LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vincas BAUBLYS

KELIAS ATGAL (ištrauka iš apysakos)


Vincas Baublys - sudėtingos biografijos žmogus. Regėjimo neteko prieš ketverius metus, gyvena Lazdijų rajone, Veisiejuose. Spausdiname jo apysakos "Kelias atgal" pradžią. Kol kas pati apysaka, įskaityta autoriaus balsu, dar tik garso kasetėse. Kad išvystų dienos šviesą kitokiu pavidalu, matyt, turės praeiti šiek tiek laiko. Autorius net nebando slėpti, kad kūrinyje daug biografinių motyvų, vaikystės vaizdų, prisiminimų.  

 


 

Skiriu močiutės Adelės Baublienės atminimui  

 

Pirmas skyrius  

Aušo ankstyvas 1966-ųjų metų balandžio rytas. Virš aukšto šimtamečio eglyno pasirodė pirmieji saulės atšvaitai. Pakilusi virš pušų ir eglių viršūnių, ji įslinko į baltą skystą debesėlį, bet ir vėl išlindusi suspindo dar skaisčiau nušviesdama miškus, kalnelius, klonius ir didžiąją Šiurpynę. Žilvičiai, supantys Šiurpynę, tarsi parausvėjo, berželių spalva dar ne žalia buvo, o tarsi pagelsvėjo. Aplinkui tvyrojo tyla - rami ir šventiška. Rodėsi, kad ne tik žmonės, bet ir laukai, miškai ir kloniai užušventė pasinaudodami šia ramybe. Nebuvo girdėti jokio pašalinio garso - taukšėjimo, kaukšėjimo. Auksinių saulės spindulių paliesti, dar gerai neišsprogę berželių lapeliai, eglynų spygliai verkė rytmetine rasa. Naktį buvo stiproka šalna, tad eglių spygliai, berželių lapeliai, sode augančios obelys ir kriaušės buvo pasidengusios balta šarma. Saulutei kylant vis aukščiau ir šildant vis stipriau, tirpo šie balti kailinukai, nyko nuo šakų varvėdami dideliais lašais ant žemės. O saulė vis kilo žadindama miegančią gamtą. Netrukus šią tylą sudrumstė kaimynų Zurlių gaidys, sukeldamas ant kojų dar lovose drybsančius šeimininkus, tvartuose uždarytus gyvulėlius. Ir prasidėjo riaumojimas, mykimas, pasigirdo skardus šunelio balsas. Prasidėjo nauja diena.  

Tylėjo tik užkerėtoji Šiurpynė. Jau buvo galima įžiūrėti aplink Šiurpynę sutūpusias sukrypusias trobeles. Šiurpynė buvo užgrobusi gana didelį plotą. Vakarinėje pusėje stūksojo šimtametis eglynas pasukdamas į Šiaurę riestu lanku. Čia ir gyveno padorūs ir geri senukai Zurliai. Nuo jų toliau einant į šiaurę pamiške, buvo dar viena gana nemaža sodyba. Čia gyveno pasiturintys žmonės. Pietinėje pusėje stovėjo kolūkio mechaninės dirbtuvės, karvių, veršelių fermos ir visi kiti kolūkio pastatai. Rytinėje Šiurpynės pusėje stūksojo gana aukštas kalnas. Ant šio kalno stovėjo sukrypusi trobelė. Čia ir gyveno močiutė Adelė su sūnumi Staseliu. Jauniausias, Vytukas, mokėsi internate ir į namus parvykdavo tik savaitgalį. Vyresnioji dukra Onutė buvo ištekėjusi ir išvažiavusi gyventi į vyro tėviškę. Kalno papėdėje plytėjo Šiurpynė, užaugusi šimtamečiais karklynais, didžiausiais žilvičių krūmais, nei gyvulio, nei žmogaus nepraeinamais plotais. Atrodė, tarsi jinai saugo savo nesibaigiančius kemsynus, kalnelius su nudžiūvusiais berželiais, kurie net per dvidešimt ar penkiasdešimt metų neišaugdavo iki žmogaus ūgio, samanose ir nendrynuose užsislėpusius akivarus, niekaip neįveikiamus stipraus žiemos šalčio. Virš tų bedugnių ir maurynų vietomis iškilusios kalvelės, ant kurių - smalingos pušelės bei nepermušama kadugių juodybė. Tarp šitų pušynėlių ir viksvynų žiojėjo juodo mauro provėros, ilgos ir plačios, tykojančios užsižiopsojusio žmogaus ar žvėries. Niekas nuo senų laikų neatmena, kas gera valia būtų priėjęs arčiau jų. Net paukštis, praskrisdamas pro šiuos akivarus, rėkdavo ne savo balsu ir skrisdavo kuo greičiau į šalį. Tik įvairiausi mašalai ir bimbalai šių vietų nebijodavo. Įsigalėjus vasaros karščiams, Šiurpynė dvokė užaugusiais nendrynais, gailiais, apkartusiu rudu viksvynų vandeniu. Stovėjo gervės ant vienos kojos, sukišusios savo snapus į drumzliną pelkyno vandenį, tylėjo kryklės antys, paslėpusios savo mažus vaikelius vėsesnėje vietelėje. Pasislėpdavo net ir margaspalvės gyvatės. Tiktai akivarų veidrodžiai kartais suraibuliuodavo ir iš gilumos iškildavo lynai kaip paršai, pasišildę saulėje jie vėl nunirdavo atgal į Šiurpynės gelmes. Tik kai prisirpdavo spanguolės, būriais, pulkais ir po vieną, ir nebe gorčiais ar krepšiais, stačiai vežimais žmonės jas namo tempdavo. Namie virdavo kibirinius puodus, kad visai žiemai užtektų, kad būtų po ranka pagirioms, galvą nugaravus, įsidėti po vieną į ausį, kada skauda, kad akeles pašviesintų. Kai bėda, žmogus proto įgauna. Susirangiusios margaspalvės gyvatės net nereaguodavo į praeinančius žmones. Žmonės tik atsigręždavo praėję pro jas, nusišypsodavo ir toliau nueidavo. Jos buvo lyg ir savos, šios pelkės sergėtojos. Vėsų vakarą, kai Šiurpynė ištuštėdavo, kai pritildavo visi pavargę paukšteliai, vandens vištelės ir perkūno oželiai, rėksniai ir plėšrūnai kėkštai, tylą nutraukdavo skambus lakštingalos balsas. Net akių negalėdavai sumerkti nuo to skambumo ir jos balso gražumo. Bet sugrįžkime prie ano pavasario ryto.  

