NAUJOS KNYGOS |
Jonas ŠUKYS PER BRASTOS AKMENIS |
Gražus tamsiai raudono vyno spalvos viršelis: pašokęs į dangų žmogus gaudo nešančią vešlią šakelę poezijos paukštę. Ar pagaus? Ir raidės: Vaclovas Areima "Kodėl dainuoju". Tai jau septintoji poeto eilėraščių knyga, 2007-aisiais išleista Vilniuje leidyklos "Savo". "Kodėl dainuoju" - jau netrumpą gyvenimo kelią įveikusio poeto refleksijos. Tai apmąstymų, poetinių apibendrinimų, lyg ir prasidedančio atsisveikinimo knyga. Šitai ypač ryšku didžiausiame ir brandžiausiame pirmajame knygos skyriuje "Ką kalbėjo mūzos", kur poetiškai apmąstomas nueitas kelias, ieškoma atsakymų į gyvenimo prasmės, žmogaus paskirties šioje žemėje klausimus:
Ieškant prasmės ar lemties atsakymų, prieinama ir prie Jo - kūrėjo, absoliuto:
Šiame skyriuje yra keli puikūs eilėraščiai Motinai. Bet ir juose tvinksi gyvenimo prasmės, žmogaus paskirties motyvas:
Kas be ko, yra ir lengvesnio, net ironiško žvilgsnio į gyvenimą:
Šiaip ar taip, atsakymo į tai, ko atėjom, kur dingsim, nelemta rasti niekam. Ir poetui lieka tenkintis daugtaškiu. Antrame knygos skyriuje "Kai širdis netyli" vyrauja meilės tema. Išeinant iš poeto žodžių "Ak! Buvo ten pieva, / Jaunystė, merga... / Dėkokime Dievui, / Kad žemė marga", galima pasidžiaugti, kad ir šis skyrius margas - kad meilė ne tik sentimentali, kaip kad jai dera, bet ir jaunatviškai siautulinga, dažnai labai kūniška, su nevaržoma epikūriška dvasia:
Vis dėlto tikrosios meilės ilgesio rinkinyje daugiau negu bravūros:
Tikras jaudinantis širdies skausmas meilei sudužus, patyrus jos netekties, gal ir išdavystės kartėlį:
Neapeinamas ir pasiektos meilės laikinumas, nuvilianti jos kasdienybė:
Prasitariama, kad meilę - ko slėpti - komplikuoja akių tamsa ar vis greičiau bėgantys metai:
Paskutiniame, trečiajame, rinkinio skyriuje randame smagaus pasišaipymo, humoro. Štai kad ir tokia grakšti autoironija su netikėta pabaiga:
Žinoma, kai kam rinkinyje šis tas gali ir nepatikti. Gal švelnesnę klausą žeis viena kita pikantiškesnė detalė. Gal kas panorės didesnės poetinės raiškos įvairovės, tarkim, gausesnių ir ryškesnių metaforų, išradingesnių palyginimų. Gal kai kam klius, kad tai pernelyg tradicinė poezija, einanti maždaug nuo Maironio laikų. Bet ar ji blogesnė už naująją moderniąją? Čia jau skaitytojų nusiteikimo, jų skonio reikalas. Juk tradiciniais galima pavadinti ir Paulių Širvį, Joną Strielkūną. Ir Vaclovo Areimos knygą skaitydamas tradicinės poezijos mėgėjas išgyvens daug sielos virptelėjimų. Poetinių kibirkščių rinkinyje netrūksta. Tai geros poezijos privalumas. Vaclovo Areimos iš tiesų keliauta, perfrazuojant vieno jo eilėraščio eilutę, "per brastos akmenis", patirta ir šilta, ir šalta, todėl ir turima ką skaitytojams pasakyti. Kas liko nepasakyta - tikriausiai dar išsilies.
|