MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

AKLAS VĖJAS, ŽVAIGŽDĖ, VANDUO


"Menų alkoholikas", kurio lyrika telpa į vieną vidutinio storumo knygą, poetas, laikęs kūrybą gyvenimo, o grožį meno prasme, - tai Henrikas Radauskas, tikras žodžio juvelyras. Jo poezija kibirkščiuoja sidabro, aukso ir marmuro, krištolo ir aksomo spalvomis, nes taip spindi gamta ir visata. Bet atitolkime nuo spindesio ir pasižiūrėkime į kitą jo poezijos polių - į tą, kur ta šviesa gęsta ar išnyksta visai. Taigi kas H. Radausko lyrikoje apibūdinama epitetais "aklas", "neregys", kokių spalvų jo eilėraščiuose sušvytinčios akys? 

1993 m. išleistoje H. Radausko eilėraščių rinktinėje "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu", kur pateikta apie 250 eilėraščių, žodžius "aklas", " neregys", "akis" rastume gal 30 - 35 kūriniuose, taigi aštuntadalyje lyrikos. Tai patvirtintų literatūros tyrinėtojų teiginį, kad H. Radauskas - dinamikos, gyvybės, šviesos poetas, nes aklumas, neregystė - tai visų pirma atsargesnis judesys, tamsa. 

Štai kad ir akių spalvos - jos irgi liudija: šis poetas mėgsta šviesą. Dominuoja kelios. Mėgstamiausia ir dažniausia - žalia, mėlyna, žydra. Esama pilkos ir perlamutrinės. Be spalvų, nusakomos ir emocijos - tai visų pirma visą H. Radausko kūrybą persmelkiantis liūdesys: "Ir mato pilkos, liūdnos akys miglotam veidrody save"(eil. Mėlynos gėlės vakare"). "Žydros akys" itin darniai įkomponuojamos į eilėraščio turtingą garsyną:" Žydros akys žalioj žolėj". Čia "ž" tarsi sužaibuoja kiekvieno žodžio pradžioje (eil." Vasaros nakties sapnas"). Dinamiškame eilėraštyje "Mandolinos" akys "dega tartum žvakės". Tėra keli eilėraščiai, kur minimos "ledinės" ir "negyvos" akys. H. Radauskas lietuvių literatūroje žinomas kaip eilėraščio - akvarelės meistras, viename posme mėgstąs kartais net keturių spalvų derinį. Akių spalvų paletė patvirtina viena - H. Radauskas yra šviečiančios gyvybės poetas. 

Epitetas "aklas" itin subtiliai įaustas į tą patį eilėraštį "Kūdros rytas": 

 

Ties pasenusia, nerege kūdra, 

Kur pavasaris linksta beržais, 

Rytas juokias akim perlamutro, 

Naiviais akvarelės dažais. 

 

Karalystėj naujagimio vėjo 

Žaidžia lapais krūmokšniai jauni, 

Ir aušrinė mazgoti pradėjo  

Aukso kojas aklam vandeny. 

 

Kaip matome, kūdra čia "pasenusi ir neregė", vanduo "aklas", ir tai sudaro neužmirštamą kontrastą su ryto juoku ir "perlamutro akimis." Ryškūs du priešingi poliai: senatvė, neregystė ir jaunumas, šviesa, juokas. Beje, "aklas vanduo" ir aušrinės "aukso kojos" - dar vienas šio eilėraščio netikėtas supriešinimas. "Aklam" vandeniui ir "neregei" kūdrai eilėraštyje - daug šviežumo ir šviesos: tai ir "naujagimis vėjas", ir aušrinė, ir pavasaris, ir "jauni krūmokšniai", ir "aukso kojos". Jei šis eilėraštis būtų tapomas, be jokios abejonės, triumfuotų šviesa. Įdomu tai, kad H. Radauskas dideliam poetinės šviesos srautui sulaikyti pasirenka itin taiklų ir netikėtą epitetą "neregė", tai yra visišką tamsą, savotišką "užkardą", - kitaip eilėraštis "išskystų" vien šviesoje ir būtų ne toks "šviesotamsiškas", kontrastingas, puikus.  

"Kalnų audroje" minima "akla, sena" žvaigždė ir "jauna šakelė rankoje", "Nemirtingume" - "aklas vėjas" ir "skambūs skliautai." Akivaizdus tas pats dviejų priešingų polių principas. Visi šie pavyzdžiai rodo: garsaus mūsų poeto lyrikoje aklumas visų pirma sietinas su žmogaus senatve, gyvenimo saulėlydžiu, su nykimu. Tokių epitetų H. Radausko poezijoje nėra daug - jie, kaip minėta, dažniausiai tampa tik plūstančios šviesos srautą pristabdančiu "barjeru" ar tą šviesą paryškinančiu fonu. 

H. Radausko poezijoje esama ir kitokios aklumo bei neregystės prasmės. Štai eilėraštyje "Senmergė" sakoma: 

 

Parke visos poros apanka,  

Vaikšto neregės ir neregiai. 

Meilės medų nuo lūpų renka 

Mėnesienoje - kaip drugiai.  

 

Neregys čia - meile apsvaigęs žmogus. Būti apakintam meilės - lyg ir nieko itin naujo. Nauja yra radauskiškai išradinga "įsimylėjėlio - neregio" paralelė, kuri tampa dar įtaigesnė, kai akcentuojama vyriškoji ir moteriškoji giminė: "neregės" (moterys) ir "neregiai" (vyrai). Kuriamas visiškos neregystės, tai yra įsimylėjimo, įspūdis - "visos poros apanka", ir tai yra šio eilėraščio neužmirštamas ekspresyvumas: platėjančiais koncentriniais ratais skleidžiami poetinės magijos burtai užtvindo visą posmą. Visiška svaigulio - apakimo būsena pastebima ir nuostabiame eilėraštyje "Kaštanas pradeda žydėt", juo labiau, kad tai pati kūrinio pabaiga: 

 

O medžiuos dega tylios žvakės - 

Baltuos žieduos rausvi taškai, -  

Ir pareini namo apakęs, 

Ir plunksna rašalą taškai.  

 

Pabudusios gamtos siautulio sužavėtas lyrinis subjektas pavasarį išgyvena kaip įkvėpimo, kūrybos laiką. 

Esama ir tiesiogine reikšme vartojamų žodžių "neregys", "aklas". Štai "Pagrobime" kalbama apie "neregį muzikantą", "Nakties istorijoje" - apie "aklą manekeną", "Moteryje prie veidrodžio" - apie parko "aklas deives". Tiktai tokių pavyzdžių - vos keli. Dauguma H. Radausko įvaizdžių, be jokios abejonės, turi perkeltinę reikšmę. Poeto netraukė gęstančios šviesos krantas, tamsa buvo tik kibirkščiuojančios jo lyrikos pakraštys. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]