Ramią tylą vėl sudrumstė skardus gaidžio kakariekavimas. Trobelėje ant kalno iš kamino pasirodė baltas dūmelis. Jis kilo tiesiu stulpu į dangų. Pakilęs kiek aukščiau dingo vėjelio blaškomas, kol galutinai išnyko dangaus žydrynėje. Neilgai trukus sugirgždėjo senosios trobelės durys ir ant slenksčio pasirodė senyva moteris, rankoje laikydama kibirą. Plačiau atvėrė duris, peržengė slenkstį ir sustojo ant slenkstinio akmens. Pasižiūrėjo į tolumoje stūksantį šimtametį eglyną, į apačioje tysančią Šiurpynę ir skaisčiai šviečiančią saulutę. Senutė sunkiai priėjo prie gėlių darželio ir išpylė ant gėlyčių vandenį. Atsirėmė į seną tvorą. Susimąstė: "Pagaliau aš vėl gimtinėje! Tas pats žydras dangus, nuostabus paukštelių čiulbėjimas. Ankstyvo rytmečio gaivumas. Aš gimtinėje! O Dieve, ačiū tau! Tos pačios tvoros, tik jau apipuvusios, didžioji eglė šalia sodo, aukštoji kriaušė - tarsi šios sodybos du sargybiniai. Takeliai į klojimą ir tvartelį, takelis, besileidžiantis į pakalnę prie šulinio, - viskas taip sava ir artima."  

Tik čia, sugrįžusi iš tolimojo Sibiro, pajuto tėviškės oro gaivumą ir begalinę gimtinės trauką. Ir jokie žemiški turtai šio jausmo neatstos. Čia viskas buvo šventa, viskas buvo kaip ir anksčiau vaikystėje. Iš Šiurpynės ištekančio upelio čiurlenimas, tas pats ganyklų kvapas, aukštesnės žolės kupstai, išaugę ant galvijų mėšlo, - viskas taip tikra ir sava. Ir dangus buvo toks pat kaip anksčiau, belaukiantis ištroškusio paukščio klyksmo. Ankstyvais rytais pasigirsdavo dalgio plakimas, nuaidintis per visą Šiurpynę ir atsimušantis į šimtametį eglyną. Tais metais pavasaris buvo ilgas ir gražus, nei šaltas, nei per daug sausas. Gal kiek aukštėlesnėse vietose ir trūko drėgmės, tačiau kiekviena žolelė stiebėsi vis aukščiau ir aukščiau saulutės linkui. Močiutės Adelės tėviškėje buvo žalia ir gražu. Ir viešpatavo tokia tyla, kad rodėsi: tuoj tuoj kažkas nutiks - iš karto prasiskleis visi gėlių žiedai, sulapos medžiai ir tyroje dangaus erdvėje sučirens skambus vyturėlio balsas.  

