LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vaclovas AREIMA

AR TU ATSIMENI? 

Ar tu atsimeni, kai skridom į Kaukazą, 

Kur nešė mus sparnuota mašina. 

Rudens nugairintą kalnų peizažą... 

Ar visa tai meni dar, mylima? 

Ar liko vaizdas tų kalnų viršūnių, 

Kurios man priminė krūtis tavas, 

Kai melsvas rūbas puošė tavo kūną, 

Kuomet mes šokom savo vestuves. 

Ar dar meni Juodosios jūros mėlį 

Ir saulę, braidančią šiltam rūke, 

Ir tų šaltų nord ostų baisią šėlą, 

Kurie dažni svečiai Gelendžike. 

O taip, dar akys mano tebemato, 

Nors daug po to jau nuplaukė dienų... 

Nors daug kas dingo užmaršties verpetuos, 

Kaukazo grožį visados menu. 

Mačiau, kaip upės kalnuose užgimsta, 

Įgavę jėgą, ūžia nuo kalnų, 

Kaip žemupį pasiekę rimsta, 

Lyg išsigandę jūros vandenų. 

O kaip pamiršt Darjalo grožį rūstų, 

Kur uolos, rodos, ant tavęs tuoj grius. 

Pabuvęs ten, išties gali pajusti, 

Koks mažas tu ir koks esi trapus. 

O ir Elbrusas užmarštin nugrimzti 

Tikrų tikriausiai niekad negalės. 

Gerai menu grėsmingą baltą rimtį - 

Ji daugelį ir gąsdins, ir žavės. 

Sudie, kalnai, gal jau nesimatysim. 

Nors apie tai svajosiu visados. 

Bet mintimis dažnai jus aplankysiu, 

O jas nuneš jums vėjas Lietuvos. 

PO LAIKO 

Žinau, kad mes nebūsim niekados kartu, 

Kad niekad nebučiuosiu tavo lūpų - 

Ir negirdėsiu meilės žodžių ištartų, 

Kurių taip mano širdžiai visad trūko. 

Tave aš netikėtai sutikau kely, 

Kuriuo gana ilgai buvau jau ėjęs. 

Ir veidas nebejaunas, ir plaukai žili, 

Bet vidų degino jaunystės vėjas. 

Ir suliepsnojo jau prigesus kibirkštis, 

Ir kraujas užvirė tarytum jauno. - 

Netyčia tu atvėrei užtrenktas duris, 

Kai švelniai palytėjau kūną liauną. 

Ir vėl į mano sielą nerimas sugrįš, 

Vaizduotė pins svajas gražiausias. 

Ranka manoji laiškus tau slapčia rašys, 

Bet tu tikrai nė vieno jų negausi. 

Tad būk laiminga, nors ir su kitu, 

Bet ir manoj širdy ilgai gyvensi tu. 

VISAGALIS LAIKAS 

Būk sveikas, akmenie! 

Čia aš sėdėjau mažas. 

Jaučiuosi vėl namie, 

Į saulę atsigręžęs. 

Tik kad namų nėra. 

Dirvonai nykūs plyti. 

Sakyk, kokia audra, 

Juos nušlavė, brolyti? 

Po samanom storom 

Akmuo tas atsiduso: 

"Neversk bėdos audroms, 

Ne jos sugriovė triūsą". 

Tai kas tada, sakyk, 

Jei ne klastingas vėjas, 

Taip nušlavė išsyk 

Namus, kur čia stovėjo? 

"Tai laikas tas turbūt 

Bus darbą tą padaręs. 

Vienus jis kviečia būt, 

Kitus kapuosna varo". 

DRĄSIAU, MIELASIS! 

Visi kalbėjo, kad ruduo 

Lapus aplinkuj sėja, 

O aš vis netikėjau tuo, 

Jog vasara praėjo. 

O kas toliau? Žiema balta, 

Lyg testamento lapas. 

Dėžutė bus tau sukalta... 

Kokia? Turbūt supratot. 

Tik kokio velnio tu baidais - 

Žinojai, jog taip baigsis: 

Tas, kas atėjo, tas išeis, 

Ar melsis jis, ar keiksis. 

Mirtis, mielasis, tai pana - 

Nuo jos neišsisuksi! 

Kai apkabins, nutils daina, 

Tačiau žemelė suksis. 

KODĖL DAINUOJU 

Tik atminty man žydi sodai, 

Tik sapnuose man spalvos mainos. 

O dienos tos, beveik vienodos, 

Pro šalį juodom sukniom eina. 

Bet aš visiems vis vien dainuoju 

Apie žmonių įvairią būtį, 

Nors gan dažnai užkliūva kojos 

Ir tenka neretai pargriūti... 

Kai kam aš gal atrodau kvailas - 

Juk verkti nuolatos turėčiau, 

O ne dainuoti apie meilę, 

Kai badosi juodi erškėčiai. 

Dainuoju ne todėl, kad gailis, 

Kai mato, kaip kenčiu parkritęs. 

Dainuoju jums, nes many meilės 

Daugiau, nei galite matyti. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]