustinu vadovavo mūsų ateičiai." 

Dėl draudžiamos spaudos visai dar vaikas Veronika baigusi III klasę buvo išvaryta iš Šiaulių gimnazijos. Kaip rašo pati Verutė savo atsiminimuose (vienas rankraščio egzempliorius Meilės Lukšienės archyve), ji buvo pašalinta dėl draudžiamosios spaudos - jos vardu atsiųsto siuntinio: mergaitė šalinama apie tai nieko nežinojo (Veronikos Alseikienės atsiminimai, 1969, p. 12). Veronika nenusiminė. Žinių troškimas įveikė visas kliūtis. Eksternu pasimokiusi įstojo į VI Mintaujos gimnazijos klasę. Kokia turėjo būti paauglės valia ir gabumai tokį šuolį įveikti svetima, tik apgraibomis pramokta rusų kalba! Mintaujoje buvo palyginti daug lietuvių moksleivių ir gyvas visuomeninis gyvenimas. Metus gyveno pačiame jo centre - Didžiulienės-Žmonos laikomame vadinamame bute bendrabutyje.  

 

Studijos Europos universitetuose 

Veronika Janulaitytė 1903 m., sulaukusi 18 metų, baigė Mintaujos gimnaziją. Brolio kunigo Juozo paremta išvyko studijuoti medicinos Šveicarijoje į Berną, kur teisę jau studijavo brolis Augustinas. Dabar medicinos studijos moterims yra įprastas dalykas. Anais laikais tai buvo be galo drąsus žingsnis. Carinėje Rusijoje moterys negalėjo mokytis medicinos. Tuo metu vyravo nuomonė, jog moterims sistemingas mokslas nereikalingas. Merginoms būdavo teikiamos tik akušerijos, muzikos, kalbų žinios. Tiesa, 1860-1861 mokslo metais į Rusijos universitetus priimtos pirmosios moterys. Deja, medicina joms buvo griežtas tabu. Tik 1897 m. Peterburge buvo atidarytas Moterų medicinos institutas. Lietuva tuo metu buvo gūdi Rusijos provincija. Lietuvaitės negalėjo net svajoti apie mokslą šiame institute. Šis faktas nė kiek nesumažino Veronikos ryžto studijuoti mediciną. Mokytis teko važiuoti į Europą. Ypač populiari buvo Šveicarija. V. Janulaitytė atvažiavusi į Berną surado dar kelias lietuvaites: B. Galkytę, S. Daujotaitę, V. Baukytę ir t.t. Šiame universitete Veronika mokėsi neilgai. Jai, kaip ir kitoms mergaitėms, studijos buvo labai sunkios. Nuolat kankino tėvynės ilgesys, iš už nugaros neretai dirsčiojo bado šmėkla. Julija Biliūnienė-Matjošaitienė apie sesers studijas rašė: "Užbaigusi gimnaziją 1903 m., išvažiavo į Šveicariją, stojo Berne į universiteto medicinos fakultetą. Reikia stebėtis jos stiprumu, gyveno pusbadžiu, turėdama 15 rublių mėnesiui. Turbūt nė vienas studentas taip, kaip jinai, saliamoniškai nesitvarkė. Savimeilė didžiausia, neprašys, kad niekas nežinotų, kaip jinai sunkiai gyvena. Užsidarius savyje. Buvo ir pagerėjimų per visą laiką studijų metu." Moksladraugė Bronė Galkytė-Bylienė prisiminė: "Tuo metu mes visos buvome taip romantiškai nusiteikusios, norėjome padėti žmonėms jų kančiose, gydyti juos, padaryti gera savo kraštui, kad jame būtų šviesiau, geriau gyventi..." 

Deja, daugeliui lietuvaičių mokslas ir gyvenimo sąlygos pasirodė per sunkios. V. Janulaitytė - ne išimtis. Metus pastudijavusi Berne, semestrą - Vienoje, Verutė perėjo 1905 m. į Berlyno universitetą, prieš tai per 8 mėnesius išlaikiusi Rusijoje lotynų kalbą iš gimnazijos kurso. Meilė Lukšienė atsiminimuose rašo: "Beje, kai atvyko į Berlyną, tada iš 400 medikų studentų vos 4 buvo moterys! Galima įsivaizduoti, kaip visoms reikėjo jaustis, ypač V. Janulaitytei: ne vokietės, neturtingos, o dar žemos kilmės, kas tuo metu buvo svarbu. Verutei šovė į galvą kartkartėm prisidėti prie savo keistai skambančios pavardės vokišką prielinksnį "von", žymintį kilmingumą, bajoriškumą. Juokėsi, kad tai ne kartą keitė kitų elgesį ir požiūrį. Gabi, mokslinių polinkių turinti studentė baigė aukštąją ne eiliniu diplomu, o medicinos daktaro laipsniu." 

1908 m. V. Janulaitytė baigė akių ligų specialybę ir apsigynė daktaratą, sugebėdama derinti studijas su eksperimentiniais moksliniais tyrimais. Jaunoji gydytoja domėjosi trachomos gydymu. Trachoma - tai virusų sukeliamas lėtinis akių junginės ir ragenos uždegimas. Lietuvaitės tyrimai sulaukė atgarsio. Darbo vadovas Vokietijoje, Berlyne, akių klinikoje, pasiūlė dirbti asistente. Veronika neilgai svarstė - šio viliojančio pasiūlymo ji atsisakė: mergina troško grįžti į Lietuvą ir dirbti tėvynainiams.  

 

(Bus daugiau) 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]