Valentino AJAUSKO piešinys

"Diena tikrai bus auksinė," - taip manė močiutė Adelė, atsirėmusi į tvorą ir kitoje rankoje laikydama tuščią kibirą. Stebėjosi jinai savosios tėviškės gamtos galia. Jos švelnios, meilios ir gražios akys žiūrėjo į vingiuojantį keliuką arimuos - ar ten kas nors nepasirodys? Senutė kažko laukė. Staiga ji sukruto ir greitai žengė į trobelę. Tvartelyje jos laukė nešerti gyvuliukai, o dar ir visas kibiras bulvių sutarkuoti reikėjo. Ruošėsi kepti blynus ant kopūstlapių. Anais laikais kaime tai buvo pats didžiausias gardumynas, paskanintas grietine ir spirgučiais. O dar ir kumpio gabalėlis, atrėžtas šalia, - pirštus apsilaižyk ir liežuvio neįsikąsk! Šioje žiloje senutėje buvo tiek daug energijos, jog visi darbai tiesiog tirpte tirpdavo jos rankose. Karvutė buvo jau pamelžta, pririšta pabalyje skaniai žiaumojo žolytę, vištos kudakavo kieme, veršiukas bliovė tvartelyje prašydamas pienelio. Greitai ir jis buvo pamaitintas, o vištoms paberta lesti. Sargiukas, besišildantis rytmečio saulėje, taip pat nebuvo pamirštas. Beliko tik pradėti kepti blynus. Tarkuotų bulvių tešla buvo jau paruošta, o duonkepė krosnis iškūrenta taip, jog tik pūškėjo. Greitai senutė lygiu sluoksniu ant kopūstlapių išlygino tešlą ir pašovė į krosnį. Uždarė krosnies dureles, kad stipriau išsilaikytų šiluma. Dabar beliko pagaminti tik padažą. Visa tai paruošusi, ji griebėsi tvarkyti trobelės vidų: šlavė, plovė grindis, valė langų stiklus. Dirbo atiduodama visą širdį. Šitaip dirbdama ji pamiršdavo savo skausmą, nelaimes, vargus. Viską kruopščiai susitvarkiusi, apsirėdžiusi švaresniais drabužiais, išėjo į kiemą ir atsisėdo ant akmeninio slenksčio šalia trobelės durų. Dar kartelį žvilgtelėjo į laukais vingiuojantį takelį, tačiau jame nieko nebuvo matyti. Laukė močiutė, kažin ko laukė. Šiandien turėjo būti džiaugsmingiausia jos diena. 

Adelės gyvenime buvo ir kitokių dienų. Po kiemą lakstė jauni stiprūs, garsiai šūkaujantys vyrai. Girgždėjo podėlio, svirno durys, kamaraitėje skambėjo puodynės su įvairiausiomis gėrybėmis. Šiai dienai ir šiai valandai Adelė seniai ruošėsi. Ne kartą ir ne du buvo apėjusi visą sodybą, prisiglaudusi prie kiekvieno medelio, apčiupinėjusi kiekvieną namo rąstelį, tvorą, apžiūrėjusi visus takelius. Net akmenėlių ir žemės į skrynelę įsidėjo, nes žinojo, kad čia daugiau gali ir nesugrįžti. Močiutė Adelė nebuvo verksnė ir silpnavalė, bet negalėjai sakyti, kad jai nespaudė širdies, negniaužė gerklės. Ji tik buvo sau įsakiusi nepasiduoti ir nepraskysti. Rūpinosi ne vien savimi: dar buvo mylimas vyras ir du maži vaikučiai. Trečiasis gimė Sibire. Atsibeldus tą ankstyvą birželio rytą kareiviams, buvo įsakyta trumpai ir aiškiai: "Kelkis ir eik! Imk vaikučius už rankų, į sunkvežimio kėbulą įsimesk vieną kitą daiktą ir važiuojam!"  

Adelė tik suspėjo sukalbėti "Tėve mūsų". Dabar čia viešpataus tyla - naktis ir tyla. Po kelių mėnesių bildėjimo geležiniu keliu - Uralas, Sibiras, taiga. Neaprėpiamos miškų platybės, bado ir skurdo nualinti žmonės. Darbas miške, vėliau - lentpjūvėje. Apsirengimas prastas, o Sibiro žiemos šaltos. Gyvybę palaikė Sibiro miškų gėrybės: džiovintos uogos, grybai, įvairiausios vaistažolės. Apsigyveno jie viename kolchozo barake. Per sienas švilpdavo vėjas, per kiaurą stogą tekėdavo lietaus vanduo, tačiau darbštūs ir ištvermingi lietuviai sugebėjo ir ten išgyventi pačius sunkiausius laikus. Susikalbėti su vietiniais sunku, nes niekas nemokėjo rusiškai. Vėliau Adelės šeimą priglaudė gana padori rusų šeima. Vyrų kaime beveik nebuvo, nes visus mobilizavo į karą. Pagrindinė darbo jėga - moterys ir keturiolikos septyniolikos metų vaikėzai. Anksčiau buvęs kolchozo pirmininkas irgi buvo mobilizuotas į armiją, o atėjęs naujas, tiksliau, iš karo sugrįžęs invalidas Adelei siūlė važiuoti dirbti į taigą. Adelė sutiko nedvejodama - ten kasdien duodavo po 600 gramų duonos, ir dar kolchozas padėdavo. Buvo gėda valgyti juos priėmusių rusų maistą. Su ja kartu dirbo dar kelios merginos. Joms vadovavo latvis - profesionalus medžių kirtėjas. Išveždavo į taigą jas keturiems penkiems mėnesiams. Duodavo ir maisto, bet retai kada jo užtekdavo. Gelbėdavo duonelė. Adelė ją valgė labai smulkiais gabaliukais, gerai sukramtydama. Taip organizmas geriau įsisavindavo visas maisto medžiagas, esančias duonoje. Šitas duonelės kramtymas jai ir padėjo išlaikyti sveikatą ir stiprybę. Guldant Sibiro maumedžius, kedrus ir aukštąsias egles, įvykdavo ir nelaimingų atsitikimų. Medį reikėdavo nupjauti, nušakoti, supjaustyti į keturias šešiametres dalis ir nuvežti už kelių kilometrų prie upės. Vyras Vincas stipriai nušalo kojas, tad buvo paskirtas kolūkyje dirbti arklininku. Tuomet prie jo būdavo ir vaikai. Atėjo sunkūs bado metai. Visi gyveno iš to, kad po truputėlį pasivogdavo kviečių. Bėda, kad nebuvo jų kur susimalti - taip galėjai išsiduoti. O išgyventi reikėjo ir dar vaikus užauginti. Adelė jau laukėsi ir trečio. Vėliau, pramokusi rusiškai, Adelė bendravo su vietiniais gyventojais, vieni kitiems padėdavo.  

Grįžusi iš Sibiro, Adelės šeima rado sukrypusią ir suniokotą savo trobelę. Dieduko Vinco sveikata buvo palaužta sunkaus gyvenimo, skurdo, šalčio ir bado. Tad nedaug jis tegalėjo prisidėti prie ūkio darbų. Jų šeimai buvo priklijuotas priešo vardas. Bet šis vardas kaip greitai prilipo prie jų, taip greitai ir atkrito. Neilgai trukus jie tapo ne liaudies priešai, bet vieni iš geriausių kaimynų. Jų vaikai Onutė su Stasiuku buvo jau stipriai ūgtelėję ir kiek pajėgdami talkino Adelei namuose. Vyresnioji Onutė jau ir į bernus akį užmesdavo. Mažas buvo tik pagrandukas Vytukas. Kad per žiemos šalčius ir didžiausius pusnynus netektų jam bristi į toliau esančią mokyklą, visi nutarė išleisti mokytis į Merkinės internatą. Kiek paūgėjęs savaitgaliais jis ir vienas namo parvažiuodavo, kur jo laukdavo mama, pasiligojęs tėvas ir sesė su broliu. Šeima greitai susiremontavo trobelę, persidengė stogą. Krosnį pasisiūlė pastatyti kaimynas Zurlys, gyvenantis anapus Šiurpynės. Zurlys buvo visų galų meistras. Turėjo jis ne tiktai auksines rankas, bet ir gerą širdį, sumanią ir protingą galvą. Sutardavo su Adelės šeimyna, dažnai su savo senute ateidavo pas ją pavakaroti, aptarti ūkio darbus: ką sės, sodins, ką šiemet orai pranašauja. Neaplenkdavo trobelės ir netoliese gyvenantys kaimynai. Jiems buvo įdomu, kaip Adelė gyveno Sibire, kaip vargus vargo. Tad greitai liaudies priešo vardas buvo pamirštas. Kartais net kolūkio pirmininkas užsukdavo pažiūrėti, kaip gyvena šie lyg ir savų, lyg ir svetimų įsitikinimų žmonės. Tačiau pirmininkas viską greitai perprato. Suprato, kad šioje žemėje prieš žmogaus valią vyksta labai daug nepaaiškinamų reiškinių. Greitai ištekėjo vyresnioji dukra Onutė. Stasys irgi ilgai nelaukė. Nepraėjus nė geriems metams po Onutės vestuvių, į mamos namus jis parsivedė žmoną. Senoji Adelė tarsi pati atjaunėjo. Džiaugsmo ašaros sužibo jos akyse. Marti buvo tarsi Dievo palaima šiai ant aukšto Šiurpynės kalno stovinčiai trobelei. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]